Česlovas
KUDABA
Gimė 1934 m. liepos 24 d. Ignalinos r., Tverečiaus vals., Vaiciekave. 1959 m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą, įgydamas geografo specialybę. Geografijos mokslų daktaras, profesorius. 1959-1978 m. dirbo Vilniaus valstybiniame universitete asistentu, vyresniuoju dėstytoju, Gamtos mokslų fakulteto dekanu, profesoriumi. 1964 m. apgynė geografijos mokslų kandidato disertaciją ir iškart buvo išrinktas Gamtos mokslų fakulteto dekanu ir dirbo iki 1968 m. 1967 m. Č.Kudabai pripažintas docento vardas. 1972 m. apgynė geografijos mokslų daktaro disertaciją. Nuo 1974 m. – profesorius. Nuo 1978 m. prof. Č.Kudaba vadovavo Vilniaus universiteto Bendrosios geografijos ir kartografijos katedrai. Buvo Lietuvos geografijos atlaso mokslinės komisijos pirmininkas. Universitete prof. Č.Kudaba dėstė 32 disciplinų paskaitas. Svarbiausia prof. Č.Kudabos mokslo darbų sritis – Lietuvos ledyninis reljefas. Šia tema yra parašęs abi disertacijas, paskelbęs monografiją, apie 100 mokslinių straipsnių. Už mokslinius darbus tiriant ledyninį Lietuvos reljefą prof. Č.Kudabai 1984 m. paskirta Valstybinė premija.
Č.Kudaba visą laiką domėjosi gamtos apsauga, kultūros istorija, kraštotyra. Nuo 1968 m. iki mirties buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Č.Kudaba buvo aktyvus Lietuvos ir Vilniaus Gamtos apsaugos draugijų tarybų narys, Kraštotyros draugijos centro tarybos narys ir Vilniaus miesto skyriaus vadovas, Mažvydo knygos bičiulių draugijos vadovas ir siela. Gamtos bei kultūros klausimais skaitė paskaitas „Žinijos“ draugijoje, keletą metų vadovavo šios draugijos mokslų apie Žemę respublikinei tarybai. 1987 m. išrinktas Lietuvos kultūros fondo valdybos pirmininku. 1988-1990 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Sąjūdžio Seimo tarybos narys. Nuo 1991 m. iki mirties – Atviros Lietuvos fondo (ALF) pirmininkas.
Vedęs, turi dukrą ir sūnų.
1990 m. vasario 24 d. išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Dirbo gamtos apsaugos komisijoje. Priklausė Sąjūdžio centro frakcijai.
Yra parašęs 13 knygų ir parengęs su bendradarbiais 31 atskirą leidinį. Profesorius publikavo 1944 straipsnius. Iš jų 275 kitomis kalbomis.
Už dalyvavimą renkant medžiagą ir ruošiant kraštotyros monografijų ciklą Č.Kudabai po mirties 1993 m. paskirta valstybinė J.Basanavičiaus premija, 1993 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos prezidiumas paskyrė V.Kudirkos premiją už knygą „Septyni keliai iš Varnių“, 1994 m. apdovanotas V.Adamkaus premija už didelius darbus Lietuvos gamtos apsaugai, 1999 m. paskirta Miko ir Kipro Petrauskų vardo premija už straipsnius apie Ignalinos kraštą.
Č.Kudaba mirė 1993 m. vasario 19 d. Palaidotas Vilniaus miesto Karveliškių kapinėse. (…) Kas turėtų būti man, mums didžiausias rūpestis, pareiga? Vaikai ir anūkai. Tai skola. Anūkai – mano skola. Aš (mes) gi kiek mažai apie juos galvojame, darome. Tad ar išties kuriame Lietuvos ateitį?
Praeis dar kiek laiko, ir mes, vieni ir kiti, ir iš kairės, ir iš dešinės, lyg iš didelio ilgo mitingo sugrįšime… namo. Visada juk sugrįžtame į savo vietą, tikrą gyvenimo būvį. Sugrįšime nei vieni geresni, nei kiti blogesni. Kad tik visi sugrįžtume… Nelengva bus palinkti prie paliktų vagų ar rankraščių – nelabai aišku, nuo ko pradėti. Juo vėliau, juo bus sunkiau. Jau (!) reikalas verčia dabar, dar šį vakarą, ryto nelaukus, grįžti ir dirbti. Nes gi niekas niekam nieko veltui neduos… Gal tai ir bus tikrasis sukrėtimas. Atrodo, be šito (?) žmogus nesupranta poreikio dirbti. (…) Ateitis čia, Lietuvoje, bus sukurta darbu.
1992 m. vasario 16 d. („Nerimas kelyje su pamokymais pačiam sau“ iš knygos, sud. Romualdas
Norkus, „Pėsčiojo riterio dalia“,
K., 1995)
(…) Lietuvos nepriklausomybės gynime yra nepaprasto – laimėta nepaklusnumo, nesmurtinio pasipriešinimo būdu. Gintasi neprievartos ir teisumo, ištvermės jėga. Per visą šį kovos laikmetį aukos tik mūsų pusėje, keršto nebuvo ir, Dieve duok, tenebūna. Žmogus tobulas, bet nuopolio atveju baisus, atgrasus. To išvengti nelengva. Juk matome, kas darosi įvairiose pasaulio vietose, netgi išliaupsintose demokratinėse valstybėse. Tad šis mūsų nepriklausomybės apgynimo aktas – didžiausia moralinė vertybė ir viltis ateičiai.
(…) Mes dabar bažnytiškai kartojame: meilė, meilė… Tai didelė dvasios pasaulio vertybė. Bet jei netelpa joje tiesa, reiklumas sau ir dar sykį tiesa?.. Juk tiesos sakymas ir yra Dieviškumo apsireiškimas. Suprantama, jei tiesa tikima, ji pasirenkama, neveidmainiaujama ir nespekuliuojama. Net nusikaltusiojo pripažinta: jo pasakyta tiesa nenustoja didžios vertės.
Verta būtų šiandieną dar kartą kiekvienam priminti sau, jog šio šimtmečio kelyje buvo atnešta į Lietuvą blogų dalykų iš vakarų ir iš rytų. Jų neišvengta. Taip mes, dargi kitos kartos žmonės, pavieniui negalim pataisyti padaryto smurto, jo panaikinti. Et aš, žinantis, jog prie to prisidėjo mano tėvynainiai, tautietis, neatsisakau tos kaltės. Pasilieku su kraujo dėme. Tegul skauda ir man, jei bent kiek tai pajusti gebu. Gal tai perspės vaikus – kas žino, kokį šansą jiems netolima ateitis gali pasiūlyti?
1999 m. balandžio 20 d.
(„Siena“ iš knygos, sud.
Romualdas Norkus,
„Pėsčiojo riterio dalia“, K., 1995)
Nedidelė lietuvių tauta, tačiau ji gali pasigirti dideliais žmonėmis. Prie tokių žmonių galima priskirti įžymų geografą-geomorfologą, mokslininką ir pedagogą, mokslo organizatorių ir visuomenininką, Respublikos premijos laureatą, habilituotą mokslų daktarą profesorių Česlovą Kudabą.
Prof.VYTAUTAS DVARECKAS
Č.Kudaba buvo neeilinė asmenybė. Apie jį žino moksleiviai, studentai, profesoriai, poetai, literatai, Seimo nariai, o geriausiai – artimi kolegos, jo disertantai. Bendrauti su juo visiems mums buvo šventė. Č.Kudaba yra kilęs iš paribio, kuriame susiėjo Gardino, Minsko, Vitebsko sričių ir prieškarinės Lenkijos laikinai okupuota Rytų Lietuvos siena. Čia, kur jis praleido ankstyvąją vaikystę, buvo ir trijų (lietuvių, gudų, iš dalies – lenkų) kalbų sandūra. Be to, jo gimtinė – ne tik administracinė ar kalbinė, bet ir gamtinė takoskyra tarp Nemuno ir Dauguvos upynų.