Vandenynų geografija
REFERATAS
Gamtinė-geografinė ir ekonominė- teisinė vandenyno
charakteristika
UŽDUOTIS: ARKTIES VANDENYNO PJŪVIS
Nr. 12 (nuo 165º r. ilg. iki 15º v. ilg, TS stotis 87º š. pl.)
KOMPLEKSINIS ĮVERTINIMAS
Turinys
1 Įvadas ……………………………………………………………………………………………………………..2psl.
2 Arkties vandenyno akvatorijos gamtinis – geografinis apibūdinimas……………………….3psl.
3 Tiriamo pjūvio gamtinių (dugno) terpių analizė…………………………………………………….4psl.
3.1. Geografiniai elementai………………………………………………………………………………….4psl.
3.2. Geomorfologinis dugno apibūdinimas……………………………………………………………5psl.
3.3. Tektoniniai (geologiniai) elementai………………………………………………………………..7psl
3.4. Krantų tipai………………………………………………………………………………………………….8psl.
3.5. Sedimentacinės sąlygos ir dugno nuosėdos……………………………………………………..9psl.
4 Klimato veiksnių ir sezoninė oro cirkuliacija…………………………………………………………9psl.
5 Hidrologinė vandens storymės dviejų metų laikotarpių kaita………………………………….11psl.
5.1. Temperatūrų pasiskirstymas………………………………………………………………………… 11psl.
5.1.1. Žiemos ir vasaros laikotarpių…………………………………………………………………. 11psl.
5.1.2. TS stoties vertikalaus pjūvio temperatūros analizės žiemos ir vasaros
laikotarpio…………………………………………………………………………………………………………… 12psl.
5.2. Žiemos ir vasaros laikotarpių druskingumo kaita…………………………………………….13psl.
5.3. TS stoties vertikalaus pjūvio druskingumo analizė………………………………………….13psl.
6. Ekosistemos įvairovė bei užteršimo aspektai tiriamajame pjūvyje………………………….. 14psl.
7. Jūrų ir oro transportas, turizmas ir žvejyba……………………………………………………………15psl.
8. Išvados…………………………………………………………………………………………………………….17psl.
9. Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………………………..18psl.
1. Įvadas.
Šio referato tikslas – Arkties vandenyno dugno reljefo ir geografinių objektų užfiksavimas pjūvyje Nr. 12 (Kolymos upės žiotys – Šiaurės ašigalis – Islandija) ir jų įvertinimas. Aprašyti tiriamo pjūvio geografinius, tektoninius, geomorfologinius elementus. Taip pat krantų ir dugno nuosėdų tipus, klimato veiksnius ir sezoninę oro cirkuliaciją.
Pats svarbiausias šio referato tikslas kuo detaliau išsianalizuoti hidrologinę vandens storymės sezoninę kaitą: temperatūrą ir druskingumą (žiemos ir vasaros laikotarpio) bei vandens masių struktūrą. Užfiksuoti ir išanalizuoti vandens storymės temperatūrų ir druskingumo sezoninės kaitos sąlygas, izotermų ir izohalinių išsidėstymą pjūvio zonoje bei temperatūros ir druskingumo poveikį Arkties ir Pasaulio vandenynams.
Pjūvis yra Šiauriniame Žemės pusrutulyje, detaliau jis prasideda nuo Sibiro, Kolymos žiočių ir driekiasi per Šiaurės ašigalį iki Islandijos( 1 pav).
Tam kad išsamiau ir detaliau parašyčiau referatą man neužteko turimos informacijos, tad rėmiausi knygomis, atlasais ir paskaitų konspektais. Šie papildomi informacijos šaltiniai suteikė reikiamos informacijos apie Arkties vandenyną ir mano tiriamą dugno reljefą. Taigi pasirinkau Egidijaus Trimonio „Vandenynų ir jūrų geologija“, analizuojant reljefą pasirinkau ir Algimanto Česnulevičiaus knygą „Geomorfologija“. Tikiuosi informacijos pakaks gana detaliai aprašyti pjūvį ir jį įvertinti.
Šis referatas parodys mano savarankiško darbo, paskaitų ir praktikos metu įgytas žinias, mokėjimą jas įsigilinti ir pritaikyti.
1.pav. TIRIAMASIS ARKTIES VANDENYNO PJŪVIS IR TS TAŠKO PADĖTIS
2. Arkties vandenyno akvatorijos gamtinis – geografinis apibūdinimas
Arkties vandenynas – mažiausias žemės vandenynas. Arkties vandenyno plotas – 14 mln. km2. Jis apima didelius plotus aplink šiaurės ašigalį. Šis vandenynas ne visada buvo taip vadinamas. Gausybė plaukiojančių lyčių, o kartais ir ledkalnių, didžiuliai ledo plotai suteikė vandenynui Šiaurės Ledynuotojo vandenyno pavadinimą. Tačiau dabar jis vadinamas Arkties vardu (gr. „arktos“ – lokys, Didžiojo Lokio žvaigždynas). Reiškia, Arkties vandenynas – tai šalis, kuri yra po Didžiojo Lokio žvaigždynu, t.y. tolimoje šiaurėje.
Riba tarp Arkties ir Atlanto vandenynų eina Grenlandijos ir Norvegijos jūrų, priskiriamų Arkties vandenynui, pietiniu pakraščiu, šiaurinio Deivio sąsiaurio (70º š.
pl. dalimi), o su Ramiuoju Arkties vandenyną jungia siauras ir negilus Beringo sąsiauris. Vidutinis vandenyno gylis – 1225m, didžiausias – 5527 m (šiaurės rytinėje Grenlandijos jūros dalyje).
Arkties vandenynui priklauso didžiausia pasaulyje sala – Grenlandija. Vandenyne gausu salų – Naujojo Sibiro, Špicbergeno salynas, Naujosios Žemės ir kt. Dėl atšiaurių klimato sąlygų pakrantės ir salos mažai apgyvendintos. Visų vandenyno salų plotas yra apie 4 mln. km2, t.y. daugiau nei trečdalis bendro jo ploto. Nors visos salos neturi būdingų okeaninėms saloms bruožų, o jas sudaro kontinentinio tipo struktūros, geologinė jų sandara ir geomorfologiniai bruožai labai įvairūs. Dalis salų jaunos ir sudarytos iš dar labai silpnai konsiliduotų kvartero nuosėdų (Kolgujevo, Novosibirsko ir kt.).
Jūros arba įlanka Plotas, tūkst..km2 Gylis, m
Vidutinis Didžiausias
Barenco 1424 222 600
Norvegijos 1340 1735 3970
Grenlandijos 1195 1641 5527
Rytų Sibiro 913 54 915
Karos 883 111 600
Hadsono įlanka 848 91 258
Laptevų 662 533 3385
Čiukčių 595 71 1256
Bafino 530 804 2414
Boforto 481 1536 3749
Baltoji 90 67 350
Linkolno 38 289 582
Būdingiausia Arkties vandenyno ypatybė – ledynai, kurie čia susidaro dėl žemos temperatūros ir palyginti nedidelio paviršinio vandens druskingumo, nes vandenį nugėlina iš žemynų sutekančios vandeningos upės. Tačiau pastarąjį dešimtmetį ledas labai suplonėjo ir, jei klimatas ir toliau šiltės, vasarą gali visai ištirpti. Arkties vandenynas yra aplink Šiaurės ašigalį ir dėl savo silpno ryšio su kitais vandenynais turi atšiaurų kontinentinį klimatą. Daugumos salų paviršių dengia ledas: Grenlandijoje – apie 84% (ledo kupolo storis siekia 3400 m) paviršiaus, Špicbergene ir Šiaurės Žemėje – iki 90%. Ledynai kasmet pateikia daugybę ledkalnių (daugiau nei 10 tūkst. vien iš Grenlandijos), daug jų išplukdoma į Atlanto vandenyną.
3. Tiriamo pjūvio gamtinių (dugno) terpių analizė
3.1. Geografiniai elementai
Mano pjūvis(1 pav) driekiasi nuo Kolymos upės žiočių. Upė susidaro susiliejus Ajan Jurio ir Kulu upėms, prasidedančioms Ochotsko – Kolymos kalnyne. Ties Ambarčiku įteka į Rytų Sibiro jūros , Kolymos įlanką. Nuo gegužės vidurio iki rugsėjo mėnesio upė patvinksta. Per metus nuneša 5,5 mln m3 vandens. Ledai laikosi nuo rugsėjo pabaigos – spalio iki gegužės mėnesio pabaigos – birželio pradžios. Ši upė labai svarbi Rusijos šaliai, nes Kolymos upės žiotyse yra išgaunama ir aukso.
Toliau pjūvis tęsiasi per Šiaurės ašigalį, Žemės sukimosi ašies susikirtimo su jos paviršiumi taškas Šiaurės pusrutulyje. Ištisus metus aplink Šiaurės ašigalį dreifuoja pako ledai, o oro vidutinė temperatūra žiemą apie –40 ºC, vasarą apie 0 °C. 186 paras (dėl refrakcijos 193 paras) trunka poliarinė diena, kitą metų dalį – poliarinė naktis. Patyrę mokslininkai mano, kad šiaurės ašigalio be ledo, tikimybė šiais metais peraugo 50 procentų. Storas šiaurės ašigalio ledo sluoksnis susidaro per daugelį metų, bet pastaruoju metu jo vis mažėja ir jį keičia per metus susidaręs gerokai plonesnis ledo sluoksnis. Šis sluoksnis vasaros metu dažniausiai ištirpsta, o palydovų duomenys rodo, kad šiais metais jis tirpsta dar greičiau, negu pernai – kai buvo pastebėtas rekordinis vasarinio ledo sumažėjimas. Net inuitai (eskimai), gyvenantys prie Bafino jūros, praneša, kad ten esantis jūros ledas ima skilti gerokai anksčiau, negu įprasta ir skyla net tose vietose, kur niekada neskildavo.
Pjūvis kerta nedidelį Grenlandijos pusiasalį ir tęsiasi per Grenlandijos jūrą. Grenlandija, didžiausia sala pasaulyje, išlaiko pirmykštę ledinę prigimtį. Vietiniai Grenlandijos gyventojai vadina ją Kalaallit Nunaat, kas jų vietine inuitų (eskimų) kalba reiškia „žmogaus ranka‘‘. Didžiuma salos yra už Šiaurės poliaračio. Godusis vikingas Erikas Rudasis daugiau kaip prieš tūkstantį metų pavadino salą visiškai nederamu Grenlandijos (danų kalba – Gronland) vardu privilioti tėvynainiams, kad čia kurtųsi. Jam pavyko įtikinti keturis šimtus žmonių kolonizuoti salą, pasiimant kartu į ją žmonas ir vaikus, įrangą ir gyvulius. 986 metų vasarą vikingų laivai pasiekė krantus vietovėje, dabar žinomoje kaip Eriksfjordas (Ericsfjord), netoli Narsarsuarko (Narssarssuarq), kur leidžiasi lėktuvai iš jų tikrosios tėvynės. Būtent čia, šioje nesvetingoje žemėje, buvo įkurta pirmoji gyvenvietė. Nuo šiaurės iki pietų sala siekia 2655 km ilgio, bet išgrįsto kelio yra tik šiek tiek daugiau nei 16 km. Daugiau kaip keturis penktadalius Grenlandijos dengia ilgalaikis ledo klodas, kurio giliausias sluoksnis siekia apie 2438 m. Iš paukščio skrydžio Grenlandija atrodo balta ir šalta, nelyginant Šiaurės ašigalis. Stovint ant ledo kepurės, matyti bazalto uolienų sluoksniai, prasiveržę pro storą ledo sluoksnį. Tai tik įrodo, jog šis ledas susidarė ant kietos žemės, priešingai nei ledo paklodė Šiaurės ašigalyje.
Tiriamas pjūvis užsibaigia ties Islandijos šiaurinę dalim. Islandija – viena mažiausių ir atokiausių pasaulio šalių, įsikūrusi tarp Atlanto vandenyno ir atšiauriųjų Grenlandijos bei Norvegijos jūrų. Ledo ir ugnies šalis, verčianti džiaugtis jos grožiu ir kiekvieną dieną nerimauti dėl oro sąlygų kaitos. Geologiniu požiūriu
Islandija yra vulkaninė sala, Vidurio Atlanto kalnagūbrio dalis, tačiau dėl kultūrinių priežasčių laikoma Europos žemyno dalimi. Sala yra virš tektoninių plokščių sandūros ir karštojo taško, todėl joje yra nemažai ugnikalnių –Hekla, Katla, Askja, Grímsvötn, Hvannadalshnúkur(aukščiausia šalies viršūnė).
3.2. Geomorfologinis dugno apibūdinimas
Ilgą laiką buvo manoma, kad okeanų baseinai – tai plokščios abisalinės lygumos, kuriose kaupiasi terigeninės nuogulos. Pastarųjų dešimtmečių tyrinėjimai parodė, kad taip nėra. Geofiziniai tyrimai, echolotavimas, gręžiniai parodė, jog vandenyno dugnas turi labai įvairų ir sudėtingą reljefą. Pasinaudojant hipsografine kreive, vandenynų baseinuose galima išskirti keturias elementų grupes: kontinentinį šlaitą, vandenyno duburius, vidurokeaninius kalnagūbrius, giliavandenes įdubas. Kontinentinis šlaitas apima palyginti siaurą vandenyno duburius juosančią juostą. Paprastai šlaito plotis neviršija 150 m, tačiau čia žymūs gylio pasikeitimai – daugiai kaip 2000 m. Daugelyje vietų kontinentinis šlaitas gana lėkštas – 3 – 6º, tačiau yra vietų, kur polinkis išauga iki 15 ar net 40º. Apatnės kontinentinio šlaito dalys labai lėkštos ir pamažu pereina į abisalines lygumas. Kontinentiniame šlaite kaupiasi iš žemyno atnešamos terigeninės nuogulos, kurios juda šlaitu žemyn. Stačios šlaito dalyse vyksta gana sudėtingi reljefą performuojantys procesai.
Abisalinės lygumos turi taip pat gana sudėtingą paviršių. Tik vietomis jos visai plokščios. Daugelyje vietų jos banguotos ar net kalnuotos. Lyguminės dalys – tai plokštės ir platformos. Jų sandūros labiau raukšlėtos.
Sudėtingu reljefu pasižymi ir vidurokeaniniai kalnagūbriai. Daugelio tyrinėtojų nuomone, tai lūžio zonos , kur vyksta litosferos plėtimasis (sprendingas). Ryškiausias kalnagūbrys yra Atlanto vandenyne, besitęsiantis nuo Grenlandijos iki Antarktidos. Šių kalnagūbrių plotis apie 3000 km, aukštis iki 4km. Kalnagūbriai (mano pjūvyje, tai Islandijos pakiluma) gausiai suskaidyti skersinių lūžių, o išilgai centrinės ašies tęsiasi gili (iki 2 km) ir plati (20 – 60 km) sprūdžių juosta.
Apskritai vandenynų dugnas turi daug įvairių reljefo formų, kurių nėra sausumoje, tačiau jo tyrimai labai sudėtingi ir brangūs. Busimi tyrinėjimai turėtų pateikti labai įdomios medžiagos , leidžiančios koreliuoti geomorfologinius procesus, vykstančius sausumoje ir Pasauliniame vandenyne.
Šlaitas. Arkties vandenynas yra ant Eurazijos kontinento. Mano pjūvis(2 pav) ties Islandija sutampa su seismine sritim, tai paaiškina skersinių tektoninių lūžių gausa prie šiaurinės Islandijos dalies. Eurazijos kontinento šlaitas vietomis pakopinio profilio, kitur nuožulnus, su daug gylių ir didelių kanjonų. Kontinento papėdė labai ryški reljefe, Grenlandijos jūroje kontinento šlaitas status, kaip ir matyti vandenyno pjūvyje. Nuo 1500 – 2000 m gylyje pereina į siaurą ir nuožulnią kontinento papėdę.
Vandenyno guolis. Arkties vandenyno giliavandenių duburių reljefas – tipiškas lygumų paviršius. Jis susiformavo dėl akumuliacijos procesų. Centrinėje Arkties vandenyno dalyje yra Lomonosovo kalnagūbrys, kuris beveik lygiagretus su Arkties gūbriu. Didelis kalnų masyvas su gana stačiais ir silpnai raižytais šlaitais. Išskirtinis Lomonosovo kalnagūbrio savybė ta, kas jame nėra nė vieno kertančio skersinio slėnio.
Šelfas. Rytų Sibiro jūros šelfas turi išlygintų akumuliacinių lygumų pavidalą. Grenlandijos jūros šelfas gerokai gilesnis (200 – 500 m.). Paviršiuje daug povandeninių slėnių, kurie yra fiordų tęsinys, taip pat kartais yra aptinkama ir įvairios formos glacialiniams šelfams būdingų įdubų ir lovių.