Mokslo reikšmė žmonijai- milžiniška. Tai viena sudėtingiausių sričių žmogaus gyvenime. Jo indėlį mes susikuriame patys.
Kada mokslas pradėjo savo egzistenciją? Su pirmuoju žmogumi? Su pirmaisiais išradimais, kurie pakeitė žmogaus gyvenimą 180 laipsnių kampu?
Nuo pat senovės mokslas tapo nuolatine svarstymų, abejonių sfera. Čia buvo tiek daug nežinomų dalykų, kurie kėlė baimę ne vienam tuometinių civilizacijų žmogui. Senovės civilizacijos- Indija, Tarpupis, Egiptas, Kinija iškėlė mokslo vertę. Bet ne tik garbė tekdavo šiems mokslininkams, bet jie būdavo neretai apkaltinami nebūtais dalykais, net nuteisiami myriop. Taigi mokslui buvo paskirta didžiausia auka- žmogaus gyvybė.
Tiek senovės šalyse, tiek senovės Graikijoje, Romoje buvo sukurta labai daug teorijų, hipotezių, kurių tuometiniai mokslininkai dar negalėjo įrodyti. Šiuolaikinis pasaulis priverčia patikėti nerealiomis tiesomis, nes turi įrodymų.
XVIII a. prasidėjusi pramonės revoliucija, buvo pirmas žingsnis visa ko tobulėjimui. Naujos technikos priemonės leido žmogui lengviau atlikti darbą, patobulinti jo įprasminimą. Galima sakyti, kad su šia pramonės revoliucija prasidėjo ir fizikos kaip atskiro mokslo plėtojimas. Nauji bei sudėtingi išrasti įrenginiai padėjo žmogui siekti dar geresnių perspektyvų.
Šiuolaikinė fizika įdomi tuo, kad ji atskleidžia naujus, mūsų pojūčiais nesuvokiamus pasaulius- labai mažų ir labai didelių atstumų, didelių greičių, labai žemų ir labai aukštų temperatūrų pasaulius, kurie stebina netikėtais reiškiniais bei dėsningumais. Mikrodalelės, pasižyminčios bangų, dalelių savybėmis, galinčiomis sukurti kitas daleles, kur kas masyvesnes už jas pačias, įvykiai, laiko tėkmėje susikeičiantys vietomis priklausomai nuo stebėtojo greičio, stulbinančio masto ir galios kosminiai reiškiniai, Visatos savybių glaudus ryšys su elementariųjų dalelių savybėmis- šie ir kiti šiuolaikinės fizikos atradimai ne tik papildo, bet ir iš esmės keičia mus supančio pasaulio supratimą.
Albertas Einšteinas 1905m. paskelbė trisdešimties puslapių mokslinį straipsnį, kuriame suformulavo specialiąją reliatyvumo teoriją ( vėliau jis sukūrė bendrąją reliatyvumo teoriją). Tai viena svarbiausių ir gražiausių XX a. fizikos teorijų, pakeitusi požiūrį į erdvę ir laiką, masę ir energiją, aprašiusi kūnų judėjimą greičiais, artimais šviesos greičiu .
Reliatyvumo teorijos pagrindas- du postulatai:
1. gamtos procesai vių inercinių atskaitos sistemų atsakitos sistemų atžvilgiu vyksta vienodai. Tai reiškia, kad visi fizikos dėsniai dėsniai inercinių sistemų atžvilgiu užrašomi vienoda forma. Mechanikos reliatyvumo principas tinka ir elektromagnetiniams reiškiniams.
2. šviesos greitis visų inercinių atskaitos sistemų atžvilgiu yra vienodas visomis kryptimis ir nepriklauso nei nuo šviesos signalo, nei nuo imtuvo greičio(stebėtojo judėjimo greičio). Šviesos greitis nereliatyvus. Tuštumoje jis didžiausias sąveikos perdavimo greitis gamtoje. Jos greitis vakuume yra vienodas visomis kryptimis ir nepriklauso nei nuo šaltinio, nei nuo stebėtojo judėjimo greičio. Tai absoliutus greitis.
Reliatyvumo teorija- tai fizikinė teorija, nagrinėjanti reiškinius, vykstančius dideliais greičiais judančiose sistemose.