Raidos psichologijos tyrimų organizavimas
5 (100%) 1 vote

Raidos psichologijos tyrimų organizavimas



KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

PEDAGOGIKOS FAKULTETAS

PSICHOLOGIJOS KATEDRA

RAIDOS PSICHOLOGIJOS TYRIMŲ ORGANIZAVIMAS

Referatas

Darbą parengė

Gitana Stankienė

I k. 9 gr. studentė

Darbo vadovė

doc. dr. A.Liniauskaitė

Klaipėda, 2004

TURINYS

Įvadas 3

I. Duomenų rinkimo metodai 4

1. Imties tūrio parinkimo būdai 4

2. Natūralistinis stebėjimas (lauko metodas) 4

3. Apklausa, interviu 5

4. Atvejo analizė 6

II. Bendrosios raidos tyrimų schemos 6

1. Koreliacinis tyrimas 6

2. Eksperimentas 7

2.1. Preliminariniai tyrimai 7

2.2. Tikrieji eksperimentiniai tyrimai 7

2.3. Kvazieksperimentiniai tyrimai 8

2.4. Eksperimentinio tyrimo patikimumas ir validumas 8

2.5. Eksperimento tyrimo etapai 9

2.6. Laboratorinis eksperimentas 10

2.7. Natūralus eksperimentas 10

III. Raidos tyrimo schemos 10

1. Skersinio pjūvio tyrimai 10

2. Tęstiniai (longitudiniai) tyrimai 11

3. Laiko periodų tyrimai 11

4. Sekos tyrimai 11

Išvados 12

Literatūra 13

Įvadas

Gyvenimo raidos tyrimas – palyginti nauja disciplina. Tyrimais mėginama

nustatyti, kiek ir kokiomis sąlygomis žmogaus raida gali kisti ir kas ją

gali riboti.

Atliekant raidos psichologijos tyrimus, kaupiama daug informacijos apie

įprastą ir neįprastą elgesį, apie paveldėtas ir gyvenant įgytas ypatybes,

apie aplinkos įtaką individo raidai ir kt.

Taigi, raidos psichologijos tyrimų tikslas – suprasti žmogaus augimą ir

keitimąsi. Mėginama nustatyti, kokie įvykiai ir aplinkybės suformavo tą

individą, stengiamasi prognozuoti jo ateitį. Raidos psichologija, pasak

Ritos Žukauskienės, pagrįsta moksliniu žmogaus mąstymo, kalbos, emocijų,

bendravimo ypatybių, fizinės žmogaus raidos tyrimu, rūpinimusi praktiniais

jo poreikiais ir kt. (3, 12).

Dalis psichologinių tyrimų yra nukreipti analizuoti žmogaus prigimtį,

t.y. tiriami asmens sugebėjimai ir kitos įgimtos ypatybės, kituose

tyrimuose pabrėžiama ugdymo svarba. Nuolatiniai klausimai: kuris iš procesų

– brendimas ar išmokimas – yra svarbiausias individo raidai, žmogaus raida

– vientisas ar netolydus procesas – yra konkrečių tyrimų ir teorinių

svarstymų objektai.

Be abejonės, raidos psichologijos tyrimų objektais domisi ne vien tik

raidos psichologai. Raidos tyrimas – įvairių mokslo disciplinų sritis.

Norint tinkamai suprasti raidos sudėtingumą, turime įvertinti sociologijos,

antropologijos, biologijos ir neurologijos indėlį.

Šiame darbe:

1. apžvelgsiu duomenų rinkimo metodus,

2. pristatysiu pagrindines mokslinių ir specifinių raidos psichologijos

tyrimų schemas,

3. paanalizuosiu jų privalumus bei trūkumus.

I. Duomenų rinkimo metodai

1. Imties tūrio parinkimo būdai

Planuojant tyrimus, svarbu nustatyti reikalingą minimalų tyrimų

skaičių, kad galima būtų padaryti statistiškai reikšmingas išvadas.

Paprastai dominančių požymių pasiskirstymas generalinėje aibėje nėra

žinomas (generalinė aibė, arba populiacija, – tai tiriama visuma). Norint

tai nustatyti, reikėtų ištirti visus generalinės aibės elementus. Tai

aišku, pareikalautų daug laiko ir lėšų, o kartais toks tyrimas neįmanomas.

Empiriniuose tyrimuose beveik visada daroma išankstinė atranka, t.y.

atsitiktinai parenkama generalinės aibės elementų dalis, ištiriamas

nagrinėjamo požymio pasiskirstymas šioje dalyje ir iš jos sprendžiama apie

šio požymio pasiskirstymą visoje generalinėje aibėje. Ši pasirinktoji dalis

vadinama imtimi.

Atrankos metodai remiasi tikimybių teorija, tačiau darant atranką

visiškai išvengti paklaidų negalima, nebent tirtume visą populiaciją.

Paprastai pasitaiko dvi paklaidų rūšys: sisteminė ir atsitiktinė. Sisteminė

paklaida – kai tendencingai iškreipiamas imties dydis. Tai priklauso nuo

tyrėjo sąžiningumo, atrankos klaidų, o atsitiktinė paklaida, kuri gali

padidinti arba sumažinti imties dydį visada egzistuoja.

Nustačius reikiamą tiriamųjų skaičių, nustatomas jų parinkimo būdas.

Išskiriami du pagrindiniai tiriamųjų grupių parinkimo būdų atvejai: 1)

tikimybinis, kai kiekvieno tiriamos populiacijos elemento tikimybė pakliūti

į imtį yra žinoma ir 2) netikimybinis, kai tiriamųjų pasiskirstymas

populiacinėje grupėje nėra žinomas.

Tikimybiniai tiriamųjų grupių parinkimo būdai:

1. Paprastas atsitiktinis. Šio būdo esmė ta, kad iš populiacijos sąrašo

atsitiktinai parenkamas reikiamas tiriamosios grupės narių skaičius,

t.y. tiek, kiek buvo numatyta.

2. Sisteminis, arba mechaninis. Tai paprasto atsitiktinio būdo

modifikacija. Čia iš populiacijos sąrašo tiriamieji parenkami ne

atsitiktinai, bet pagal tam tikrą sistemą.

3. Sluoksniuotas, arba tipinis. Tiriant šiuo būdu, tiriamoji populiacija

suskirstoma į atskiras grupes pagal tam tikras panašias savybes.

4. „Puokštės“ principas, arba serijinis. Kai populiacija labai didelė,

plačiai nusidriekusi, tai parinkti tiriamųjų grupes atsitiktinumo

principu keblu. Tiriant šiuo metodu parenkamos kelios būdingiausios

tiriamųjų grupės iš visos populiacijos.

Netikimybiniai tiriamųjų grupių parinkimo būdai:

1. Nedidelės apimties tyrimuose tiriamųjų grupės neretai formuojamos ne

visai laikantis atsitiktinumo principo. Be abejo, taip suformuotos

grupės ne visiškai atspindi populiaciją, tačiau, kita vertus, tai

paprasčiau ir pigiau.

2. Atsitiktinis grupių parinkimo būdas. Tyrimui parenkami asmenys,

kuriuos lengva rasti, esančius greta.

3. Grupių parinkimas kvotų principu. Šiuo principu grupės parenkamos

panašiai kaip ir tipinio grupių formavimo atveju, norint pasiekti, kad

grupėje būtų toks tiriamųjų požymių santykis, koks yra populiacijoje.

4. Tikslinis grupių formavimas. Čia tyrėjas į formuojamą grupę įtraukia

asmenis, kurie, jo manymu, yra tipiškiausi tiriamojo požymio

atžvilgiu.

5. „Gniūžties“ principas. Pirmiausia tyrėjas parenka nedaug asmenų,

pasižyminčių tam tikromis tyrimą dominančiomis savybėmis. Po to šie

asmenys nurodo kitus, turinčius analogiškų savybių ir t.t.

2. Natūralistinis stebėjimas (lauko metodas)

Natūralistinis stebėjimas skirtas aprašyti tiriamųjų elgesį realioje

gyvenimo aplinkoje (lauke), pavyzdžiui, fabrike, bažnyčioje, susitikimuose

ir pan. Tai aprašomasis tyrimas. Tyrėjas visiškai nesikiša į stebimą

situaciją, tačiau siekia fiksuoti viską, kas joje vyksta. Natūralistinis

stebėjimas dažnai naudojamas tiriant vaikus, kitų kultūrų atstovus ir

gyvūnus.

Svarbiausias lauko metodo privalumas tai, kad jis aprašo elgesį

realiame gyvenime, o ne nenatūralų elgesį laboratorijoje. Pasak B.H.Lemme,

tai toks pats skirtumas, kaip stebėti šimpanzių elgesį jų natūralioje

aplinkoje arba zoologijos sode (1).

Nepaisant privalumų, šis metodas turi ir trūkumų: 1) Tiriamo elgesio

neįmanoma kontroliuoti. Gali tekti labai ilgai laukti, kol galima bes

stebėti. 2) Natūrali aplinka visada yra gana sudėtinga. Neįmanoma vienu

metu fiksuoti pačių svarbiausių įvykių.3) Problemų kelia ir stebėtojo

nuovargis bei poreikis retkarčiais nukreipti dėmesį, o todėl stebėjimas

nėra nenutrūkstamas. 4) Rimčiausia problema yra tai, kad stebėtojo

šališkumas, arba subjektyvumas, gali rimtai iškreipti stebimų reiškinių

vertinimą, ypač jei stebintysis priklauso ne tai grupei arba net kultūrai,

kaip stebimieji. Kad duomenys būtų kuo objektyvesni, turi būti imamasi visų

galimų priemonių.5) Visada įmanoma, kad stebimą elgesį keis stebėtojo

buvimas.6) Lauko tyrimus itin sunku pakartoti, patikrinti, kadangi tyrimo

sąlygos nuolat kinta. 7) Natūralistinis stebėjimas pateikia tik elgesio

eigą, bet neaiškina jo priežasčių. Galima sužinoti, kas vyksta, bet ne

kodėl.

3. Apklausa, interviu

Viena iš apklausos rūšių, integruotų į stebėjimo metodų grupę, yra

interviu. Tikslai gali būti labai platūs, pavyzdžiui, įvertinti kai kuriais

požiūriais asmenį, iškelti bei plėtoti hipotezes, rinkti informaciją

eksperimentiniams tyrimams ir t.t. Nors konkretaus interviu stilius, jo

strategija gali būti įvairi, tačiau bendra yra tai, kad interviu – tai

abipusis sandėris tarp klausiančiojo į atsakančiojo.

Interviu kaip atskiras tyrimo metodas gali būti skirstomas daugelį

įvairių variantų, pradedant nuo formalizuotų (standartizuotų) interviu, kur

kausimai iš anksto numatyti, iki neformalių interviu, kur klausimų seka bei

jų formalizavimas visiškai laisvi.

Tiriamasis interviu apibrėžiamas kaip tyrėjo inicijuotas dviejų asmenų

pokalbis, kurio tikslas – gauti būtiną tyrimo uždaviniams informaciją.

Būdingas jo bruožas tas, kad visa informacija gaunama žodžiu. Tuo jis iš

esmės skiriasi nuo anketinės apklausos. Yra ir daugiau skirtumų.

Pavyzdžiui, interviu platesnes galimybes nuodugniau pažinti tiriamąjį

asmenį, tuo tarpu anketinėje apklausoje tokios galimybės labai ribotos.

Kita vertus, interviu yra mažesnės galimybės nei anketinėje apklausoje

aprėpti daugiau tiriamųjų.

Tiriamojo interviu metodo paskirtis gali būti trejopa:

1. Tiesioginė ir pagrindinė priemonė reikiamai informacijai gauti.

Pavyzdžiui, sužinoti, ką mano respondentas, išsiaiškinti, ką asmuo

žino (žinių informacija), ką jis mėgsta ir ko nemėgsta (vertybės), ką

galvoja (požiūriai).

2. Priemonė iškeltai hipotezei patikrinti. Pavyzdžiui, nustatyti arba

patikslinti kintamųjų ir tiriamojo įvykio ryšius.

3. Gali būti

kartu su kitais tyrimo metodais ir renkant

informaciją, ir įvertinant kitus metodus, pavyzdžiui, anketinę

apklausą.

Tyrimo praktikoje galimi keturių tipų interviu:

1) struktūrizuotas (klausimai ir visa procedūra numatomi iš anksto, ir

interviu eigoje mažai kas keičiama; šiuo atveju situacija esti

apibrėžta);

2) nestruktūrizuotas (be detalaus plano, klausinėjama laisva forma;

situacija atvira, galinti keistis);

3) neprimestinis (kilęs iš psichiatrijos, kada klausinėjantysis

nesistengia išlaikyti numatytos pokalbio linijos, o pasiduoda ligonio

primetamai pokalbio eigai);

4) kryptingas (klausinėjantysis ypatingą dėmesį kreipia į subjektyvius

respondento atsakymus apie jam žinomą situaciją, su kuria jis

susipažino prieš interviu; iš gautų atsakymų tyrėjas gali spręsti, ar

pasitvirtino jo iškelta hipotezė, ar ne).

Dėl interviu metodo patikimumo yra įvairių prielaidų, teorijų, ir visos

jos sąlygojamos tyrėjo ir respondento tarpusavio santykių:

1. Manoma, kad jeigu interviu gavėjas yra pakankamai kvalifikuotas, o

respondentas – nuoširdus ir nusiteikęs atsakyti į jam duodamus

klausimus, yra didesnė tikimybė gauti patikimus duomenis. Be abejo,

melavimas arba sąmoningai parenkami socialiai pageidaujami atsakymai

iš tyrimo turi būti eliminuojami.

2. Yra ir kita nuomonė – žiūrint į interviu kaip į sandorį, klaidos yra

neišvengiamos, kadangi šiame procese kiekvienas interviu dalyvis turi

savų sumetimų. Manoma, kad šiuo atveju reikalingos kontrolinės

respondentų grupės, juolab kad abi interviu puses gali veikti emocinis

nusiteikimas, asmeniniai santykiai ir kt.

3. Interviu gali būti traktuojamas kaip natūralus susitikimas,

sąlygojamas daugelio gyvenimiškų situacijų, kuriomis ir reikia

vadovautis, norint išvengti nepatikimų atsakymų. Šiuo požiūriu

išskiriami keli interviu ypatumai, galintys sukelti problemų:

a) tarpusavio pasitikėjimo, „distancijos“ jautimo ir kiti panašūs

veiksniai;

b) respondentas gali jaustis nepatogiai ir vengti „gilesnių“ klausimų;

c) įvairios prasmės, kurios aiškios tyrėjui, gali būti sunkiau

suprantamos respondentui;

d) interviu, kaip ir kasdieniniame gyvenime, sunku įvertinti įvairius

galimus ypatumus.

Taigi, kad ir kaip kruopščiai ir sąžiningai elgtųsi klausinėtojas,

vargu ar galima visiškai išvengti asmeninių santykių, galinčių veikti

atsakymus.

4. Atvejo analizė

Tai išsamus vieno žmogaus ištyrimas. Informacija renkama pokalbio metu,

vertinant užrašus, pateikiant užduotis, stebint ir pan. Atvejo analizę

dažnai naudoja klinikos specialistai, diagnozuodami ir gydydami sutrikimus.

Ji taip pat gali būti panaudojama pradiniame tyrimo etape. Šis metodas

siejamas su Sigmundo Freudo darbais, kuris savo psichoanalizės teoriją

pagrindė pacientų atvejų analize.

Svarbiausias privalumas – galimybė gauti labai daug informacijos, kuri

gali praversti tiriant atvejį; ji leidžia kelti hipotezes, kurias vėliau

galima patikrinti su kitais tiriamaisiais. Tarkime, tiriamas vienas labai

kūrybiškas žmogus ir aptinkama kas nors, kas, tyrėjo nuomone, buvo labai

svarbi šio žmogaus aukšto kūrybiškumo priežastis. Vėliau tyrimą galima

pritaikyti didesnei žmonių grupei, aiškinantis, ar tas veiksnys tikrai

reikšmingas.

Tačiau dauguma informacijos, gaunamos atvejo analizės būdu, yra

retrospektyvi (tai yra, susijusi su praeities įvykiais) ir surenkama

apklausiant tiriamąjį, jo giminaičius, draugus bei kitus žmones. Visi

minėti sunkumai, susiję su subjektyviai gaunamais duomenimis, galioja ir

čia. Tyrėjo gautų duomenų analizė arba jų interpretacija gali būti šališka

ir netiksli.

II. Bendrosios raidos tyrimų schemos

Dažniausiai naudojamos dvi bendrosios tyrimo schemos: koreliacinis

tyrimas ir eksperimentas.

1. Koreliacinis tyrimas

Koreliaciniu tyrimu nustatoma, ar tarp dviejų ir daugiau kintamųjų

egzistuoja ryšys; jei egzistuoja, – koks jo pobūdis ir lygis. Koreliacinis

tyrimas nekuria tokių tarpusavio ryšių, o tik juos aprašo.

Koreliacija gali būti dviejų rūšių. Teigiama koreliacija rodo, kad du

mus dominantys veiksniai kinta ta pačia kryptimi, tai yra, didėjant (arba

mažėjant) vienam iš jų, didėja (arba mažėja) ir kitas. Sakykim, kylant

saulei, oro temperatūra taip pat kyla; saulei leidžiantis, temperatūra

krinta. Neigiama koreliacija atspindi priešingą ryšį. Vienam kintamajam

didėjant, kitas mažėja. Kuo didesnis stresas, tuo mažesnis atsparumas

infekcijoms.

Daugelyje koreliacinių tyrimų naudojamas koreliacijos koeficientas.

Dominantys kintamieji išmatuojami ir tam tikromis formulėmis įvertinamas

ryšio lygis, kuris išreiškiamas koreliacijos koeficientu. Koreliacijos

koeficientas kinta nuo nulio (kai nėra jokio tarpusavio ryšio) iki ±1,0

(idealus ryšys). Kuo
koreliacijos koeficientas arčiau ±1,0, tuo stipresnis

ryšys tarp dviejų vertinamų kintamųjų ir tuo daugiau galimybių jam

pasireikšti. Paprastai stipria laikoma tokia koreliacija, kurios

koeficientas siekia ±0,7 arba daugiau. Koreliacija taikoma numatant

reiškinius. Pagrindinis koreliacinio tyrimo trūkumas yra tas, kad jis

neatspindi priežastinių santykių tarp kintamųjų.

2. Eksperimentas

Tyrimuose yra skiriamos trys eksperimentinių tyrimu rūšys. Tai

preliminariniai, tikrieji ir kvazieksperimentiniai tyrimai.

Eksperimentinių tyrimų simboliai tyrimų strategijai nustatyti:

• X – poveikio priemonės (nepriklausomi kintamieji), kurių efektą norime

nustatyti.

• O1 – stebimo objekto (priklausomų kintamųjų) įvertinimas prieš

eksperimentą.

• O2 – stebimo objekto įvertinimas po eksperimento.

• X ir O, esantys vienoje eilėje, rodo, kad poveikis ir jo rezultatai –

tų pačių objektų.

• Kryptis iš kairės į dešinę žymi seką.

• R rodo, kad tiriamųjų grupės sudarytos, remiantis tikimybių

principais.

• X ir O, esantys vertikaliai vieni virš kitų, nurodo tą patį

laikotarpį.

• Lygiagrečios eilės, neatskirtos punktyrine linija, – tai tarpusavyje

lyginamos grupės, sudarytos laikantis tikimybių principo, o grupės,

atskirtos viena nuo kitos punktyrine linija – nehomogeniškos grupės.

1. Preliminariniai tyrimai

Tyrėjas įvertina tiriamuosius požymius (pre – test), o praėjus kiek

laiko, kuriuo metu buvo taikomas eksperimentinis faktorius (test – factor),

nustato tų požymių kitimus (O2), atlikdamas užbaigimo testą (post – test).

Tokį tyrimą grafiškai būtų galima pavaizduoti taip:

O1 X O2

Eksperimentuojant pagal tokią schemą, būtina kontroliuoti, kad bandymų

neveiktų šalutiniai veiksniai, išskyrus tuos, kuriuos tyrėjas stebi.

Priešingu atveju negalima įrodyti daromo poveikio veiksmingumo.

2. Tikrieji eksperimentiniai tyrimai

Tikrųjų eksperimentinių tyrimų pradinio ir galutinio testavimo

tiriamųjų grupės simbolinė schema būtų tokia:

Eksperimentinė grupė RO1 O2

X

Kontrolinė grupė RO3 O4

Šiuo atveju sudaromos dvi grupės, kurios tiriamojo požymio atžvilgiu

yra vienodos. Jos suburiamos remiantis tikimybių principais.

Taigi kai yra eksperimentinė ir kontrolinė grupės, tiriamasis poveikis

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2298 žodžiai iš 4585 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.