Izraelis

TURINYS:

I. Duomenys;

II. Izraelis;

III. Izraelio vėliava;

Talitas;

Dovydo žvaigždė;IV. Judaizmas;

Judaizmas ir Mozė;

Judėjo gyvenimo ciklas;

Košerinė mityba;

Judaizmo šventės;

Judaizmo kryptys;

V. Izraelio istorija;

VI. Izraelio nepriklausomybė;

Gazos ruožas;

Vakarų krantas;

Sinajaus pusiasalis;

Šešių dienų karas;VII. Valstybės sukūrimas;

Anarchija;

Žydai;

Palestiniečiai;VIII. Tel Avivas:

– Istorija;

– Ekonomika ir susisiekimas;

– Kultūra;

IX. Haifa:

– Istorija;

– Kultūra;

– Ekonomika ir susisiekimas;

– Lankytini objektai;

X. Jeruzalė:

– Istorija;

XI. Tiberiado ežeras;

XII. Jeruzalės administracinis suskirstymas;

XIII. Geografinė padėtis;

XIV. Politinė geografija;

XV. Ekonominė geografija;

XVI. Klimatas;

XVII. Gyventojai;

XVIII. Karinės pajėgos;

XIX. Kalba;

XX. Išvada;

XXI. Literatūros sąrašas

I. DUOMENYS:

Plotas: 20 400 km2 (be Izraelio užgrobtų teritorijų – Rytų Jeruzalės ir Golano aukštumų)

Gyventojų: 6 369 000 (su Golano aukštumomis ir Rytų Jeruzale)

Sostinė: Jeruzalė (658 000).Pasaulis nepripažįsta Jeruzalės Izraelio sostine,o laiko ja Tel Avivą

Pagrindinės kalbos: hebrajų (ivritų),arabų

Pagrindinės religijos: judėjų,musulmonų sunitų,sirų stačiatikių

Piniginis vienetas: naujasis šekelis

Eksportas: mašinos ir transporto priemonės,chemijos pramonės gaminiai,drabužiai,maisto produktai,gėrimai,briliantai

Valdymas: respublika; demokratija

II. IZRAELIS

Išsidėstęs Vakarų Azijoje,Artimuosiuose Rytuose,Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje (Levante).Šiaurėje ribojasi su Libanu (79km), šiaurės rytuose – su Sirija (76km),rytuose – su Jordanija (238km),pietvakariuose – su Egiptu (255km).Vakarinį šalies pakraštį skalauja Viduržemio jūra (180km).Pietuose turi trumpą pakrantę su Akabos įlanka.Iki 1967m. Izraelio teritorija buvo 20 700 km2,kurios sudėtyje buvo 445 km2 vidaus vandenų. Šalies plotis 10 – 114 km. Po 1967 m. karo Izraelis okupavo 7099 km² teritoriją: Vakarų Krantą, Rytų Jeruzalę ir Golano aukštumas.

III. IZRAELIO VĖLIAVA

Izraelio valstybinė vėliava oficialiai patvirtinta 1948 m. spalio 28 d. Vėliavos fonas baltas. Jos centre – žydros spalvos Dovydo žvaigždė. Taip pat viršuje ir apačioje eina dvi tokios pat spalvos horizontalios juostos. Nors oficiali juostų ir žvaigždės spalva yra žydra, tačiau koloritas dažnai įvairus – nuo blyškiai žydros iki tamsiai mėlynos. Balta ir žydra spalvos bei Dovydo žvaigždė – judaizmo simboliai. Vėliava sukurta pagal talitą – tradicinį judėjų maldininkų apsiaustą.

Talitas

Vyrų po drabužiais vilkimas berankovis apsiaustas, kurio kutai (žr. cicit) gali būti ištraukiami ant drabužių. Talitas dažniausiai vilkimas ritinių pamaldų, Jom Kipuro ir kai kurių kitų ceremonijų metu. Talitas suvokiamas kaip šventas ir labai svarbus daiktas. Tikintys žydai per savo gyvenimą dėvi tik kelis talitus, dažniausiai jei gaunami dovanų vestuvių, bar micvos ar religinių studijų baigimo proga. Mirus žmogui jis laidojamas aprengtas kitel ir užklojamas talitu. Nejudėjai talito dėvėti negali, moterims leidžiama dėvėti tik moderniai ortodoksinėse bendruomenėse.

Istoriškai talitas susijęs su žydų pareiga dėvėti drabužį prie kurio keturių kampų yra pritvirtinti cicit ir yra antikinių laikų bei beduinų drabužių – apsiaustų ir togų palikuonis.

Yra dviejų rūšių talitai – talit katan – mažesnis, dėvimas kasdieną ir talit gadol – didesnis,dėvimas pamaldų metu.

Dovydo žvaigždė (hebr. מָגֵן דָּוִד tar. Mogein Dovid) – Izraelio karaliaus Dovydo ir žydų simbolis. Simbolizuoja žydų tauta kartu su Menoros simboliu. 1948 metais atsikūrus Izraelio valstybei Dovydo žvaigždė plevėsuoja Izraelio vėliavoje. Pagal judėjus šis ženklas simbolizuoja skaičių 7, tai yra 6 kampai ir 7 vidurys arba 6 sukūrimo dienos ir septinta poilsio – Šabato.

IV. JUDAIZMAS

Judaizmas – judėjų kultūra ir religija. Tai vienas seniausių ir vis dar praktikuojamas monoteistinis tikėjimas. Iš judaizmo doktrinos išaugo dvi pasaulinės monoteistinės religijos – krikščionybė ir islamas .

Judaizmas sunkiai sukategorizuojamas į tokias įprastas kategorijas kaip „religija“, „kultūra“, „tautybė“, „rasė“, nes tam tikra prasme apima visus šiuos elementus.

Judaizmas ir Mozė

Judaizmo pradininkas Mozė gimė Egipte, tuo metu, kai Egipto faraono įsakymu buvo žudomi egiptiečių vergų izraelitų vaikai. Mozės motina tris mėnesius kaip įmanydama slėpė savo vaiką. Kai nebebuvo įmanoma, ji nunešė pintinėje paguldytą sūnų į Nilo upės nendres ir paliko. Mozę surado faraono duktė, jį įsisūnijo ir išauklėjo kaip egiptietį. Jau būdamas jaunuolis Mozė, kartą pasipiktinęs žiauriu elgesiu su izraelitais, užmušė
prižiūrėtoją egiptietį. Kai apie tai sužinojo faraonas, Mozei teko bėgti iš Egipto. Jis pabėgo į Medianą, kur piemenavo ir vedė jį priglaudusio žmogaus, Jetro, dukterį. Praėjus 40 metų, išvydo dykumoje krūmą, kuris liepsnojo, bet nesudegė, ir išgirdo Dievą kalbant iš krūmo. Dievas jam liepė grįžti į Egiptą ir prašyti faraono, kad paleistų iš nelaisvės jo tautą. Faraonas nesutiko, tuomet egiptiečius ištiko dešimt nelaimių, varlių antplūdis, tamsa, kruša, galiausiai vyriškos lyties pirmagimių išžudymas. Po Dievo siųstų nelaimių faraonas nebedraudė Mozei išsivesti izraelitų iš Egipto (1250 pr. m. e.). Jie keliavo, vedami Dievo angelo debesies stulpo dieną ir ugnies stulpo naktį. Bet netrukus faraonas apsigalvojo, ir egiptiečiai ėmė vytis izraelitus. Raudonosios jūros vandenys stebuklingai persiskyrė, ir bėgliai sėkmingai pasiekė kitą krantą, o faraono kariuomenė prigėrė. Dievas davė izraelitams gerti vandens iš uolos, ir kiekvieną rytą būdavo patiekiama duonos manos pavidalu. Po trijų mėnesių izraelitai pasiekė Sinajaus kalną. Čia Mozei Dievas davė Dešimt įsakymų, kurie buvo surašyti ant akmeninių plokščių, ir nurodė, kaip pastatyti maldos namus, (tabernakulį – palapinę, kurioje galėtų būti garbinamas Dievas).

Judėjo gyvenimo ciklas

Gimus judėjui, jo gyvenimo ciklas prasideda Brit milah – apyvarpės apipjaustymu, taip jis tampa tikru Izraelio vaiku. Vėliau, sulaukęs 13 metų, praeina bar micva iniciacijos ritualą. Toliau ateina eilė Šidduch, kai judėjas suranda tinkamą judėjų moterį. Vedybos vyksta remiantis ketubah vedybų susitarimu, nes be vedybų judėjo gyvenimas prarastų prasmė ir džiaugsmą. Moteris tampa Nidah prasidėjus menstruacijomis, tada seksas judėjui draudžiamas, o žmonai apsišvarinus Mikvah – vėl leidžiamas. Gimus pirmagimiui vaikui, ateina Zeved habat – judėjų vaiko vardo parinkimas. Po vaiko vardo parinkimo pagal Pidyon HaBen tradiciją pirmagimis parodomas sinagogos rabinui, kad šis jį pašventintu. Kai užauginęs vaikus ir pasenęs judėjas miršta, vaikai aprauda savo tėvą (Aveilut). Mirus tėvui, judėjai vaikai pratęsia tėvų tradicijas, taip jau virš 3500 metų.

Košerinė mityba

Viena svarbiausių žydų religinio gyvenimo ypatybių – tinkamo maisto įstatymai, vadinami kašrutu (iš hebrajų כָּשֵׁר kašer – tinkamas). Šitie įstatymai remiasi Toroje, Kunigų knygoje 11:1 ir Pakartoto Įstatymo knygoje išdėstytais Mozės įstatymais apie švarius ir nešvarius gyvulius, o taip pat apie maisto paruošimo būdus (draudžiama maišyti pienišką ir mėsišką valgius, vartoti majonezą, grietinę su mėsa, vartoti kiaulieną ir kai kurias kitas mėsos rūšis, gerti ne pagal ritualinius nurodymus paruoštą vyną ir kt.) Rabinai košerinį maistą laiko sveikuoju maistu,kurį vartojant žydai galėtų išlaikyti savo stiprybę ir sveikatą.Košeriniame maiste dažnai vartojamos daržovės, bei jame vengiama vienu metu maišyti pieniškus ir mėsiškus produktus, kurie pilve sukeltų maisto rūgimą ar puvimą.

Judaizmo šventės

Roš ha-šana (ראשׁ הַשָּׁנָה) – Naujieji metai; Jom Kipuras (יוֹם הַכִּפּוּרִים) – Teismo arba Atpirkimo diena; linksma šventė Simchat Tora (שִׂמְחַת תּוֹרָה) – Toros džiaugsmas. Žiemą švenčiama Chanuka (חֲנֻכָּה) – žydų pergalės II a. pr. m. e. prieš užkariautojus graikus, siekusius primesti žydams politeistinę helenų religiją, garbei. Purim (פורים) – linksmiausia šventė, primenanti žydų išsigelbėjimą nuo perso Hamano, siekusio išnaikinti judėjus(Esteros knyga), kai visi linksminasi, dažnai dėvėdami kaukes, o vyrams per Purim leidžiama prisigerti daug vyno, net iki žemės graibymo.

Svarbiausia pavasario šventė – Pesach (פֶּסַח), žydų velykos, kuri švenčiama išsivadavimui iš egiptiečių vergovės prisiminti.

Judaizmo kryptys

Per tūkstančius metų atsirado daug judaizmo judėjimų, savaip aiškinančių žydų tradicijas ir Toros įstatymus, bet, nežiūrint į tai, išlaikiusių bendrąją judaizmo koncepciją. Tačiau konservatyvus žydas niekada neis į ortodoksinę arba reformuotą sinagogą dalyvauti jų apeigose. Šiuo metu yra tokios pagrindinės judaizmo kryptys:

– Haredi judaizmas – ortodoksinio judaizmo judėjimas;

– Hasidinis judaizmas – ortodoksinio judaizmo judėjimas;

– Ortodoksinis judaizmas – ortodoksinio judaizmo judėjimas;

– Kabala – mistinio judaizmo judėjimas;

– Karaitų judaizmas – konservatyvaus judaizmo judėjimas;

Konservatyvusis judaizmas – konservatyvaus judaizmo judėjimas;

Rabinistinis judaizmas – konservatyvaus judaizmo judėjimas;

Rekonstruotas judaizmas – reformuoto judaizmo judėjimas;

Progresyvusis judaizmas – reformuoto judaizmo judėjimas.

V. IZRAELIO ISTORIJA

Jungtinės Tautos 1947 metų lapkrityje priėmė rezoliuciją numeris 181, kuria Palestiną padalino, 18 procentų jos skirdami žydams, o 82 procentus – arabams. Jeruzalę jie paskelbė tarptautiniu miestu, kurio niekada neturi valdyti žydai. 1948 metų gegužės 14 d. Izraelis paskelbė nepriklausomybę. Kadangi JTO planas netenkino nei vienos pusės ir kilo karas tarp arabų šalių ir 1948 m. kovo 14 d. naujai
įkurtos Izraelio valstybės, kurio metu Izraelis užėmė žymiai daugiau žemių nei JTO plane, o arabų valstybės okupavo Gazos Ruožą (Egiptas) ir Vakarų Krantą (Jordanija).

Iškart po to Izraelį užpuolė 6 arabų nacijos. Jų armijos savo skaičiumi daugelį kartų viršijo žydų naujakurių pajėgas ir buvo daug pranašesnės savo ginkluote, tankais, lėktuvais. Tačiau izraeliečiai visiškai nugalėjo savo potencialius sunaikintojus. Šio karo metu Izraelis užėmė žymiai daugiau žemių nei JTO plane, o arabų valstybės okupavo Gazos Ruožą (Egiptas) ir Vakarų Krantą (Jordanija).

1967 metais Izraelis apkaltino arabų valstybes – Egiptą, Siriją, Iraką ir Jordaniją planuojant vėl pulti Izraelį ir sudavė prevencinį smūgį, o po to per šešias dienas sutriuškino priešininkų armijas bei privertė arabų valstybes sutikti su JTO pasiūlytomis paliaubomis.

Per 1967 metų karą Izraelis okupavo dvi teritorijas, niekad nepriklausiusias Palestinos mandatui – Golano aukštumas (priklausiusias Sirija) ir Sinajaus pusiasalį (priklausiusį Egiptui). Šiame kare Izraelis taip pat okupavo ir rytinę Jeruzalės dalį. Vėliau Sinajaus pusiasalis grąžintas Egiptui mainais už Izraelio sienų pripažinimą.