KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS
PEDAGOGIKOS FAKULTETAS
PSICHOLOGIJOS KATEDRA
RAIDOS PSICHOLOGIJOS TYRIMŲ ORGANIZAVIMAS
Referatas
Darbą parengė
Gitana Stankienė
I k. 9 gr. studentė
Darbo vadovė
doc. dr. A.Liniauskaitė
Klaipėda, 2004
TURINYS
Įvadas 3
I. Duomenų rinkimo metodai 4
1. Imties tūrio parinkimo būdai 4
2. Natūralistinis stebėjimas (lauko metodas) 4
3. Apklausa, interviu 5
4. Atvejo analizė 6
II. Bendrosios raidos tyrimų schemos 6
1. Koreliacinis tyrimas 6
2. Eksperimentas 7
2.1. Preliminariniai tyrimai 7
2.2. Tikrieji eksperimentiniai tyrimai 7
2.3. Kvazieksperimentiniai tyrimai 8
2.4. Eksperimentinio tyrimo patikimumas ir validumas 8
2.5. Eksperimento tyrimo etapai 9
2.6. Laboratorinis eksperimentas 10
2.7. Natūralus eksperimentas 10
III. Raidos tyrimo schemos 10
1. Skersinio pjūvio tyrimai 10
2. Tęstiniai (longitudiniai) tyrimai 11
3. Laiko periodų tyrimai 11
4. Sekos tyrimai 11
Išvados 12
Literatūra 13
Įvadas
Gyvenimo raidos tyrimas – palyginti nauja disciplina. Tyrimais mėginama
nustatyti, kiek ir kokiomis sąlygomis žmogaus raida gali kisti ir kas ją
gali riboti.
Atliekant raidos psichologijos tyrimus, kaupiama daug informacijos apie
įprastą ir neįprastą elgesį, apie paveldėtas ir gyvenant įgytas ypatybes,
apie aplinkos įtaką individo raidai ir kt.
Taigi, raidos psichologijos tyrimų tikslas – suprasti žmogaus augimą ir
keitimąsi. Mėginama nustatyti, kokie įvykiai ir aplinkybės suformavo tą
individą, stengiamasi prognozuoti jo ateitį. Raidos psichologija, pasak
Ritos Žukauskienės, pagrįsta moksliniu žmogaus mąstymo, kalbos, emocijų,
bendravimo ypatybių, fizinės žmogaus raidos tyrimu, rūpinimusi praktiniais
jo poreikiais ir kt. (3, 12).
Dalis psichologinių tyrimų yra nukreipti analizuoti žmogaus prigimtį,
t.y. tiriami asmens sugebėjimai ir kitos įgimtos ypatybės, kituose
tyrimuose pabrėžiama ugdymo svarba. Nuolatiniai klausimai: kuris iš procesų
– brendimas ar išmokimas – yra svarbiausias individo raidai, žmogaus raida
– vientisas ar netolydus procesas – yra konkrečių tyrimų ir teorinių
svarstymų objektai.
Be abejonės, raidos psichologijos tyrimų objektais domisi ne vien tik
raidos psichologai. Raidos tyrimas – įvairių mokslo disciplinų sritis.
Norint tinkamai suprasti raidos sudėtingumą, turime įvertinti sociologijos,
antropologijos, biologijos ir neurologijos indėlį.
Šiame darbe:
1. apžvelgsiu duomenų rinkimo metodus,
2. pristatysiu pagrindines mokslinių ir specifinių raidos psichologijos
tyrimų schemas,
3. paanalizuosiu jų privalumus bei trūkumus.
I. Duomenų rinkimo metodai
1. Imties tūrio parinkimo būdai
Planuojant tyrimus, svarbu nustatyti reikalingą minimalų tyrimų
skaičių, kad galima būtų padaryti statistiškai reikšmingas išvadas.
Paprastai dominančių požymių pasiskirstymas generalinėje aibėje nėra
žinomas (generalinė aibė, arba populiacija, – tai tiriama visuma). Norint
tai nustatyti, reikėtų ištirti visus generalinės aibės elementus. Tai
aišku, pareikalautų daug laiko ir lėšų, o kartais toks tyrimas neįmanomas.
Empiriniuose tyrimuose beveik visada daroma išankstinė atranka, t.y.
atsitiktinai parenkama generalinės aibės elementų dalis, ištiriamas
nagrinėjamo požymio pasiskirstymas šioje dalyje ir iš jos sprendžiama apie
šio požymio pasiskirstymą visoje generalinėje aibėje. Ši pasirinktoji dalis
vadinama imtimi.
Atrankos metodai remiasi tikimybių teorija, tačiau darant atranką
visiškai išvengti paklaidų negalima, nebent tirtume visą populiaciją.
Paprastai pasitaiko dvi paklaidų rūšys: sisteminė ir atsitiktinė. Sisteminė
paklaida – kai tendencingai iškreipiamas imties dydis. Tai priklauso nuo
tyrėjo sąžiningumo, atrankos klaidų, o atsitiktinė paklaida, kuri gali
padidinti arba sumažinti imties dydį visada egzistuoja.
Nustačius reikiamą tiriamųjų skaičių, nustatomas jų parinkimo būdas.
Išskiriami du pagrindiniai tiriamųjų grupių parinkimo būdų atvejai: 1)
tikimybinis, kai kiekvieno tiriamos populiacijos elemento tikimybė pakliūti
į imtį yra žinoma ir 2) netikimybinis, kai tiriamųjų pasiskirstymas
populiacinėje grupėje nėra žinomas.
Tikimybiniai tiriamųjų grupių parinkimo būdai:
1. Paprastas atsitiktinis. Šio būdo esmė ta, kad iš populiacijos sąrašo
atsitiktinai parenkamas reikiamas tiriamosios grupės narių skaičius,
t.y. tiek, kiek buvo numatyta.
2. Sisteminis, arba mechaninis. Tai paprasto atsitiktinio būdo
modifikacija. Čia iš populiacijos sąrašo tiriamieji parenkami ne
atsitiktinai, bet pagal tam tikrą sistemą.
3. Sluoksniuotas, arba tipinis. Tiriant šiuo būdu, tiriamoji populiacija
suskirstoma į atskiras grupes pagal tam tikras panašias savybes.
4. „Puokštės“ principas, arba serijinis. Kai populiacija labai didelė,
plačiai nusidriekusi, tai parinkti tiriamųjų grupes atsitiktinumo
principu keblu. Tiriant šiuo metodu parenkamos kelios būdingiausios
tiriamųjų grupės iš visos populiacijos.
Netikimybiniai tiriamųjų grupių parinkimo būdai:
1. Nedidelės apimties tyrimuose tiriamųjų grupės neretai formuojamos ne
visai laikantis atsitiktinumo principo. Be abejo, taip suformuotos
grupės ne visiškai atspindi populiaciją, tačiau, kita vertus, tai
paprasčiau ir pigiau.
2. Atsitiktinis grupių parinkimo būdas. Tyrimui parenkami asmenys,
kuriuos lengva rasti, esančius greta.
3. Grupių parinkimas kvotų principu. Šiuo principu grupės parenkamos
panašiai kaip ir tipinio grupių formavimo atveju, norint pasiekti, kad
grupėje būtų toks tiriamųjų požymių santykis, koks yra populiacijoje.
4. Tikslinis grupių formavimas. Čia tyrėjas į formuojamą grupę įtraukia
asmenis, kurie, jo manymu, yra tipiškiausi tiriamojo požymio
atžvilgiu.
5. „Gniūžties“ principas. Pirmiausia tyrėjas parenka nedaug asmenų,
pasižyminčių tam tikromis tyrimą dominančiomis savybėmis. Po to šie
asmenys nurodo kitus, turinčius analogiškų savybių ir t.t.
2. Natūralistinis stebėjimas (lauko metodas)
Natūralistinis stebėjimas skirtas aprašyti tiriamųjų elgesį realioje
gyvenimo aplinkoje (lauke), pavyzdžiui, fabrike, bažnyčioje, susitikimuose
ir pan. Tai aprašomasis tyrimas. Tyrėjas visiškai nesikiša į stebimą
situaciją, tačiau siekia fiksuoti viską, kas joje vyksta. Natūralistinis
stebėjimas dažnai naudojamas tiriant vaikus, kitų kultūrų atstovus ir
gyvūnus.
Svarbiausias lauko metodo privalumas tai, kad jis aprašo elgesį
realiame gyvenime, o ne nenatūralų elgesį laboratorijoje. Pasak B.H.Lemme,
tai toks pats skirtumas, kaip stebėti šimpanzių elgesį jų natūralioje
aplinkoje arba zoologijos sode (1).
Nepaisant privalumų, šis metodas turi ir trūkumų: 1) Tiriamo elgesio
neįmanoma kontroliuoti. Gali tekti labai ilgai laukti, kol galima bes
stebėti. 2) Natūrali aplinka visada yra gana sudėtinga. Neįmanoma vienu
metu fiksuoti pačių svarbiausių įvykių.3) Problemų kelia ir stebėtojo
nuovargis bei poreikis retkarčiais nukreipti dėmesį, o todėl stebėjimas
nėra nenutrūkstamas. 4) Rimčiausia problema yra tai, kad stebėtojo
šališkumas, arba subjektyvumas, gali rimtai iškreipti stebimų reiškinių
vertinimą, ypač jei stebintysis priklauso ne tai grupei arba net kultūrai,
kaip stebimieji. Kad duomenys būtų kuo objektyvesni, turi būti imamasi visų
galimų priemonių.5) Visada įmanoma, kad stebimą elgesį keis stebėtojo
buvimas.6) Lauko tyrimus itin sunku pakartoti, patikrinti, kadangi tyrimo
sąlygos nuolat kinta. 7) Natūralistinis stebėjimas pateikia tik elgesio
eigą, bet neaiškina jo priežasčių. Galima sužinoti, kas vyksta, bet ne
kodėl.
3. Apklausa, interviu
Viena iš apklausos rūšių, integruotų į stebėjimo metodų grupę, yra
interviu. Tikslai gali būti labai platūs, pavyzdžiui, įvertinti kai kuriais
požiūriais asmenį, iškelti bei plėtoti hipotezes, rinkti informaciją
eksperimentiniams tyrimams ir t.t. Nors konkretaus interviu stilius, jo
strategija gali būti įvairi, tačiau bendra yra tai, kad interviu – tai
abipusis sandėris tarp klausiančiojo į atsakančiojo.
Interviu kaip atskiras tyrimo metodas gali būti skirstomas daugelį
įvairių variantų, pradedant nuo formalizuotų (standartizuotų) interviu, kur
kausimai iš anksto numatyti, iki neformalių interviu, kur klausimų seka bei
jų formalizavimas visiškai laisvi.
Tiriamasis interviu apibrėžiamas kaip tyrėjo inicijuotas dviejų asmenų
pokalbis, kurio tikslas – gauti būtiną tyrimo uždaviniams informaciją.
Būdingas jo bruožas tas, kad visa informacija gaunama žodžiu. Tuo jis iš
esmės skiriasi nuo anketinės apklausos. Yra ir daugiau skirtumų.
Pavyzdžiui, interviu platesnes galimybes nuodugniau pažinti tiriamąjį
asmenį, tuo tarpu anketinėje apklausoje tokios galimybės labai ribotos.
Kita vertus, interviu yra mažesnės galimybės nei anketinėje apklausoje
aprėpti daugiau tiriamųjų.
Tiriamojo interviu metodo paskirtis gali būti trejopa:
1. Tiesioginė ir pagrindinė priemonė reikiamai informacijai gauti.
Pavyzdžiui, sužinoti, ką mano respondentas, išsiaiškinti, ką asmuo
žino (žinių informacija), ką jis mėgsta ir ko nemėgsta (vertybės), ką
galvoja (požiūriai).
2. Priemonė iškeltai hipotezei patikrinti. Pavyzdžiui, nustatyti arba
patikslinti kintamųjų ir tiriamojo įvykio ryšius.
3. Gali būti
kartu su kitais tyrimo metodais ir renkant
informaciją, ir įvertinant kitus metodus, pavyzdžiui, anketinę
apklausą.
Tyrimo praktikoje galimi keturių tipų interviu:
1) struktūrizuotas (klausimai ir visa procedūra numatomi iš anksto, ir
interviu eigoje mažai kas keičiama; šiuo atveju situacija esti
apibrėžta);
2) nestruktūrizuotas (be detalaus plano, klausinėjama laisva forma;
situacija atvira, galinti keistis);
3) neprimestinis (kilęs iš psichiatrijos, kada klausinėjantysis
nesistengia išlaikyti numatytos pokalbio linijos, o pasiduoda ligonio
primetamai pokalbio eigai);
4) kryptingas (klausinėjantysis ypatingą dėmesį kreipia į subjektyvius
respondento atsakymus apie jam žinomą situaciją, su kuria jis
susipažino prieš interviu; iš gautų atsakymų tyrėjas gali spręsti, ar
pasitvirtino jo iškelta hipotezė, ar ne).
Dėl interviu metodo patikimumo yra įvairių prielaidų, teorijų, ir visos
jos sąlygojamos tyrėjo ir respondento tarpusavio santykių:
1. Manoma, kad jeigu interviu gavėjas yra pakankamai kvalifikuotas, o
respondentas – nuoširdus ir nusiteikęs atsakyti į jam duodamus
klausimus, yra didesnė tikimybė gauti patikimus duomenis. Be abejo,
melavimas arba sąmoningai parenkami socialiai pageidaujami atsakymai
iš tyrimo turi būti eliminuojami.
2. Yra ir kita nuomonė – žiūrint į interviu kaip į sandorį, klaidos yra
neišvengiamos, kadangi šiame procese kiekvienas interviu dalyvis turi
savų sumetimų. Manoma, kad šiuo atveju reikalingos kontrolinės
respondentų grupės, juolab kad abi interviu puses gali veikti emocinis
nusiteikimas, asmeniniai santykiai ir kt.
3. Interviu gali būti traktuojamas kaip natūralus susitikimas,
sąlygojamas daugelio gyvenimiškų situacijų, kuriomis ir reikia
vadovautis, norint išvengti nepatikimų atsakymų. Šiuo požiūriu
išskiriami keli interviu ypatumai, galintys sukelti problemų:
a) tarpusavio pasitikėjimo, „distancijos“ jautimo ir kiti panašūs
veiksniai;
b) respondentas gali jaustis nepatogiai ir vengti „gilesnių“ klausimų;
c) įvairios prasmės, kurios aiškios tyrėjui, gali būti sunkiau
suprantamos respondentui;
d) interviu, kaip ir kasdieniniame gyvenime, sunku įvertinti įvairius
galimus ypatumus.
Taigi, kad ir kaip kruopščiai ir sąžiningai elgtųsi klausinėtojas,
vargu ar galima visiškai išvengti asmeninių santykių, galinčių veikti
atsakymus.
4. Atvejo analizė
Tai išsamus vieno žmogaus ištyrimas. Informacija renkama pokalbio metu,
vertinant užrašus, pateikiant užduotis, stebint ir pan. Atvejo analizę
dažnai naudoja klinikos specialistai, diagnozuodami ir gydydami sutrikimus.
Ji taip pat gali būti panaudojama pradiniame tyrimo etape. Šis metodas
siejamas su Sigmundo Freudo darbais, kuris savo psichoanalizės teoriją
pagrindė pacientų atvejų analize.
Svarbiausias privalumas – galimybė gauti labai daug informacijos, kuri
gali praversti tiriant atvejį; ji leidžia kelti hipotezes, kurias vėliau
galima patikrinti su kitais tiriamaisiais. Tarkime, tiriamas vienas labai
kūrybiškas žmogus ir aptinkama kas nors, kas, tyrėjo nuomone, buvo labai
svarbi šio žmogaus aukšto kūrybiškumo priežastis. Vėliau tyrimą galima
pritaikyti didesnei žmonių grupei, aiškinantis, ar tas veiksnys tikrai
reikšmingas.
Tačiau dauguma informacijos, gaunamos atvejo analizės būdu, yra
retrospektyvi (tai yra, susijusi su praeities įvykiais) ir surenkama
apklausiant tiriamąjį, jo giminaičius, draugus bei kitus žmones. Visi
minėti sunkumai, susiję su subjektyviai gaunamais duomenimis, galioja ir
čia. Tyrėjo gautų duomenų analizė arba jų interpretacija gali būti šališka
ir netiksli.
II. Bendrosios raidos tyrimų schemos
Dažniausiai naudojamos dvi bendrosios tyrimo schemos: koreliacinis
tyrimas ir eksperimentas.
1. Koreliacinis tyrimas
Koreliaciniu tyrimu nustatoma, ar tarp dviejų ir daugiau kintamųjų
egzistuoja ryšys; jei egzistuoja, – koks jo pobūdis ir lygis. Koreliacinis
tyrimas nekuria tokių tarpusavio ryšių, o tik juos aprašo.
Koreliacija gali būti dviejų rūšių. Teigiama koreliacija rodo, kad du
mus dominantys veiksniai kinta ta pačia kryptimi, tai yra, didėjant (arba
mažėjant) vienam iš jų, didėja (arba mažėja) ir kitas. Sakykim, kylant
saulei, oro temperatūra taip pat kyla; saulei leidžiantis, temperatūra
krinta. Neigiama koreliacija atspindi priešingą ryšį. Vienam kintamajam
didėjant, kitas mažėja. Kuo didesnis stresas, tuo mažesnis atsparumas
infekcijoms.
Daugelyje koreliacinių tyrimų naudojamas koreliacijos koeficientas.
Dominantys kintamieji išmatuojami ir tam tikromis formulėmis įvertinamas
ryšio lygis, kuris išreiškiamas koreliacijos koeficientu. Koreliacijos
koeficientas kinta nuo nulio (kai nėra jokio tarpusavio ryšio) iki ±1,0
(idealus ryšys). Kuo
koreliacijos koeficientas arčiau ±1,0, tuo stipresnis
ryšys tarp dviejų vertinamų kintamųjų ir tuo daugiau galimybių jam
pasireikšti. Paprastai stipria laikoma tokia koreliacija, kurios
koeficientas siekia ±0,7 arba daugiau. Koreliacija taikoma numatant
reiškinius. Pagrindinis koreliacinio tyrimo trūkumas yra tas, kad jis
neatspindi priežastinių santykių tarp kintamųjų.
2. Eksperimentas
Tyrimuose yra skiriamos trys eksperimentinių tyrimu rūšys. Tai
preliminariniai, tikrieji ir kvazieksperimentiniai tyrimai.
Eksperimentinių tyrimų simboliai tyrimų strategijai nustatyti:
• X – poveikio priemonės (nepriklausomi kintamieji), kurių efektą norime
nustatyti.
• O1 – stebimo objekto (priklausomų kintamųjų) įvertinimas prieš
eksperimentą.
• O2 – stebimo objekto įvertinimas po eksperimento.
• X ir O, esantys vienoje eilėje, rodo, kad poveikis ir jo rezultatai –
tų pačių objektų.
• Kryptis iš kairės į dešinę žymi seką.
• R rodo, kad tiriamųjų grupės sudarytos, remiantis tikimybių
principais.
• X ir O, esantys vertikaliai vieni virš kitų, nurodo tą patį
laikotarpį.
• Lygiagrečios eilės, neatskirtos punktyrine linija, – tai tarpusavyje
lyginamos grupės, sudarytos laikantis tikimybių principo, o grupės,
atskirtos viena nuo kitos punktyrine linija – nehomogeniškos grupės.
1. Preliminariniai tyrimai
Tyrėjas įvertina tiriamuosius požymius (pre – test), o praėjus kiek
laiko, kuriuo metu buvo taikomas eksperimentinis faktorius (test – factor),
nustato tų požymių kitimus (O2), atlikdamas užbaigimo testą (post – test).
Tokį tyrimą grafiškai būtų galima pavaizduoti taip:
O1 X O2
Eksperimentuojant pagal tokią schemą, būtina kontroliuoti, kad bandymų
neveiktų šalutiniai veiksniai, išskyrus tuos, kuriuos tyrėjas stebi.
Priešingu atveju negalima įrodyti daromo poveikio veiksmingumo.
2. Tikrieji eksperimentiniai tyrimai
Tikrųjų eksperimentinių tyrimų pradinio ir galutinio testavimo
tiriamųjų grupės simbolinė schema būtų tokia:
Eksperimentinė grupė RO1 O2
X
Kontrolinė grupė RO3 O4
Šiuo atveju sudaromos dvi grupės, kurios tiriamojo požymio atžvilgiu
yra vienodos. Jos suburiamos remiantis tikimybių principais.
Taigi kai yra eksperimentinė ir kontrolinė grupės, tiriamasis poveikis