1. Įvadas
Kompiuterio evoliucija dvidešimtajame amžiuje turėjo didelę įtaką visame pasaulyje. Atsivėrė milžiniškos pritaikymo galimybės. Šiaurės Amerikoje, Vakarų Europoje ir kai kuriose Azijos šalyse dauguma gyvenimo sferų automatizuota. Žlugus sovietinei sistemai, ši neišvengiama revoliucija palietė ir iki tol mažai kompiuterizuotas arba visai nekompiuterizuotas Rytų Europos šalis.
Naujai atsivėrusią rinką užplūdo, visų pirma, tuo metu jau savo atgyvenę kompiuteriai. Atsirado pirmieji pasaulinių kompiuterinių gigantų atstovai („Baltic Amadeus“), tačiau tuo metu, kaip ir daugeliui Rytų bloko šalims, Lietuvos galimybės įsigyti naują įrangą buvo smarkiai apribotos finansiškai. Palaipsniui, stabilėjant ekonominei būklei, smarkiai išaugo kompiuterių, spausdintuvų, kopijavimo aparatų, faksų, vėliau ir mobiliųjų priemonių paklausa. Įsisteigė begalė kompiuterinių firmų.
Aiškių kompiuterinių paslaugų lyderių nebuvimas rodo, kad kompiuterių rinka ir tuo labiau kompiuterinių paslaugų rinka potencialiai plečiasi. Plečiantis rinkai, diegiamos įvairios naujovės: paplito mobilaus ryšio priemonės; Lietuva įsijungė į pasaulinį kompiuterių tinklą (World Wide Web) – Internetą.
2. Interneto kilmė
Internetas – visuotine komunikacijos priemonė (ARP Anet`as), sukurta 1969 m., remiant Advanced Research Projects Agency (ARPA), JAV Gynybos departamento padaliniui, kaip JAV karinis projektas šaltojo karo atveju. Pradiniame plėtros etape tinklas sujungė keturis svarbiausius JAV universitetus, be kita ko – ir UCLA, kuri tapo tolesnės plėtros iniciatore ir įkvėpėja. Iki 1981 m. Internetas buvo naudojamas tik mokymui, t.y. jis sujungė svarbiausias Amerikos bibliotekas, kurių saugyklose buvę dokumentai ir rankraščiai tapo prieinami platiems akademiniams sluoksniams.
Nuo 1981 m. Internetą imta naudoti kaip visuotinę komunikavimo priemonę duomenų perdavimo cikle: pradėda naudoti elektroninį paštą, WWW ir jo atmainas HTTP ir FTP. Pradžioje jo labiausiai reikejo būtent studentams ir dėstytojams, naudojusiems internetą aukštosiose mokyklose edukaciniam tikslams.
Mitas, kad internetas yra nevaldoma struktūra, yra neteisingas. Interneto plėtrą kontroliuoja ir priežiūri kelios organizacijos, svarbiausiaos yra Internet Society ir Internet Architecture Board.
Nuo 1981 iki 1993 metų internetas buvo naudojamas tik pramogoms ir edukacinės medžiagos paieškai. Nuo 1992–1993 metų internetu susidomėta kaip tiesioginiu komercinės informacijos kanalu. Imta kurti interneto svetaines, kurių pagrindinis tikslas – teikti pristatomąją komercinę informaciją. Nuo 1996 metų internetas tapo visuotine prekybos vieta, kurioje galima įsigyti tam tikrų prekių bei paslaugų.
Išplitus internetui, t.y. sukūrus daugybę interneto projektų, atsirado poreikis ieškoti informacijos pagal klasifikuotus kriterijus. Buvo sukurtos specializuotos paieškos sistemos, kurių pagrindinis tikslas- palengvinti klasifikuotą paiešką.
Lietuvoje internetas atsirado 1994 metais ir sparčiai augo iki 1998 metų Rusijos klrizės. Lietuvos rinkos tyrimų bendrovės „SIC Gallup Media“ duomenimis, šių metų kovo-gegužės mėnesiais internetu nors kartą per šešis mėnesius pasinaudojo 10,7 proc. šalies gyventojų, per savaitę – 7,1 proc. gyventojų.
Praėjusiųjų metų anlrojo ketvirčio duomenimis, intemetu per šešis mėnesius naudojosi 8,9 proc. Lietuvos gyventojų, per savaitę – 5,8 procento. Tyrimų duomenimis, šių metų kovą – gegužę 44,5 proc. visų per pusę metų nors kartą naudojusiųjų intemetą buvo 15—24 metų gyventojai, 27,9 proc. – 25-34 metų gyventojai, 21,8 proc. – 35-49 metų.
50—74 mctų gyventojai sudarė vos 5,9 proc. visų vartotojų per pastaruosius šesis mėnesius naudojusių internetą. Sių metų kovą-gegužę tyrime dalyvavo l ,9 tūkst. 15—74 metų rcspondentų.
Internetu daugiausia naudojosi vartotojai, turintys aukštąjį arba ncbaigtą aukštąjį išsilavinimą (44 proc.). Iš turinčiųjų nebaigtą vidurinį ir spec. vidurinį išsilavinimą intemetu naudojosi 35,1 proc. gyventojų, o iš turinčiųjų specialųjį vidurinį išsilavinimą — 20,9 procento.
3. Interneto galimybės ir struktūra
Komunikacijos tinklų rūšys organizacijoje arba tarp jų:
1. Internetas. Egzistoja globaliai. E-versle leidžia sukurti ryšius tarp daugybės dalyvių;
2. Intranetas. Egzistoja organizacijoje. Skirtas keistis informacija tarp organizacijos narių. Nors apsaugotas („Firewall“) nuo pašalinių, jo galutinis tikslas – kad organizacija geriau aptarnautų rinkos dalyvius;
3. Ekstranelas. Skirtas patobulinti verslo partncrių (pirkėjo ir pardavėjo) koordinaciją,.Svarbiausia – komunikacija platinimo kanale.Vienos bendrovės kompiuterių grandinės pabaiga sujungiama su kitos bendrovės grandinės pradžia, taip sukuriamas bendras įmonės tinklas (su „Firewall“ arba be jos), prie jo duomenų gali prieti tam tikras vcrslo partneris.
Interneto technologijos galimybės – neribotos informacijos pateikimo galimybė:
• HTTP (Hyper Text Transfer Protocol) protokolu perduodami tekstiniai, grafiniai, vaizdo, garso formatai;
• Bylų perdavimai FTP (File Transfer Protocol) protokolu;
• Prisijungimas prie tekstinių bylų, pavyzdžiui, bibliotekų, katalogų, jų administravimas (Telnet);
• Dalyvavimas
virtualiose konferencijose, pokalbiuose il t.t.
4. Informacinė visuomenė ir teisės bei etikos problemos
Informacijos technologijų paplitimas buvo viena svarbiausių sąlygų leidusių susikurti ir plėstis informacinei visuomenei. Tačiau informacinė visuomenė plačiąja prasme – tai visas šalis veikianti pasaulinė raidos tendencija, skatinanti globalizaciją, tarptautinių korporacijų susiformavimą ir informacijos mainus tarp įvairių šalių (Bieliūnas, 2000). Informacinė visuomenė – ne tik Europos Sąjungos, bet ir Lietuvos Vyriasybės prioritetas. ES dokumentuose pabrėžiama, jog informacinės visuomenės kontekste Europos valstybės turi sukurti aplinką, skatinančią konkurenciją ir lankstų bendradarbavimą, naujovišką verslo kultūrą, orientuotą į atvirumą.
Politikai ie ekonomistai dažniausiai deklaruoja progresyvios informacinės visuomenės tendencijas, pavyzdžiui, besiplenčiančias galimybes gauti informacijos ir ja keistis, arba naudą, kurią siūlo atsiradusios „naujosios ekonomikos įmonės“ (informacijos technologijų, elektroninės komercijos.) Kalbama ir apie naujo bendrovės modelio, kai keli aukštos kvalifikacijos specialistai gali pradėti labai pelningą intelektualųjį verslą, privalumus. Tačiau dažnai pamirštamos problemos, su kuriomis neišvengiamai tenka susidurti informacinės visuomenės link einančiai šaliai, taigi, ir Lietuvai. Viena sferų, kurią reformuojant prireiks itin daug investicijų ir laiko – švietimo sistema, juolab, kad dinamiškoje šiandienos aplinkoje mokytis visą gyvenimą jau yra būtinybė. Kita opi sritis – kokybiškai naujos teisinės aplinkos suformavimas. Juk informacinės visuomenės sąvoka apima ne tik pokyčius organizacijų gyvenime bei išaugusį žmonijų gebėjimą naudotis informacijos technologijomis. Akivaizdu, jog daugėjant galimybių perduoti duomenis kompiuteriniais tinklais tenka rūpintis ir tokių veiksmų teisėtumu, ir duomenų bei jų vartotojų apsauga.
Todėl kyla poreikis panagrinėti madernios, e-komercijai palankios teisinės aplinkos sukūrimo bei jos funkcionavimo valstybiniame legmenyje aspektus. Kita vertus, negalima nematyti, jog globalioje kibernetinėje erdvėje jau senokai iškilo ir svarbi kito pobūdžio problema: organozacijoms ir žmonėms bendraujant internetu atsiveria akivaizdžios komunikačijos kultūros spragos.
5. Elektroninio parašo įstatymas
Galiojančios teisės normos daugiausia skirtos rašytiniams dokumentams, kuriose svarbus ranka užrašytas asmens parašas. Kadangi informacijos technologijos jou tapo vienu didžiausių ir greičiausiai augančių pasaulyje, kilo būtinybė išspręsti elektroninį parašą ir reglamentuoja jo infrastruktūrą.
Elektroninio parašo tikslas – užtikrinti dokumento autoriaus bei turinio tikslumą. Minėtasis įstatymas apibrežia elektroninio parašo formavimo tvarką, įrangą ir elektroninius sertifikatus išduodančių institucijų veiklą. Įstatymas teigia, jog saugus elektroninis parašas, sukurtas saugia parašo formavimo įranga ir patvirtintas galiojančiu kvalifikuotu sertifikatu, elektroniniams duomenimis turi tokią pat teisinę galią kaip ir parašas rašytiniuose dokumentuose, jį leidžiama pasitelkti kaip įrodymą teisme (8 straipsnis)
6. Verslas elektroniniame amžiuje: atitinkamų Vokietijos teisės aktū apžvalga
Lietuvos verslininkams – ir jau plėtojantiems veiklą internete, ir dar tik planuojantiems perkelti verslą į elektroninę erdvę, pravartu žinoti, kokie užsienio šalių įstatimai reguliuoja tokią veiklą atitinkamų valstibių teritorijose. Pateikti ir išanalizuoti informaciją apie elektroninę komerciją reglamentuojančius teisės aktus visose pasaulio ar Europos šalyse būtų labai sunku, todėl šiuo atveju siūličiau susipažinti su įstatymais, reguliuojančiais e-komercijos plėtrą, atsakomybę už turinį bei privatumo ir duomenų apsaugą internete tik vienoje demokratinėje valstybėje – Vokietijoje.
6.1 Elektroninė komercija
Veiklą, susijusią su e-komercija, Vokietijoje reguliuoja ir valstybiniai, ir federaciniai įstatymai (Overstraeten 1999).
1997 metais Vokietijoje įsigaliojo Bendrosios informacijos ir komunikacijos paslaugų sąlygos (vok. Informations – und Kommunikationsdienstegesetz – IuKDG, angl. General Conditions for Information and Communications Services) – dokumentas, sudarantis vieningą ekonominį ir tesinį pagrindą telekomunikacijos paslaugų pasiūlai ir naudojimui. Šis dokumentas reglamentuoja duomenų apsaugą, duomenų saugumą, autorių teises, jaunimo apsaugą, vartotojų apsaugą bei paslaugų tiekėjų atsakomybę. Be to, IuKDG sudaro Telepaslaugų aktas, Telepaslaugų duomenų apsaugos aktas bei Skaitmeninio parašo aktas.
Be IUKDG, tuo pačiu metu federacinė valdžia patvirtino Žiniasklaidos paslaugų sutartį. Jos reglamentuojamos paslaugos – telepardavimai, teletekstas bei oficialūs elektroniniai spaudos pranešimai.
6.2 Sandoriai internete.
Pagal Vokietijos įstatymus sandoriai internete juriditiškai galioja, tačiau tik tie, kuriems nereikia ypatingos formos. Pagal Skaitmeninio parašo aktą, kuris reguliuoja elektroninių deklaracijų autentiškumą, sandoriai autentifikuojami „dviejų raktų principu“, t.y. jų autentiškumą gali patvirtinti privačiai ir viešai sertifikuoti raktai. Tačiau reiketų žinoti, jog kol kas elektroniniu būdu pasirašyti
kredito susitarimai, saugumo deklaracijos ir kai kurie kiti dokumentai Vokietijoje nelaikomi galiojančiais ir jais ne visada gali būti remiamasi teisme.
Šioje dalyje bus trumpai pristatyti esminiai elektroninės komercijos sandorius ribojantys teisės aktai.6.3 Galiojantys įstatymai.
Tarptautiniai sutartiniai santykiai Vokietijoje gali užmezgami internetu, jie vykdomi įprastu būdu. Komplikacijų gali kelti skirtingos nacionalinės jurisdikcijos taikymas. Mat, remiantis Vokietijos Civilinio kodekso Įžanginio akto 27 straipsniu, sutarties šalys gali laisvai pasirinkti sutartį reglamentuojantį įstatymą. Todėl dažnai vokiečių internetu sudaromos sutartys remiasi kitos šalies įstatymais. Svarbu, kad nebūtų nukrypta nuo nuostatų, kurios pagal Vokietijos įstatymus yra privalomos, t. y. Vartotojo apsaugos sąlygos turi būti garantuotos nepaisant to, kurios šalies teisinė bazė pasirinkta. Kitaip tariant, atliekant sandorį internete pagal bet kurios šalies įstatymus svarbiausia sąlyga yra vartotojų apsaugos taisyklės.6.4 Bendrasios sąlygos.
Paslaugų tiekejams dirbti internete su daugybe galutinių vartotojų patogiau remiantis standartinėmis, tik atskirais atvejais modifikuojamomis sutartimis. Vokietijoje tokios sutartys turi atitikti Bendrųjų sąlygų akto reikalavimus, pavaldžius griežtai teisinei kontrolei. Tai reiškia, kad bet kokie apribojimai, galintys pakenkti vartotojui – kainų kėlimas, atsokomybės apribojimai – yra praktiškai negalimi. Dar daugiau, remiantis minėtu aktu sutarties sąlygos įsigaliojioja tik tokiu atveju, jei prieš pasirašant sutartį su klientu jam buvo sudarytos sąlygos išsamiai susipažinti su tos sutarties sąlygomis. Todėl lieka neaišku, ar internete skelbiamos sutarties sąlygos gali būti laikomos įpareigojanįiomis. Vokietijoje teismų praktikoje yra buvę atvejų, kai sutartys buvo paskelbtos negaliojančiomis, nes nepavyko įrodyti, kad vartotojas buvo susipažinęs su internete paskelbtomis sutarties sąlygomis. Gaila, bet tokia situacija nėra palanki paslaugos teikėjui.
6.5 Sutarčių sudarymas dėl apmokėjimo internete dalimis.
Sutinkimai su Vartotojų kreditavimo aktu, susitarimai su prevačiais galutiniais vartotojais dėl dalinių išmokų turi būti apiforminti raštu. Elektroniniai aktai, net ir parašyti pagal Skaitmeninio parašo akto reikalavimus, neatitinka tokių sąlygų, todėl šalia jų reikia ir raštiško susitarimo popieiuje. Be to, sutartis įsigalioja tik pristačius prekę.
6.6 Sandorių internete su galutiniais vartotojais panaikinimo teisė.
Privačiam galutiniam vartotojui palikta teisė atšaukti įsigaliojusius sandorius remiantis Aktu apie teisę. (angl. Act on the Right to Cancel Front Door Transactions). Pagal šį įstatymą tokią teisę galutinis vartotojas turi vieną savaitę nuo sandorio įsigaliojimo.
AGBG taisyklės, Vartotojų kreditavimo aktas ir Aktas apie teisę atšaukti naujai įsigaliojusius sandorius laikomi įstatymais, kurių reikalavimus privalo atitikti bet kuri internete sudarytas sutartis, net jei sandorio pagrindas yra kitas įstatymas.
6.7 Būsimieji įstatymai.