Šiauliai, tai vienas didžiųjų Lietuvos miestų, įsikūręs Mūšos ir Ventos
upių takoskyroje, rytinės Žemaičių aukštumos papėdėje, svarbių geležinkelio
linijų (Karaliaučiaus – Rygos – Petrapilio, Minsko – Vilniaus – Liepojos)
sankryžoje; su Biržais Šiaulius jungia siaurasis geležinkelis; plentai
Šiaulius jungia su Kaunu, Panevėžiu, Palanga, Tilže, Ryga. Šiaulių miestas
įsikūręs prie Talkšos (Telkšvos, Talšos) ežero, 283 km. į šiaurės vakarus
nuo Vilniaus. Miestas išsistatęs lygumoje, kuri tik kur – ne – kur šiek
tiek pakilusi. Rytinėje pusėje yra trys ežerai. Apie 5 km. į pietus nuo
miesto telkšo didžiulis Rėkyvos ežeras. Per miestą teka nedidelis Rudės
upelis. Tai ir viskas. Nėra įspūdigų miškų, tik krūmokšniai, gojeliai.
Vardo kilmė. Nėra vienos nuomonės dėl Šiaulių vardo kilmės. Vieni
kildina iš daiktavardžio šaulys (medžiotojas, karys). Sakoma, kad senovėje
šioje vietoje buvusios didžiulės girios, kuriose buvę daug žvėrių ir
paukščių. Medžiotojų įkurtas kaimelis ir gavęs Šiaulių vardą. Už Talkšos
ežero susikūręs žvejų kaimelis gavęs Žuvininkų vardą. S. Tarvydas tvirtina,
kad vietovės vardas galėjęs kilti nuo pavardės Šiaulys. Kiti miesto vardą
bando rišti su daiktavardžiu saulė ir sieja su saulės kulto laikais ar su
krikščionybės atsiradimu Lietuvoje: krikščioniškoji saulė šias apylinkes
apšvietusi anksčiau kaip kitas. Tačiau šis tvirtinimas neturi istorinio
pagrindo.
Archeologija. 1936 m. Vilniaus gatvės Nr. 289 aptiktas plokštinis
kapinynas, kurio radiniai priskirti VIII – X a. 1948 m. Lazdynų gatvėje
taip pat rastas maždaug to paties laikmečio kapinynas. Reikia manyti, kad
tada dabartinio Šiaulių miesto ribose buvo kelios gyvenvietės, turėjusios
ir savo kapynus. Kiti kapynai priklausė antrojo tūkstantmečio pradžiai.
Miesto ribose yra trys plokštiniai kapynai, pora piliakalnių, 2 – 3
kulgrindos. Daugybė archeologinių radinių aptikta 2,5 km. nuo Šiaulių
esnčiame Lepšių kaime. 1938 m. archeologas B. Tarvydas ištyrė apie 200
kapų. Iš jų matyti, kad XIV – XV a. šiauliečiai turėjo prekybinius ryšius
ir su tolimesniais kraštais.
Šiaulių istorija. Kur ir kada atsirado pirmosios Šiaulių sodybos, nėra
išaiškinta. Iš turimų duomenų sprendžiama, kad miestas kūrėsi XI – XIII a.
Tada Šiauliai buvę pilis, prie kurios, galbūt, kūrėsi pirkliai,
amatininkai, iš kurių išaugo ir miestas. Seniausios gyvenvietės buvusios
prie Talkšos ežero – jau minėti Šiauliai ir Žuvintai. Kiti seniausia
gyvenviete laiko Salduvės kalną ir jo aplinką. Pilis ir miestas kūrėsi
vakarinėje ežero dalyje, netoli Salduvės.
Kai kurie istorikai Šiaulius bando surišti su Livonijos kronikoje
minimu istoriniu įvykiu. 1236 m. Livonijos ordinas, pasitelkęs daugybę
talkininkų, nugalėjęs latvius, su stipria kariuomene leidęsi į Lietuvą.
Ordino kariai veikiai susitikę su lietuviais, kuriems padėję ir žemgaliai.
Vokiečiai jau norėję trauktis, bet lietuviai užkirtę jiems kelią. Mūšis
įvykęs rugsėjo 22 dieną. Lietuviai su savo sąjungininkais visiškai sumušę
ordiną; kritę 48 ordino riteriai su magistru Volkvinu ir daugybė talkininkų
bei pagalbinio personalo; tik kas dešimtas karys grįžęs namo. Livonijos
kronika, aprašydama tas kautynes ir aimanuodama dėl ordino pralaimėjimo,
tiksliau nenusako kovos vietos; tad dėl jos varžomasi: latviai laikosi
nuomonės, kad mūšis būtų galėjęs būti Latvijoje prie Vecsaules; mūsų
kalbininkai (K. Būga) ir istoriškai aiškina, kad iš kronikos teksto (mūšiui
aprašyti ten paskirtos 107 eilutės) esą aišku, kad mūšis buvęs Lietuvos, ne
Latvijos žemėje; daug kas saulę bando sutapatinti su Šiauliais, bet
sprendžiamas žodis čia dar netartas.
1254 m. vokiečių dokumentas, rašytas lotyniškai, kalba apie Žemgalių
krašto padalijimą tarp Rygos arkivyskupo ir ordino. Čia minimi ir vardai
Opiten et Saulen. Čia jau nėra abejonės, kad tai mūsų Upytė ir Šiauliai.
Tiesa, jų rašyba sudarkyta, bet juk ano meto svetimų tautų kronikininkai
visada darkydavo mūsų vietovardžių rašybą.
Vėlesnėje Livonijos kronikoje Šiauliai vėl minimi. Hermanas de
Wartberge pažymi, kad ordinas 1358. 01. 24. Buvo nužygiavęs į pilį Dobitzen
in Saulia ir tą pilį sunaikinęs. Istorikai mano, kad pirmasis vardas
reiškiąs Padubysio pilį, antrasis Saulia – Šiaulių kraštą ar sritį.
Vėlesniais laikais Šiauliai buvo dvaras, valsčius, pavietas, ekonomija,
miestas. XV a. Šiauliai buvę jau gerokai išaugę. XVI a. jie tapo centriniu
punktu – valsčiumi. Vien tik Raseinių žemės teismo aktuose tada Šiaulių
valsčius minimas 135 kartus. Pirmasis Šiaulių miesto herbas buvo panašus į
Vyčio kryžiaus ženklą – kryžius su dviem skersinėm (baltos spalvos mėlyname
fone, stovįs ant žalio kalno). Kai miesto apylinkėje įsikūrė Šiaulių
dvaras, miestas, norėdamas nuo jo išskirti, pasivadino Didžiaisiais
Šiauliais. Ilgainiui Šiauliai
išaugo į Šiaulių ekonomiją su centru
Šiauliuose. Tai buvo daugelio žemių, dvarų ir kaimų junginys, atskiras
ekonominis valstybės vienetas, priklausęs karaliui. Kadangi karaliams