Inovatyvūs inžineriniai sprendimai naikinant virusus
5 (100%) 1 vote

Inovatyvūs inžineriniai sprendimai naikinant virusus

Įvadas

Šiandien mes turime pripažinti žmogaus įėjimo į naują informacinės visuomenės epochą, faktą. Dar visai neseniai tai buvo prilyginama mokslinei fantastikai, tačiau dabar tapo pakankamai apčiuopiama realybe, kaip ir vieninga informacinė erdvė, kurioje vyksta informacijos cirkuliacija, jos kaupimas, apdorojimas, analizavimas. Visi čia paminėti procesai verčia naudoti naujausias informacines technologijas, nes didėja informacijos kiekiai ir vyksta daugelio informacinių resursų susijungimas. Dabartiniu metu mes viena ar kita prasme esame priklausomi nuo kompiuterių. Jie valdo civilinių ir karinių lėktuvų skrydžius, reguliuoja geležinkelio transporto srautus, kontroliuoja elektros jėgainių technologinius procesus, jų pagalba yra tvarkomi finansinės operacijos ir t.t.

Pasaulyje pastoviai didėja personalinių kompiuterių skaičius, kaip beje ir globalinio Internet tinklo vartotojų, kas sąlygoja greitą kompiuterinių technologijų ir komunikacijos priemonių tobulėjimą. Tačiau kartu auga ir nusikaltimų, kuriuos įvykdant būna panaudojama skaičiavimo technika, skaičius.

Šio darbo tikslas yra išnagrinėti virusų esmę, jų pasekmes bei antivirusines programas.

Kad pasiekti šį tikslą buvo iškelti papildomi uždaviniai: išnagrinėti virusų evoliuciją, tipus, jų galimybes bei užkrėtimo simptomus, apžvelgti trumpai vieno iš pavojingiausio viruso veiklos pasekmes bei išnagrinėti šiuo metu rinkoje pateiktus apsaugos nuo virusų produktus (antivirusines programas), jų galimybes ir ypatumus.

Suvokti, kaip veikia virusai, yra pirmasis žingsnis gynyboje nuo jų. Nusipirkę naują kompiuterį jo komplekte veikiausiai rasime ir antivirusinę programą. Šis faktas labiau nei koks kitas įrodo, kaip plačiai paplito virusai ir kaip kompiuterių bendrovės pripažįsta apsaugos nuo jų būtinybę. Taigi virusai tapo kompiuterijos pasaulio dalimi.

Egzistuoja tūkstančiai įvairių virusų, skirstomų į daug kategorijų, bet beveik visada jie apibrėžiami gan paprastai. Virusas yra tyčia sukurta kompiuterinė programa, skirta įsiskverbti į kitą programą taip, kad paleidus pastarąją būtų paleidžiamas ir virusas, kuris savo ruožtu plinta užkrėsdamas ir kitas programas. Virusas prisijungia prie programos-nešėjos failo, o kartais net pakeičia visą programą. Neretai kiti programų failai užkrečiami jau pakitusia viruso forma. Užkrečiama programa gali būti ir makrokomandų failas arba disko pakrovimo (boot) sektorius – pirmoji programa, paleidžiama diske su pakraunama operacine sistema.

Pastebėkime žodžius “tyčia sukurta” viruso apibrėžime. Virusai neatsiranda šiaip sau. Juos kuria ir tobulina nemažų sugebėjimų programuotojai, vėliau randantys būdų užkrėsti virusais naivių vartotojų AK. Kuo galingesnės tampa antivirusinės programos, tuo labiau virusų autoriai stengiasi jas pergudrauti. Daugeliui virusų programuotojų tokio kodo kūrimas yra tiesiog iššūkis; o kitiems – galimybė pasismaginti AK vartotojų bėdų ir baimės sąskaita. Gaila, juk šie žmonės galėjo uždirbti krūvą pinigų padėdami spręsti 2000 metų krizę.

Virusai pelnytai turi kenksmingų programų reputaciją, tačiau tikrovėje daugelis jų nieko bloga nedaro. Tiesa, kai kurie jų gadina failus ar kaip kitaip kenkia, bet didžioji dauguma tik erzina arba išvis yra vartotojui nematomi. Tam, kad programa būtų laikoma virusu, ji teturi automatiškai daugintis; visa kita yra neprivalu.

Žinoma, net “neskausmingi” virusai nėra visiškai nepavojingi. Jie užima atmintį, vietą diske, naudoja procesoriaus resursus ir todėl turi įtakos jūsų kompiuterio spartai ir našumui. Dar daugiau – antivirusinės programos skirtos kovai su jais taip pat naudoja atminties ir procesoriaus resursus; daug vartotojų tikina, kad jos lėtina kompiuterį daug labiau ir yra gerokai įkyresnės už pačius virusus. Kitaip tariant, virusai turi įtakos mūsų darbui su kompiuteriu net tuomet, kai nieko kenksmingo nedaro.

1. Kas yra virusas?

Biologo požiūriu, virusas yra genetinės medžiagos fragmentas, kuris savo gyvavimui ir dauginimuisi turi infekuoti (užkrėsti) kokį nors organizmą – nešėją. Kad virusas plistų tarp organizmų, jam paprastai būdingos savybės, priverčiančios nešėją atlikti tam tikrus patologinius (liguistus) veiksmus, pvz., bakterijas, gyvūnus ir pan. Dalis virusų yra sunkių infekcijų susirgimų priežastis.

Todėl nieko nuostabaus, kad įvairios kenkėjiškos kompiuterinės programos (t.y. tokios, kurios, įvestos į sistemą, sutrikdo jos veikimą) pavadintos bendru, virusų, vardu. Taigi, programuotojo požiūriu, virusas – tai kompiuterinis kodas, kuris savo plėtimuisi turi infekuoti kurią nors programą-nešėją. Paprastai kompiuterinis virusas infekuoja kitas programas įjungdamas į jas programos-viruso kodą. Virusas projektuojamas tokiu būdu, kad jis po tam tikro laiko galėtų keisti savo formą ir tikslą. Be to, jis dauginasi ir prisijungia prie programų arba kitų failų ir, „pasislėpęs“ ten, „keliauja“ nuo vieno kompiuterio prie kito. Virusai programuojami, siekiant atlikti įvairius kenkėjiškus veiksmus: trinti kieto disko informaciją, modifikuoti ar naikinti tam tikrus failus ir kt.

Pirmą kartą (1949 m.) programos – viruso, t.y. kompiuterinės programos, galinčios daugintis, modelį pateikė Džonas fon
Neimanas. Pirmas užregistruotas kompiuterinis virusas buvo žaidimas “KARAS OPERATYVIOJE ATMINTYJE” (“Core War”), kurį 6 – ajame dešimtmetyje sukūrė kompanijos Bell Laboratories darbuotojas M. Duglas Makilroi. Žaidimo tikslas buvo parašyti programą, kuri ištrintų priešininko informaciją ir blokuotų jo įrašus atmintyje. EGABTR – pirmas IBM PC virusas, atsiradęs 1985 m. liepos mėnesį. Šiuo metu pateikti visą esamų virusų sąrašą praktiškai neįmanoma, nes nauji virusai sukuriami beveik kiekvieną dieną. Be to, specialistai, kuriantys virusus aptinkančias programas ir bandantys nustatyti, ar du virusai yra to paties, ar skirtingo tipo, dažnai naudoja skirtingus kriterijus. Vieni specialistai laiko virusus skirtingais, jei jų kodai skiriasi bent vienu bitu. Kiti – grupuoja virusus į šeimas ir vienos šeimos virusų nelaiko skirtingais. Todėl, priklausomai nuo vertinimo kriterijų, šiuo metu pasaulyje suskaičiuojama nuo 50 iki daugiau kaip 10000 skirtingų virusų. [1]

Terminą “kompiuterinis virusas” pirmą kartą pavartojo amerikietis mokslininkas Fredas Koenas 1984 m. 7 – oje informacijos saugumo konferencijoje (JAV). Jei kompiuterį palygintume su gyvu organizmu, o atskiras kompiuterines programas su ląstelėmis, gautume visišką analogiją. Kompiuterinis virusas pažeidžia informaciją, esančią programos kode. Jis perima kompiuterinės sistemos valdymą, pakeisdamas nedidelį programos fragmentą ir gali neribotai dauginti savo kodą. Visa tai sukelia “kompiuterio ligą”. [6]

1.1. Virusų evoliucija

1987 m. pasirodė virusas „Brain“. Jis užkrečia 360K diskelių įkrovos sektorius ir sugeba užmaskuoti, kad kompiuteris jo nepastebėtų. Tais pačiais metais pasirodė virusas „Stoned“. Jis užkrečia kompiuterio MBR (pagrindinį įkrovos sektorių), sistemos, neįmanoma įkrauti.

1988 m. programuotojas iš indonezijos parašė pirmąją antivirusinę programą. Ji suranda ir pašalina „Brain“ virusą iš kompiuterio bei apsaugo nuo būsimų šio viruso atakų.

Po internetą (tuo metu jis dar tik formavosi) pasklido „Internet Worm“ virusas, kuris sutrikdė maždaug 6000 kompiuterių darbą. 1989 m. atsirado „Dark avenger“ virusas. Jis greitai užkrečia kompiuterį, bet kenkia lėtai, todėl viruso ilgai nepavyksta aptikti. IBM kompanija išleido pirmąją komercinę antivirusinę programą. Pradėtas intensyvus virusų tyrimas.

1990 m. pradėti kurti polimorfiniai ir daugialypiai virusai. Polimorfiniai virusai keičiasi plisdami o daugialypiai užkrečia kelias kompiuterio vietas iš karto. Viruso autoriai pradėjo keistis virusų išeities tekstais naujienų grupėse.

1991 m. atsirado virusų konstravimo priemonės, kuriomis beveik kiekvienas gali sukurti savo virusą. Metų pradžioje devyni procentai bendrovių pranešė nukentėjusios nuo virusų, metų pabaigoje šis skaičius išaugo iki 63 procentų.

1992 m. atsirado „Michelangelo“ virusas, kuris pirmasis atkreipė žiniasklaidos dėmesį. Šis virusas kovo 6 dieną sugadino diskinio kaupiklio turinį. Antivirusinių programų paklausa gerokai padidėjo, tačiau virusas užkrečia palyginti nedaug kompiuterių.

1994 m. Anglijos policija sulaikė viruso „Pathogen“ autorių, ir jis nuteisiamas aštuoniolikai mėnesių kalėti. Tai pirmas kartas, kai nubaustas viruso autorius.

1995 m. parašytas pirmasis makrovirusas „Concept“. Jis parašytas „WordBasic“ kalba ir gali veikti bet kuriame kompiuteryje, kuriame yra „Word“ programa. Vėliau atsiras daug makrovirusų, nes juos lengva parašyti ir platinti.

1999 m. balandžio mėnesį išplinta „Chernobyl“ virusas, gadinantis diskinio kaupiklio duomenis. Vien Kinija patyrė daugiau negu 291 mln. JAV dolerių nuostolių. Nukentėjo Pietų Korėjos ir Turkijos kompiuterių sistemos. „Melissa“ virusas užkrečia šimtus tūkstančių viso pasaulio kompiuterių. Jis plinta išsiųsdamas savo kopijas penkiasdešimčiai adresatų iš „Outlook“ pašto programos užrašų knygelės.

2000 m. „LoveLetter“ virusas, kilias iš Filipinų, per šešias valandas nusiaubė Europą ir JAV. Jis užkrėtė nuo 2,5 iki 3 mln. kompiuterių ir padarė 8,7 mlrd. dolerių nuostolių. Virusas „NewLove“, pasklidęs iš karto po „LoveLetter“, buvo panašiausias į supervirusą. Jis netik greitai plito, bet ir sugadindavo sistemines bylas, todėl kompiuteriu naudotis tapdavo neįmanoma. Jeigu būtų veikęs tinkamai, virusas būtų padaręs labai daug žalos. Tačiau jo autorius padarė klaidą: kompiuteris nustodavo veikęs anksčiau, negu virusas spėdavo išsiųsti savo kopijas į kitus kompiuterius.

1.2. Virusai ir į juos panašios programos

Pateiktas virusų apibrėžimas iš tikrųjų yra gerokai siauresnis, nei tai, ką mes paprastai laikome virusais. Kiti programų tipai tik iš dalies atitinka apibrėžimą. Kaip ir virusai, tokios programos veikia be vartotojo žinios ir kompiuteryje atlieka vienokius ar kitokius veiksmus, kuriems yra sukurtos. Į tokį sąrašą galėtumėme įtraukti “kirminus” (worms), “Trojos arklius” ir “metikus” (dropers). Visos jos kartu su virusais vadinamos kenkėjiškomis (malware) programomis.

“Kirminas” gali daugintis per diskelius arba tinklais. Kartais “kirminas” veikia naudodamasis tinklu kaip pagrindu. Tačiau kitų programų jis niekada neužkrečia. Kai kurios “kirminų” rūšys naudojasi tinklu tik tam, kad
nukopijuotų save iš vieno kompiuterio į kitą, jie vadinami “sistemos kirminais” (host worms), o kiti – “tinklo kirminai” – pasklinda po visą tinklą ir juo naudojasi atskirų savo dalių funkcionavimui. “Kirminai” gali daugintis ir neprijungtame prie tinklo kompiuteryje. Tuomet jie kopijuoja save į skirtingas kietojo disko vietas.

“Trojos arklio” pavadinimas kilo iš graikų mito, kurį geriausia paskaityti “Odisėjoje”. Pasak jo, graikai trojiečiams padovanojo medinį arklį, kurio viduje slėpėsi kariai. Kai arklys buvo atgabentas į Troją, graikų kariai iššoko lauk ir užgrobė miestą, taip užbaigdami ilgai trukusią Trojos apsuptį. Panašiai veikia ir “Trojos arklys”, kuris paslepiamas iš pažiūros visai nekaltoje programoje. Pastarąją paleidus ji pradeda tam tikrus iš anksto numatytus veiksmus, – tuo gerokai nustebina nieko neįtariantį vartotoją. Šio tipo programos pačios nesidaugina.

“Metikai” sukurti taip, kad antivirusinės programos nesugebėtų atpažinti jų kodo, todėl jie lengvai prasiskverbia į AK. Pagrindinė jų užduotis – atgabenti ir paleisti virusą. Stebėdami sistemą “metikai” sulaukia tam tikro įvykio ir užkriečia kompiuterį savo virusu.

Panašiai veikia ir “bombos”. Įtaisytos kenkėjiškose programose jos veikia kaip detonatoriai. Kitaip tariant, “sprogsta” atsiradus tam tikroms sąlygoms. Kai kurios “bombos” reaguoja į sistemos laikrodį, kitos gali Naujųjų metų proga ištrinti visus DOC tipo failus ar parodyti kokį nors pranešimą per kokio nors garsaus žmogaus gimtadienį. Dar kitos sulaukia, tarkime, dvidešimties tam tikros programos paleidimo kartų ir paskui ištrina visus šios programos failų šablonus. Iš esmės “bomba” yra piktavališkų veiksmų sekos aprašas ar planavimo programa.

Dažnai pačiuose virusuose panaudojamos viena ar kelios kenkėjiškos programos. Virusai gali būti platinami per “metikus” (nors nebūtinai) ar naudotis “kirminų” principu kopijuoti pačius save. Nebūdami “Trojos arkliais” virusai gali atitikti “arkliams” keliamus reikalavimus: daryti tai, ko nenori vartotojas, ir pasislėpę programose paversti jas “Trojos arkliais” (t.y. veikti joms pasileidus ir atlikti nepageidaujamus veiksmus).

1.3. Kaip virusai veikia

Virusų yra daug ir jie veikia skirtingais būdais, todėl apžvelgti visus yra ganėtinai sunku. Aš aprašysiu tik pagrindinį procesą.

Iš pradžių virusai kokiais nors būdais atsiranda mūsų kompiuteryje. Dažniausiai taip įvyksta su užkrėstų programų (COM, EXE failų ar pakrovimo sektoriaus) pagalba. Praeityje virusai buvo platinami išskirtinai per užkrėstus diskelius. Šiais laikais jie dažniausiai siunčiami tinklais (taip pat ir “Internetu”) kaip bandomųjų programų failų, makrokomandų failų ar prisegtų prie elektroninio pašto žinutės failų dalys.

Elektroninio pašto žinutė savaime negali būti virusu. Virusas yra programa, jis privalo būti paleistas. Elektroniniu paštu virusas atkeliauja prisegtas prie žinutės kaip failas, todėl niekas negali įvykti tol, kol mes jo nepaleidžiame. Tai padaryti galime įvairiai, bet dažniausiai užkrėsti failai paleidžiami du kurtus spragtelėjus juos pelyte. Vienintelis būdas apsaugoti save nuo taip atkeliaujančių virusų – niekada neatidarinėti prisegtų duomenų, kuriuose yra paleidimo failai (EXE ar COM) ar tokių programų kaip “Office”, kurios leidžia rašyti makrokomandas, failai. Grafiniai, garso ar kitokie duomenų failai yra saugūs.

Virusas mūsų kompiuteryje elgiasi visai taip, kaip ir “Trojos arklys”. Jis slepiasi kitoje programoje ar faile ir paleidžiamas kartu su juo. Kad taip įvyktų, virusas pakeičia užkrėsto failo kodą. Jis duoda nurodymą programai aptikti virusą ir jį paleisti. Paprastai šis procesas vyksta taip: programos vykdymas nutraukiamas, peršokama į užkrėstą dalį, įvykdomos viruso komandos ir sugrįžus į pradžią tęsiamas programos vykdymas. Nuo tada virusas ima veikti ir užkrečia kitus failus.

Virusai gali pradėti veikti iš karto – tokie virusai vadinami tiesioginio veikimo virusais – arba pasinaudoję operacinės sistemos leidimu pasikrauti į atmintį ir ten tūnoti. Daugelis virusų priskiriami antrajai kategorijai. Tokie virusai vadinami “atminties virusais”. Pasilikdami atmintyje jie įgyja daug laisvės – gali stebėti atsarginių kopijų darymo procesą, sekti klaviatūros ar pelės veiklą ir daug kitų dalykų. Atmintyje įsikūręs virusas gali daryti beveik viską, ką daro operacinė sistema. Naudodamas “bombas” virusas gali palaukti tam tikro įvykio ir tik paskui pradėti savo veiklą jūsų kompiuteryje. Virusas taip pat gali rasti mūsų kompiuterio diske (ar kur kitur tinkle) paleidžiamųjų failų ir juos užkrėsti. [4]

1.4. Virusų tipai

Virusų autoriai nuolat ieško naujų būdų užkrėsti kompiuterius, tačiau tokių būdų iš tikrųjų yra labai nedaug. Virusai užkrečia disko paleidimo sektorius, paleidimo failus ir makrokomandų failus. Yra begalė skirtingai besivadinančių virusų, bet jų veikimo principas yra toks pat.

Pradinio disko sektoriaus virusai ir užkrėtėjai įsirašo tam tikroje AK kietojo disko vietoje ir būna paleidžiami kraunant kompiuterį. Anksčiau pradinio sektoriaus virusai užkrėsdavo tiktai DOS pradinį sektorių, tačiau atskiras jų porūšis dabar užkrečia ir visą
pradžios įrašą (master boot record – MBR). Abu šie sektoriai skaitomi kraunantis kompiuteriui. Tuo metu virusai ir kraunami į atmintį.

Pakrauti sistemą iš užrakinto sistemos diskelio yra vienas geriausių būdų apsisaugoti nuo tokio tipo virusų. Žinoma, negali būti įsitikinęs, kad diskelis nebuvo užkrėstas prieš sisteminių failų įrašymą, bet tai galima patikrinti antivirusinėmis programomis.

Failų užkrėtėjai, kitaip dar vadinami “parazitiniais virusais”, yra programos, kurios prisijungia prie paleidimo failo. Jos yra labiausiai paplitusios ir geriausiai žinomos. Kaip dera tikram virusui, jos įsikuria atmintyje ir laukia, kol vartotojas paleis kitą programą naudodamos tai kaip signalą ją užkrėsti. Yra daugybė skirtingų failų užkrėtėjų tipų, bet jie nedaug tesiskiria.

Makrovirusai pasirodė ganėtinai neseniai. Savo tikslams jie naudoja vidinę programavimo kalbą, kurią turi kai kurie programų rinkiniai. Makrokalba vartotojui leidžia susikurti pagalbines programėles, vadinamas makrokomandomis, kurių dėka jis gali automatizuoti norimas užduotis. Tokią kalbą, pavyzdžiui, turi “Microsoft Office”. Iš tikrųjų makrovirusas yra paprasčiausia komandų seka. Pirmasis tokio tipo virusas buvo sukurtas “Microsoft Word” failams.

Kai tik atidaromas dokumentas ar šablonas, turintis viruso makrokomandą, virusas pradeda savo kenkėjišką veiklą. Be to, makrokomanda gali būti suprogramuota taip, kad nukopijuotų save į kitus dokumentus. Taigi toliau naudojant programą virusas vis labiau plinta.

Ketvirto tipo virusai vadinami daugiaveiksmiais (multipartite). Jie užkrečia ir pradinius disko sektorius, ir failus.

Išsamų virusų sąrašą ir jų aprašymus galime rasti “Symantec” kovos su virusais centro virusų enciklopedijos tiklapiuose www.symantec.com/avcenter/vinfodb.html

1.5. Ką virusai gali?

Nors virusai tėra programa, tačiau dažnai jie būna sukurti labai išradingai ir klastingai. Kai kurie virusai gali:

1) Apgaudinėti rezidentines apsaugines programas, pavyzdžiui, užkrėsdami ir gadindami duomenis nesinaudodami operacinės sistemos funkcijomis, o kreipdamiesi tiesiai į BIOS įvedimo ir išvedimo programas ar netgi diskinių ir diskelinių kaupiklių valdiklio prievadus;

2) Išlikti, pakartotinai įkrovus kompiuterį, tiek naudojant klavišų derinį Ctrl Alt Del, tiek iš “sterilaus” sisteminio diskelio, naudojant mygtuką “Reset” ar tiesiog, išjungus ir vėl įjungus kompiuterį;

3) Užkrėsti failų archyvus;

4) Užkrėsti failus tik jų patalpinimo į diskelius ar archyvus metu;

5) Kovoti su antivirusinėmis programomis;

6) Ilgą laiką neišsiduoti, t.y. tapti aktyviais tik praėjus kelioms savaitėms ar net mėnesiams nuo kompiuterio užkrėtimo;

7) Užšifruoti kaupiklių sisteminius sektorius ar kitus duomenis taip, kad kreiptis į juos būtų įmanoma tik turint kompiuterio atmintyje šį virusą.

Poveikis Poveikio dydis, procentais

Darbo efektyvumo sumažėjimas 70

Pažeisti failai 66

Negalima dirbti su PK 50

Nėra priėjimo prie duomenų 49

Sutrikimai dirbant su failais 44

Prarasti duomenys 40

Pranešimai ekrane, mirguliavimas 33

Vartotojo konfidencialumo pažeidimas 22

Sutrikimai išsaugant duomenis 30

Nestabilus programų darbas 14

Sutrikimai spausdinant 9

1.6. Ko virusai negali?

Kompiuteris bus užkrėstas virusu tik tada, jei bus nors kartą paleista virusu užkrėsta programa, t.y.:

a) Paleistas užkrėstas vykdomasis failas ar įdiegtas užkrėstas tvarkiklis;

b) Įvykdytas pradinis įkrovimas iš įkrovimo virusu užkrėsto diskelio;

c) Iškvietus redagavimui užkrėstus programos WORD FOR WINDOWS dokumentus ar programos EXCEL lenteles.

Vadinasi, galima daryti išvadą, kad nėra pagrindo bijoti kompiuterio užkrėtimo virusu, jeigu:

~ Į kompiuterį perrašomi failai, neturintys programinių sudedamųjų dalių ir neskirti paversti programomis, pavyzdžiui, grafiniai failai, tekstiniai failai, Multi – Edit tipo tekstų redaktorių dokumentai ir t.t.;

~ Kompiuteriu vykdomas failų kopijavimas iš vieno diskelio į kitą ar kiti veiksniai, nesusiję su “svetimų” programų paleidimu, pakartotiniu įkrovimu iš “svetimų” diskelių, arba “svetimų” WORD FOR WINDOWS dokumentų arba EXCEL elektroninių lentelių redagavimu.

Be to, virusai užkrečia tik programas, bet negali užkrėsti įrangos (klaviatūros, displėjaus ir t.t.). Virusas negali užkrėsti ar pakeisti duomenų, kurie yra nuo rašymo ar trynimo apsaugotuose diskuose, taip pat duomenų, esančių aparatiniu būdu (tarkime naudojant kompleksą SHERRIF) apsaugotuose loginiuose kaupikliuose. [5]

1.7. Užkrėtimo virusu simptomai

Galite būti tikri, kad JŪSŲ kompiuteris užkrėstas virusu jeigu:

• virusu paieškos programa praneša apie jai pažįstamo viruso suradimą operatyviojoje atmintyje, failuose ar diskinio kaupiklio sisteminiuose sektoriuose;

• tikrinanti programa praneša apie failu, kurie nebuvo keičiami, pakeitimus. Be to, tie pakeitimai dažnai vykdomi kokiu nors neįprastu būdu, pavyzdžiui, failo turinys pakeistas, o jo pakeitimo laikas – ne;

• tikrinanti programa praneša apie pasikeitimus diskiniame kaupiklyje saugomoje įkrovimo programoje ( Master Boot, kurioje yra duomenys apie diskinio kaupiklio suskaidymų j loginius kaupiklius) ar įkrovimo jraše (Boot record). Tačiau Jūs nekeitėte diskinio kaupiklio suskaidymo į loginius
neatnauįinote OŠ ir nedarėte nieko, kas būtu galėję nulemti tuos pasikeitimus;

• apsauginė programa praneša, kad kažkokia programa nori formuoti diskinį kaupiklį, keisti diskinio kaupiklio sisteminiu sektorių turinį ir 1.1., o Jūs nepaleidote jokios programos, kuri turėtu tai daryti;

• tikrinanti programa praneša apie „nematomus“ virusus kompiuterio atmintyje. Tai pasireiškia tuo, kad skaitant kai kuriuos failus ar kai kuriuos diskinio kaupiklio sektorius DOS priemonėmis ten randama vienokia informacija, o skaitant juos tiesiogiai – kitokia;

• virusas pats „prisistato“, išvesdamas į ekraną atitinkamą pranešimą.

Galite įtarti, kad kompiuteris užkrėstas virusu, jeigu:

• antivirusinė programa praneša apie jai nežinomo viruso suradimą;

• į ekraną ar spausdintuvą pradedami išvesti pašaliniai pranešimai, simboliai ir t.t.;

• kai kurie failai pasirodo esą sugadinti;

• kai kuriuos programos nedirba ar dirba klaidingai;

• žymiai sumažėja kompiuterio darbo sparta.

Tarp kitko, panašius reiškinius gali sukelti ir klaidos programose, aparatūros gedimai ir t.t.

1.8. Penkios taisyklės

Jei žinote ar įtariate, kad Jūsų kompiuteris užkrėstas virusu, labai svarbu laikytis šių penkių taisyklių:

1. Nereikia skubėti ir priimti neapgalvotą sprendimą. Kaip sakoma, „septynis kartus pamatuok, viena kartą nupjauk“. Neapgalvoti veiksmai gali ne tik sunaikinti dalį duomenų, kuriuos buvo galima apsaugoti, bet ir pakartotinai užkrėsti kompiuterį virusu.

2. Kita vertus, vieną dalyką reikia padaryti tuojau pat. Jei nesate tikri, kad virusą aptikote anksčiau, negu jis tapo aktyvus, išjunkite kompiuterį, kad virusas negalėtu tęsti savo žalingos veiklos.

3. Visus su viruso suradimu ir kompiuterio „gydymu“ susijusius veiksmus reikia atlikti tik teisingai įkrovus kompiuterį iš nuo rašymo ir trynimo apsaugoto „etaloninio“ diskelio su sisteminiais failais. Be to, galima paleisti tik nuo rašymo ir trynimo apsaugotuose diskeliuose esančius vykdomuosius failus. Nesilaikant šios taisyklės, virusas gali tapti aktyvus, nes tuo pat metu bus užkrečiamos ir programos ir kaupikliai.

4. Viruso pažeistos informacijos „gydymas“ paprastai nėra sudėtingas, tačiau kartais (kai viruso padaryta žala yra didelė) jis būna labai keblus. Jei matote, kad Jums trūksta žinių ar patirties, verčiau kreiptis pagalbos į patyrusius kolegas.

5. Kompiuterio „gydymas“ yra kūrybinis procesas, todėl bet kokie patarimai (tarp JŲ ir surašyti žemiau) neturėtų būti suprasti kaip dogmos. Juk virusu kūrėjai retkarčiais ima ir sugalvoja ką nors nauja. Dėl to kai kurie patarimai, kaip kovoti su virusais, pasensta…[5]

Dvidešimt virusų, labiausiai paplitusių 2003 m. Balandžio mėnesį

Poz. Virusas Dažnumas

1 I-Worm.Klez 37.60%

2 I-Worm.Sobig 10.75%

3 I-Worm.Lentin 9.03%

4 I-Worm.Avron 3.30%

5 Macro.Word97.Thus 2.62%

6 I-Worm.Tanatos 1.38%

7 Macro.Word97.Marker 1.21%

8 Worm.Win32.Opasoft 1.13%

9 I-Worm.Hybris 1.04%

10 Win95.CIH 0.69%

11 Worm.Win32.Randon 0.58%

12 VBS.Redlof 0.57%

13 Backdoor.Death 0.51%

14 Win95.Spaces 0.51%

15 I-Worm.Roron 0.49%

16 Trojan.PSW.Gip 0.49%

17 Backdoor.NetDevil 0.48%

18 Win32.HLLP.Hantaner 0.45%

19 TrojanDropper.Win32.Delf 0.42%

20 TrojanDropper.Win32.Yabinder 0.41%

[www.esecurity.lt]

2. CIH dienos pamokos

1999 metų balandžio 26-ąją prisimins daugelis. Tą saulėtą pirmadienio rytą kaip per baisiausią maro epidemiją visame pasaulyje vienas po kito gaišo kompiuteriai. Krito ne dešimtimis, o tūkstančiais…

W95.CIH virusas pirmą kartą buvo pastebėtas Pietryčių Azijos regione praeitą vasarą. Jau tuomet jis buvo pelnytai pavadintas vienu iš pavojingiausių visų laikų virusų. Tai buvo vienas iš pirmųjų, sėkmingai besidauginančių “Windows 95” terpėje, ir pirmasis, kurio padarinių pašalinimui galėjo tekti atidaryti kompiuterio korpusą. Jeigu virusui pasiseka, jis ne tik sunaikina kietajame diske saugomus duomenis, bet ir ištrina kompiuterio “Flash BIOS” mikroschemos turinį. Nuo pat pradžios buvo žinoma ir tai, jog dauguma CIH viruso variantų savo juodą darbą pradeda balandžio 26-ąją, Černobylio atominio reaktoriaus sprogimo dieną. Dėl to jis turi ir antrą pavadinimą – Černobylio virusas. Visa tai buvo žinoma, bet niekas nemanė, jog CIH diena bus tokia įspūdinga.

Vieni neteko visos įmonės buhalterinės apskaitos, kiti – penkerius metus rašyto mokslinio darbo, muitinės postas staiga prarado sugebėjimą įforminti deklaracijas, prokuratūros sekretorė nebesurado bylų, studentai – “valdiškame” kompiuteryje saugotų kursinių darbų. Kas sakė, kad Lietuvoje nebūna uraganų?.. Vieni graužė nagus ir nežinojo, ką daryti, kiti, kurių namus nelaimė aplenkė, piktdžiugiškai kikeno ir džiaugėsi nauja atrakcija, o treti “darė biznį” – siūlė duomenų atkūrimo paslaugas ir skubėjo pardavinėti antivirusines programas. Žodžiu, buvo linksma.

Atslūgus pirmajam šokui pamąstykime: ir dėl ko visas tas cirkas? Argi taip sunku buvo išvengti šios tragikomedijos?

CIH virusą, kaip ir keliasdešimt tūkstančių kitų, galėjo surasti ir sunaikinti kiekviena naujesnė antivirusinė programa. Ar daug kas tokią turi? Dabar akivaizdu, jog mažesnė pusė. O ir dauguma turinčių parsisiuntė ją prieš kelis
mėnesius, jei ne prieš metus, iš “Interneto” ir įsivaizduoja esą saugūs. Už jokį antivirusą senas antivirusas yra gal net blogesnis, nes jis suteikia pasitikėjimo paleidžiant nežinia kokias programas ar skaitant abejotinos kilmės dokumentus. Vienos darbo vietos apsauga paprastai kainuoja ne daugiau kaip 300 litų, o perkant naują kompiuterį – vos keliasdešimt. Už šiuos pinigus antivirusinės programos kūrėjai aprūpins mus naujausiomis versijomis ištisus metus ar net dvejus. Keli ar keliolika litų per mėnesį – argi mūsų kompiuteryje kaupiama informacija nėra to verta?..

Neįtikėtina, bet juodojo pirmadienio rytą kai kas prarado kelių mėnesių ar net metų darbo rezultatus. Tam juk nereikia ir “Černobylio”. Kompiuterio kietasis diskas ir pats savaime nėra amžinas mechanizmas. Ne veltui sakoma, jog diskai būna dviejų rūšių: tie, kurie jau sugedo, ir tie, kurie dar suges. Kelios minutės laiko kartą per savaitę ir dėžutė diskelių atsarginėms svarbiausių dokumentų kopijoms – argi tai yra per didelė šventos ramybės kaina?..

CIH parodė, jog elementariu saugumu visiškai nesirūpina ne tik daugelis pavienių vartotojų, bet ir rimtos firmos bei įstaigos, valstybinės organizacijos ir institucijos. Universitetų, bibliotekų, ministerijų ir netgi bankų tinklai jungiami prie “Interneto” be jokių apsaugos priemonių nuo galimų virusų, “Trojos arklių”, savaime besidauginančių “kirminų” ir kitokių parazitų. Pinigai paprastai skiriami tik “geležiai”, pamirštant programinę įrangą, o ką jau kalbėti apie kompleksinę tinklų, serverių ir darbo vietų apsaugą. Skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas?

Černobylio metinių šoko terapija daugelį privers rimčiau pažvelgti į kibernetinio amžiaus pavojus. Bet ar ilgam?..3. Antivirusinė programinė įranga

Kovai su virusais pasitelkiamos specialios programų sistemos, kurios dažniausiai vadinamos antivirusinėmis programomis. Pagal veikimo būdą ir atliekamas funkcijas į antivirusinės sistemos sudėtį įeinančios programos gali būti skirstomos į tokias pagrindines grupes.

Programos – detektoriai (skeneriai). Jos suteikia galimybę rasti failus, kurie užkrėsti kokiu nors žinomu(ais) virusu(ais). Detektoriai tik aptinka virusą, bet nuo jo neišgydo. Virusas gali būti randamas pagal parašą, t.y., kaip minėjome, pagal jam būdingų baitų kombinaciją. Todėl šiose programose yra virusinių parašų bankas. Banko sudėtis apsprendžia aptinkamų virusų rūšis ir jų skaičių. Be to, kai kuriems virusams surasti gali būti pasitelkiama vadinamoji euristinė analizė. Tai rinkinio taisyklių, apibrėžiančių virusus, panaudojimas jiems lokalizuoti. Detektoriai gali tikrinti nurodytus diskus ar failus. Daugelis jų turi užkrėstų failų naikinimo priemones. Dirbant su programomis detektoriais, reikia jas reguliariai (bent kas 1-3 mėnesius) atnaujinti, t.y., dirbti su konkrečios programos paskutine versija, galinčia aptikti ir naujai pasirodžiusius virusus.

Taip veikiančios antivirusinės programos pavyzdžiu galėtų būti sistema Doctor Web, naudojanti virusams rasti ir jų parašą, ir euristinę analizę. Jos virusinių parašų banke yra keli tūkstančiai parašų, o euristinėje analizėje galimi trys lygiai: minimalus, optimalus ir patikimiausias. Dokumentacijoje rašoma, kad testuojant nežinomus virusus Doctor Web efektyvumas yra 72% (patikimumo lygis, t.y., procentas aptiktų iš visų pateiktų testavimui virusų) minimaliu lygiu, 80% – optimaliu bei 82-90% – patikimiausiu. Tačiau bendras sistemos efektyvumas, specialistų teigimu, neviršija 50%. Maždaug kas mėnesį pateikiama nauja šios sistemos versija. Doctor Web vartotojai dažniausiai moka jos metinės prenumeratos mokestį (apie kelis šimtus litų). Dar vienas programos detektoriaus pavyzdys – programa FindVirus, naudojama sistemoje „Dr. Solomon’s Anti-Virus Toolkit“, sukurtoje bendrovėje „S&Software“; tai viena tobuliausių antivirusinių priemonių. Šia sistema galima aptikti per 10000 virusų; specialistai jai teikia apie 97% patikimumo lygį. Sistema turi parašų banko atnaujinimo priemones (pvz., iš diskelių, platinamų per prenumeratą, Internetą). Be to, pakete yra virusų enciklopedija, kurioje aprašyti įvairūs virusai ir jų poveikis kompiuteriui. Kasmetinis mokestis už sistemos atnaujinimą yra apie 1000 litų.

Programos – daktarai (fagai). Tai antivirusinės programos, ne tik aptinkančios virusus, bet ir išgydančios nuo jų, t.y. atliekančios priešingus veiksmus nei atliko virusas, užkrėsdamas kompiuterį. Jos iš užkrėstos programos ar disko „iškanda“ (išmeta) virusą, t.y., grąžina programą į tą būseną, kuri buvo prieš užsikrečiant. Failai, kurių nepasiseka grąžinti, paprastai daromi neveikliais (nedarbingais) arba išmetami. Programų – daktarų pagrindiniai trūkumai: gydant kai kuriuos virusus, gali būti sugadinta programa ar palikti viruso fragmentai, kai kurie virusai gali būti klaidingai atpažinti ir tada blogai išgydoma. Programos – daktarai dažniausiai neišskiriamos į atskirą grupę. Traktuojama, kad tai yra programa – detektorius, turinti galimybę gydyti. Pavyzdžiui programa F-Prot, kuri naudojama antivirusinėje sistemoje F-Prot Professsional, sukurtoje bendrovėje „Frisk Softvvare International“, identifikuoja per 7000 virusų ir apie 85% atvejų nuo jų išgydo.
šiai sistemai suteikia apie 94% patikimumo lygį.

Programos – revizoriai. Jos naudojamos atliekant ankstyvąją viruso diagnostiką ir turi du darbo etapus. Pirmiausia revizoriai atsimena duomenis apie programų ir diskų sisteminių sričių (kelties sektoriaus ir sektoriaus su disko paskirstymo lentele) būklę (pvz., jų dydžius). Traktuojama, kad tuo momentu programos ir sisteminės diskų sritys neužkrėstos. Po to revizoriai gali kiekvienu momentu palyginti esamųjų būklę su pradine. Jei randamas neatitikimas („prikibęs“ prie programos virusas padidina ją standartiniu, jam budingu dydžiu), apie tai pranešama vartotojui. Tai suteikia galimybę nustatyti užsikrėtimą virusu iki tol, kol jis dar nepadarė didelių nuostolių. Be to, programa -revizorius gali rasti viruso paveiktus failus. Norint patikrinti, ar nepasikeitė failas, skaičiuojamas arba jo ilgis, arba kontrolinė suma – tai tam tikra speciali viso failo turinio funkcija (pvz., bendras vienetų skaičius failo duomenyse). Jei pasikeitė ilgis ar kontrolinė suma, tai aišku, kad pasikeitė ir failas. Pakeisti failą taip, kad nepakistų kontrolinė jo suma, praktiškai neįmanoma. Norint suskaičiuoti kontrolinę sumą, būtina perskaityti visą failą, o tai santykinai ilgas procesas. Kadangi tikrinti, ar kompiuteryje nėra virusų, reikia dažnai (geriausiai OŠ kiekvienos pradinės kelties metu), tai ilgas tikrinimo laikas nepageidautinas. Todėl paprastai kontrolinės sumos skaičiavimą ir pastovų jos tikrinimą tikslinga atlikti tik itin svarbiem, dažniausiai vykdomiems failams (programoms) (pvz., COMMAND.COM, IO.SYS, MSDOS.SYS ir pan.). O kitų failų gali būti tikrinamas tik dydis. Taigi programos – revizoriai gali „išgaudyti“ ir žinomus, ir visai nežinomus virusus.

Programų – revizorių pavyzdžiai – tai ASP Integrity Toolkit, esanti sistemos „Dr. Solomon’s Anti-Virus Toolkit“ sudėtyje, Integrity Master ir VDS, dirbančios DOS terpėje.

Programos – filtrai. Jos dar vadinamos rezidentinėmis antivirusinėmis programomis arba bendrojo monitoringo (įspėjimo) programomis. Šios programos talpinamos rezidentiškai kompiuterio operatyviojoje atmintyje ir perima tuos kreipinius į OŠ, kuriuos virusai naudoja dauginimuisi ir kenkimui. Apie tai jos praneša vartotojui, kuris gali leisti atlikti atitinkamą operaciją ar ją uždrausti. Tokie „įtartini“ kreipiniai (veiksmai) yra šie: vykdomųjų failų keitimas, failo atributo „tik skaitymui“ panaikinimas, disko formatavimas, tiesioginis įrašymas (įrašymas pagal absoliutinį adresą) į diską, programos padarymas rezidentine.Kai tik yra kreipinys (į OŠ) atlikti „įtartiną“ veiksmą, į ekraną išvedamas pranešimas apie tai, kokį veiksmą reikia atlikti ir kokia programa nori jį atlikti. Jei šis veiksmas realiai nereikalingas vykdant tą programą, jį reikia uždrausti, nes tai, matyt, yra viruso reikalaujamas veiksmas. Programų – filtrų naudojimo pagrindiniai trūkumai: 1) jos pastoviai užima tam tikrą operatyviosios atminties dalį ir kartu mažina atminties dalį, į kurią gali kreiptis kitos programos; 2) vartotojas turi atsakinėti į klausimus: leisti ar uždrausti konkrečius veiksmus kompiuteryje; jei šie klausimai dažni, vartotojui jie gali nusibosti; 3) jų užtikrinamo apsaugos laipsnio nereikia pervertinti, nes daugelis virusų, norėdami plisti ir kenkti, tiesiogiai kreipiasi į OŠ programas, nenaudodami šių programų standartinio iškvietimo per pertraukimus būdo. O rezidentinės programos perima tik šiuos pertraukimus. Be to, jos nepadeda apsaugoti diską nuo užsikrėtimo virusais, kurie plinta per kelties sektorių – toks užsikrėtimas gali įvykti OŠ pradinės kelties metu, t.y., prieš bet kurių programų vykdymą ar tvarkyklių nustatymą. Pagrindinis programų filtrų privalumas tas, kad jos gali nustatyti ankstyvos stadijos virusą, t.y., kol jis dar nespėjo išplisti ir pakenkti. Tuo būdu, nuostolius dėl virusų galima sumažinti iki minimumo. [1]

3.1. Antivirusinių programų testavimas

Tarptautinės kompiuterių saugumo asociacijos (ICSA) duomenimis, yra vienos dešimtosios tikimybė, kad per mėnesį susidursite su bent vienu virusu. Ši tikimybė yra dvigubai didesnė negu pernai. Lietuvoje prieš Naujuosius metus suaktyvėjo “Happy99” virusas, o pastaruoju metu dažnai pasitaiko “PrettyPark” virusas. Dažnai kalbama apie kenkėjiškus “ActiveX” ar “JavaScript” įskiepius, tačiau jų grėsmė kol kas daugiau teorinė.“Kompiuterijos” testavimų centre buvo išbandytos penkios antivirusinės programos, kurias Lietuvoje galima įsigyti legaliai. Tai – bendrovės “Laineta” pristatytas “Kaspersky Labs” produktas “AVP Platinum”, bendrovės “CHS Baltic” pristatytas “Symantec” gaminys “Norton Antivirus 2000” bei “Computer Associates” programa “InoculateIT” (ją nemokamai galima atsisiųsti internetu). Testavimų centre taip pat buvo išbandyta “Baltic Amadeus” platinama “McAffee VirusScan” programa bei “Panda Software” sukurta “Panda Antivirus” programinė įranga, kurią platina bendrovė “Adis”.

Nepaisant to, kad vienos programos pasirodė geriau, kitos prasčiau, praleido vieną kitą virusą ar buvo ne tokios sparčios, tikrai rekomenduojame vieną jų išsirinkti ir įsigyti. Visos bandytos programos gali atnaujinti virusų
bazes per internetą, todėl būsite apsaugoti nuo “naujausių” kenkėjų. Visuose programinės įrangos paketuose yra nuolatinio skenavimo moduliai, apsaugosiantys nuo užkrėsto dokumento atvertimo, programos aktyvavimo ar elektroninio laiško priedo įrašymo. Kad pasiruoštumėte blogiausiam, kiekviena programa sukurs sisteminį diskelį ar jų komplektą, iš kurio, kai diskinis kaupiklis bus nepasiekiamas, galėsite įkrauti, taisyti ir gydyti sistemą. Daugelis bendrovių (ar bent jau jų užsienio partneriai) per 24 val. išgydys jūsų aptiktą nežinomą virusą ir atsiųs atitinkamą bazės pataisą.

3.1.1. “AntiViral Toolkit Pro Platinum”


Senesni kompiuterių vartotojai turbūt prisimins bene pirmąsias antivirusines programas “Aidstest” bei “Kaspersky”. Jos pasirodžiusios beveik prieš dešimt metų, “gaudydavo” vos tūkstantį virusų. Dabar viena šių produktų kūrėjų “Kaspersky Labs” išaugo į nemažą bendrovę. Vienas pagrindinių jos produktų yra antivirusinių programų paketas “AntiViral Toolkit Pro”.

Norint naudotis visomis šios programos galimybėmis, reikia šiek tiek daugiau nei pradedantysis išmanyti apie kompiuterį. Tačiau programą perpratus, ji tampa galingu įrankiu.

Programos įdiegimas yra palyginti paprastas, jo pabaigoje perspėjama apie būtinybę atnaujinti programos duomenų bazes. Taip pat pasiūloma atnaujinti skenavimo variklį (engine). Nustatyti, kada atnaujinti AVP, galima bene lanksčiausiai, palyginti su kitomis bandytomis programomis. Atnaujinti galima kas valandą ar mėnesį, susidarius tam tikroms sąlygoms (pvz., jei diskų tikrinimas buvo nesėkmingas) arba įvykus kokiam nors įvykiui (pvz., įsijungus ekrano užsklandai).

Nuolatinio skenavimo modulį galima suderinti taip, kad būtų skenuojamos tik potencialiai pavojingos bylos (programos, funkcijų bibliotekos ir pan.), supakuotos bylos ar pašto duomenų bazės (tokiu atveju apie užkrėstą laišką bus pranešta net nebaigus jo siųsti). Nuolatinis modulis užima labai mažai operatyviosios atmintinės – tik 8 KB, yra neblogai paslėptas (“Ctrl+Alt+Del” iškviečiamame programų sąraše jo nematyti).

Tiek pagrindiniame (juo atliekamas skenavimas vartotojui patogiu metu), tiek nuolatiniame modulyje galima pasirinkti euristinę disko bylų analizę (“Code Analyzer”). Tačiau, tikrinant diską tokiu režimu, procesas trunka dukart ilgiau negu paprastai.

Viena iš neįprastų, tačiau naudingų programos savybių buvo ta, kad ji informavo ne tik apie užkrėstas bylas, bet ir apie sugadintas programas bei dokumentus.

Bandytas “AVP Platinum” komplektas skirtas dirbti kompiuterių tinkle. Namų vartotojui skirtoje “AVP Gold” versijoje tinklinio darbo galimybių beveik nėra, kitos programos dalys yra tokios pačios. Bendrovėje “Laineta” programinis paketas “AVP Gold” kainuoja 200 litų, jį įsigijęs vartotojas dvejus metus gauna virusų “parašų” bazės atnaujinimus bei konsultuojamas įdiegimo klausimais.

3.1.2. “InoculateIT”

“Computer Associates” sukurta programa “InoculateIT” patraukli tuo, kad ji yra nemokama, t.y. programą galima atsisiųsti iš interneto ar užsisakyti kompaktinį diską. Ją kurianti bendrovė uždirba pinigų siūlydama antivirusinius sprendimus įmonėms bei organizacijoms. “InoculateIT” svetainėje pateikiami nemokami virusų parašų bazės atnaujinimai.

Galbūt tai sutapimas, tačiau mažiausiai kainuojančios programos virusų aptikimo charakteristikos buvo prasčiausios (nepaisant to, 96 proc. aptiktų virusų yra labai geras rezultatas) bei neaptikti du “WildList” sąrašui priklausantys “kenkėjai”.

Nuolatinį šios programos modulį galima įvairiai derinti, pavyzdžiui, nustatyti jį taip, kad bylos būtų tikrinamos jas nuskaitant, bet ne įrašant. Modulį, kaip ir pagrindinę programą, galima vykdyti trimis darbo režimais. Tikrinant programas trečiuoju, “Reviewer” režimu (jis rekomenduojamas tada, kai įtariate, jog virusas sistemoje yra, tačiau programa jo neaptinka), kai kurie įprastu režimu aptikti ir identifikuoti virusai rodomi kaip “Unknown” (neatpažinti). Tačiau “Reviewer” kilus įtarimui naudotis verta – paprastas modulis neaptiko savadarbio viruso, o euristinės analizės būdu jis atpažintas.

Vienas šios programos privalumų – didelė darbo sparta. Apie 8000 bylų “InoculateIT” peržiūrėjo mažiau nei per pusantros minutės.

3.1.3. “McAffee VirusScan”

“McAffee VirusScan” yra bene išvaizdžiausia iš visų programų, nors kartais atrodo, kad aplinkos kūrėjai truputį persistengė. Pagrindiniame programos lange galima lengvai pasirinkti pagrindines funkcijas, pamatyti aktualią informaciją. Taip pat pateikiama įspėjamojo pobūdžio informacija apie programos būseną: neatliktą diskinio kaupiklio tikrinimą, neatnaujintas “parašų” bazes.

“VirusScan” nuolatinio skenavimo modulis savo darbą atlieka gerai. Pavyzdžiui, “Explorer” programoje atvertus katalogą, kuriame yra užkrėstų programų, ir neatliekant jokių veiksmų su jo bylomis, “VirusScan” aptiks infekciją. Modulį galima patogiai pritaikyti savo reikmėms bei nurodyti daug iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų smulkmenų. Pavyzdžiui, galima nustatyti, kokią operaciją atliekant bus tikrinama byla, ar tikrinti diskelius prieš baigiant darbą su “Windows” ir
skenavimo modulis turi dar vieną naudingą savybę – prieš jį išjungiant (taip pat ir keičiant modulio nustatymus) galima prašyti įvesti slaptažodį. Ši funkcija gali apsaugoti kompiuterį nuo žalos, kurią gali padaryti atsitiktinai prie jo prisėdęs kenkėjas.

“McAffee VirusScan” bene labiausiai parengta atakoms iš interneto. Pakete yra “WebScanX” modulis, skirtas apsaugoti nuo kenkėjiškų elementų iš tinklo galinčių pasirodyti – “Java” ir “ActiveX” įskiepių. Programa taip pat gali blokuoti tam tikras “Web” svetaines ar IP adresus, kurie įtariami bloga veikla. Tačiau ši apsauga tėvams nepadės apsaugoti savo vaikų nuo nepadoraus turinio tinklalapių. Bandant prisijungti prie uždraustos svetainės, pasirodo įspėjamasis langas, kuriame galima pasirinkti, ar tęsti darbą toliau, ar nutraukti puslapio siuntimą.

Diegiant programą galima nurodyti, kad būtų įvestas skenavimas “dešiniuoju klavišu”, t.y. “Explorer” lange paspaudus dešiniuoju pelės klavišu ant programos ar dokumento, pasirodžiusiame meniu bus galima pasirinkti tos bylos tikrinimą. Aptikus elektroninio laiško ar bylos virusą, apie tai gana dažnai bus pranešama net du kartus. Jei laiško virusas aptiktas, galima grąžinti laišką siuntėjui ir perspėti apie infekciją.

“McAffee VirusScan” turi ir keletą ne itin svarbių, tačiau pastebimų trūkumų. Pavyzdžiui, paketas diskiniame kaupiklyje užima beveik 30 MB. Žinoma, palyginti su “Microsoft” programomis, tai yra niekis, tačiau kitos antivirusinės programos disko vietos užima mažiau. Be to, programa negali tikrinti kelių archyvų lygių, t.y. į vieną archyvą įtraukus kitą, pastarajame virusas nebus aptiktas.

Vartotojai, už 236 litus įsigiję “VirusScan” programinę įrangą, gali nemokamai atnaujinti virusų duomenų bazes, 30 dienų gauti programos versijos atnaujinimus bei nemokamą pagalbą telefonu.

3.1.4. “Norton Antivirus 2003”

Programinio paketo “Norton Antivirus” kūrėjai stengėsi, kad vartotojas už sumokėtus pinigus gautų kuo daugiau naudos. Pavyzdžiui, įsigytame kompaktiniame diske yra ne tik “Norton Antivirus” programinis paketas, bet ir keli mokomieji vaizdo klipai bei keturios bandomosios “Symantec” programų versijos.

Kaip ir daugelis bandytų programų, įdiegus “Norton Antivirus” pasiūlo atnaujinti virusų duomenų bazes bei pačią programą. Visi atnaujinimai atliekami programa “LiveUpdate”, kuri, kaip ir “Antivirus2003”, yra “Norton System Works” paketo dalis.

“Norton Antivirus” nuolatinis modulis konfigūruojamas taip pat labai lanksčiai. Jame galima nustatyti, kokius “įtartinus” veiksmus (rašymas į kitas programas, disko žymėjimas) leisti atlikti programoms ar toleruoti aptiktus virusus. Galima reikalauti slaptažodžio programos parametrams keisti, o prieš “gydant bylą” ją perkelti į karantino katalogą. Elektroniniu paštu ir iš testinės interneto svetainės siunčiamus virusus programa aptiko nepriekaištingai. Apie užkrėstą laišką buvo pranešta dar jį siunčiant. Nepaisant visų gerų “Auto-Protection” modulio savybių, ši programa buvo vienintelė, kurios įtaka kompiuterio veikimo spartai buvo jaučiama.

Ir nuolatiniam moduliui, ir paprastam skenavimui yra taikoma euristinė “Bloodhound” technologija, kurią galima nustatyti trimis lygiais. Tačiau bandymai parodė, kad virusams aptikti tai reikšmės neturi.

Pagrindiniame programos lange yra laukelis, kuriame pateikiama svarbi informacija – paskutinio sistemos bandymo bei atnaujinimo data, kompiuterio patikrinimo rezultatai. Keičiant pagrindinės programos nuostatas, kartu keičiami ir “Auto-Protection” modulio parametrai.

Programa, kurią galima įsigyti “Sonex” ir kitų “CHS Baltic” partnerių parduotuvėse, kainuoja 198 litus. Ją įsigijęs vartotojas virusų atnaujinimus gaus neribotą laiką, taip pat vienerius metus galės atnaujinti turimą programos versiją.

3.1.5. “Panda Antivirus”

Paketo “Panda Antivirus” diegimas skiriasi nuo kitų programų. Iš pradžių pasirinkus punktą “Wise Setup” (“Gudrus įdiegimas”), vartotojui pateikiama keletas klausimų apie jo darbo kompiuteriu pobūdį. Pagal tai, kokius veiksmus vartotojas atlieka, įdiegiamos tam tikros sistemos dalys.

Bandytoje programos versijoje yra du nuolatiniai moduliai: “Internet Sentinel”, skirtas internetu perduodamai informacijai tikrinti, ir “Sentinel VXD”, tikrinantis darbą su kompiuterio disku. Naujausioje “Panda Antivirus” versijoje šie moduliai sudėti į vieną. Interneto apsaugoje galima nustatyti daugybę tikrinimo parametrų: laiškais siunčiamų laiškų tikrinimą, nurodyti, per kuriuos prievadus užmezgamas ryšys su tinklu, kuriuos prievadus blokuoti. Taip pat galima uždrausti tam tikrų protokolų prievadus (FTP, SMTP, IRC, telnet).

Tai, kaip programa reaguoja į aptiktą virusą darbo metu (bandant kopijuoti ar vykdyti programą ir pan.), silpnesnės sveikatos žmogus gali patirti infarktą matydamas kaip programa perjungia ekraną tekstiniu režimu, įjungiamas garso signalas, sustabdomas sistemos darbas. Toliau darbą galima tęsti tik pasirinkus siūlomus veiksmus “Clean” (“Išvalyti”) arba “Abort” (“Ignoruoti”).

Įprastas skenavimo modulis su aptiktais virusais elgiasi ramiau. Programos nustatymo metu
galima nurodyti, kokių “gydymo” variantų, aptikęs virusą, galės imtis vartotojas. Kaip ir daugelyje bandytų programų, “Panda Antivirus” yra euristinės analizės funkcija. Jos parametrus taip pat galima keisti, pavyzdžiui, nurodyti, kad būtų pranešama apie neteisingą bylų datą ar laiką, supakuotas bylas ar vakcinuotas programas.

Programos trūkumas – po keleto atnaujinimų atsiranda programos nestabilumas.

Vartotojas, už 223 litus įsigijęs “Panda Antivirus” paketą, gali neribotai internetu atsisiųsti virusų duomenų bazės atnaujinimus, naujausią programos versiją, taip pat, išsiuntęs įtartiną programą, per 24 val. gauti antiviruso versiją, galinčią panaikinti virusą.

Bandymams programas pateikė:

Ų “AVP Platinum” – “Laineta”, Respublikos g. 62-504, Panevėžys, tel. (8-25) 51 00 81.

Ų “InoculateIT” ir “Norton Antivirus 2000 – “CHS Baltics” partneriai Lietuvoje.

Ų “McAffee VirusScan” – “Baltic Amadeus”, Akademijos g. 4, Vilnius, tel. (8-22) 72 99 09.

Ų “Panda Antivirus” – “Adis”, P.Vileišio g. 18, Vilnius,

tel. (8-22) 70 90 61.

Išvados:

Kompiuterių pasaulyje atsiranda vis naujų gudriai sukurtų virusų, tad šis “katės ir pelės” žaidimas tarp virusų kūrėjų ir antivirusinių programų gamintojų tęsiasi. Virusų autoriai yra itin išradingi. Jie nuolat randa naujų būdų sukliudyti antivirusinėms programoms, tad tikriausiai virusų taip greit neatsikratysime.

Ką gi reikia daryti, norint netapti virusų auka? Žinoma, jeigu negalima pataisyti visuomenės ir padaryti jos idealia, tai bent jau reikėtų pasirūpinti savo informacinių sistemų apsauga. Norint apsisaugoti nuo virusų, patartina imtis šių veiksmų:

Ų apsaugoti nuo įrašymo tuos diskelius, iš kurių informacija tik skaitoma;

Ų standžiajame diske reikėtų sukurti tokį apsaugotą nuo įrašymo loginį diską, kuriame laikysite nekeičiamą informaciją (programas ir duomenis);

Ų vengti perrašinėti informaciją iš kitų kompiuterių, nes ji gali būti užkrėsta;

Ų prieš perkeliant bet kokią informaciją iš diskelio, jį būtina patikrinti antivirusine programa;

Ų visą gautą programinę įrangą (ypač demonstracinę ar nemokamą) prieš įkeliant būtina patikrinti antivirusine programa;

Ų vengti leisti naudotis kompiuteriu kitiems asmenims (ypač pašaliniams);

Ų reguliariai atnaujinti turimas ir įsigyti naujas antivirusines programas;

Ų visada atsargai turėkite sisteminį diskelį su svarbiausiomis operacinės sistemos komandomis

Gaila, tačiau visos paminėtos priemonės negali 100 procentų garantuoti jūsų duomenų saugumo, tačiau protingai ir racionaliai taikomos, jos padės išvengti bereikalingos rizikos ir tuo pačiu apsaugos ne tiktai informaciją, bet kai kuriais atvejais netgi žmonių sveikatą ir gyvybę.

Naudota literatūra:

1. J. Adomavičius ir kiti. Informatika. Kaunas: Technologija, 2000;

2. B. Starkus. Personalinis kompiuteris. Kaunas: 1994;

3. V. Dagys. Darbo asmeniniais kompiuteriais pagrindai. Vilnius: 2001;

4. Naujoji komunikacija (vasario 11 – 25 d. Nr. 3 (40)) Vilnius: 1999;

5. V. E. Figurnovas. IBM PK vartotojui. Kaunas: 1998;

6. A. Žilinskas ir kiti. Informatika. Vilnius: 2000;

7. D. Vitkutė.

8. Personalinių kompiuterių operacinės sistemos. Vilnius: 1995;

9. www.delfi.lt;

10. www.sociumas.lt;

11. www.gamezone.lt;

12. www.labas.com;

13. www.infobalt.lt;

14. www.quake.lt;

15. www.maf.vu.lt;

16. www.stebetojas.hypermart.net;

17. www.elnet.lt;

18. www.fmmc.lt;

19. www.ebiz.lt;

20. www.rtn.lt;

21. www.smm.lt;

22. www.forum.lt;

23. www.ada.lt;

24. www.spauda.lt;

25. www.ada.lt;

26. www.atzalynas.su.lt;

27. www.pss.lt;

28. www.el