TURINYS
1. Būties problematika M. Heideggerio filosofijoje…………………………..3
2. Darbo išvados………………………………………………………………8
3. Nauduota literatūra…………………………………………………………9
drasiai teigti, kad būtis vienatvėje nera buvimas vienam, nes kiti visada buvo ir bus pasaulyje.
Čia – būtis rūpi jos pačios butis, bet kadangi ji yra ir kaip su – būtis, tai ji „yra“ dėl kitų. Vadinasi, jei mes esame tarp kitų, tai esame ne dėl savęs, o dėl jų. Net jei kokia nors čia – būtis mano, kad jai kiti nereikalingi, ji vistiek egzistuoja kaip su – būtis. Čia gi vel reikėtų vėl suprasti,konstituojant pasauliškumą, t.y. tie kiti atsiveria kaip čia – būtis .Toliau seka tai, kad su būties supratime glūdi ir kitų supratimas, nes jos būtis yra su – būtis. Toks supratimas įgalina pirmąkart pažinti ir sužinoti, juk tam, kad mes pažintume turi būti kažkas , ką mes galėtume pažinti vadinasi, mes pažistame tik kitų dėka, būnant su – būtyje. Išvada būtų tokia: buvimas vienatvėje nereiškia buvimo vienam, o būtis – vieno – su – kitu neturi būti suprasta kaip daugelio subjektų egzistavimas, nes čia – būtis turi būti suprasta pasaulyje.
Dažniausiai sutinkama aplinkiniame pasaulyje su – čia – būtis, t.y. būdama kartu su kitais čia – būtis nėra ji pati, ji egzistuoja kaip kasdienė būtis – vieno – su – kitais.
Heideggeris sako, kad „ rupestis visada susietas su atsiribojamu nuo kitų“. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti keistai, tačiau rupendamiesi mes sueiname į tokį santykį su kitais, kuris sustiprina mūsų čia- būtį. Tačiau pagrindinis dalykas manau, yra suprasti su – čia – būties būtį yra pasisavinę kiti ir kas yra tie kiti? Heideggeris neįvardina jų kaip konkrečių asmenų ar daiktų tam, kad būtų nuslėpta mano priklausomybė nuo jų. O apskritai, tai tas kitas nėra nei šis, nei anas, tai yra neutrum, das Man.
Das Man nulemia kasdienės būties būdą. Visi „ kiti“ yra vienodi, todėl ir mes esame vienodi, mūsų čia – būtis ištirpsta „ kitų“ būties būde. Todėl mes skaitome, matome, sprendžiame taip, kaip visa tai daro das Man. Peršasi išvada, kad Heideggeris taip norėjo paaiškinti mūsų kasdienybės veiksmus, kodėl mes elgiamės vienaip ar kitaip, kad mūsų čia- būtis priklauso nuo kažko kito – das Man.
Das Man yra vidutinybė, ji stebi bet kokią išsiskiriančią išimtį:“ kiekvienas pranašumas yra nuslopinamas, tai , kas originalu tampa seniai žinoma, o tai, kas iškovota paverčiama banalybe“. Taip das Man rūpinasi visų būties galimybių sulyginimų.
Toliau Heideggeris svarsto, kas lemia tą momentą, kai mums reikia lemtingai apsispręsti. Das Man nuima nuo čia – būties bet kokią atsakomybę, o prisiima ją Man, kuris, galima sakyti, yra niekas, nes nėra nė vieno, kuris būtų už ką nors atsakingas.Vadinasi, jei mūsų apsisprendimų priežastis yra „ niekas“ tai „ nė vienas niekada nebuvo das Man“ nors jis egzistavo visada.
Tačiau čia slypi dar vienas dalykas. Das Man nuimdamas naštą nuo čią – būties kasdienybėje, jai pataikauja kol ji būna lengvabudiška. Butent tokiu būdu das Man išlaiko savo atkaklų viešpatavimą, juk tai mums kas nors pataikauja, mes tik dar labiau įtvirtiname to egzistavimą .Das Man nėra joks objektas (kaip matomas asmuo), jis tik giliai pasislėpęs ir sunkiai suvokiamas ir tai neleidžia jo apibūdinti kaip „ niekas“.Jeigu jo negalima apibrėžti nei kaip „ visuotinio subjekto“, nei kaip „ niekas“, tai das Man yra paprasčiausiai egzistencialas, kaip pirmapradis fenomenas.
Grįžtant prie čia – būties tematikos kyla dar vienas klausimas: kokie yra būties pasaulyje atvirumo bruožai ? Juk jei čia – būtis yra manipuliuojama das Man, tai ar būdinga čia – būčiai koks nors specifiškumas ar ypatingumas, kas nebūtų susieta su das Man įtaka?Heideggeris svarbiausiais išskiria šnekos, žvilgsnio ir interpritacijos būties modusus.
Šneka dažniausiai egzistuoja kaip nuolat išsakant, ji yra kalba.Tačiau tame, kas išsakyta jau glūdi supratimas, todėl reikia kelti klausimą apie to, kas išsakyta ir apie šnekos būties būdą. Pirmu atveju, praneštoji šneka gali būti suprasta tik apytikriai ,nepanyrant į tai, apie ką šnekama, t.y. klausomasi tik paties šnekėjimo.