Inovatyvūs inžineriniai sprendimai naikinant virusus
5 (100%) 1 vote

Inovatyvūs inžineriniai sprendimai naikinant virusus

Įvadas

Šiandien mes turime pripažinti žmogaus įėjimo į naują informacinės visuomenės epochą, faktą. Dar visai neseniai tai buvo prilyginama mokslinei fantastikai, tačiau dabar tapo pakankamai apčiuopiama realybe, kaip ir vieninga informacinė erdvė, kurioje vyksta informacijos cirkuliacija, jos kaupimas, apdorojimas, analizavimas. Visi čia paminėti procesai verčia naudoti naujausias informacines technologijas, nes didėja informacijos kiekiai ir vyksta daugelio informacinių resursų susijungimas. Dabartiniu metu mes viena ar kita prasme esame priklausomi nuo kompiuterių. Jie valdo civilinių ir karinių lėktuvų skrydžius, reguliuoja geležinkelio transporto srautus, kontroliuoja elektros jėgainių technologinius procesus, jų pagalba yra tvarkomi finansinės operacijos ir t.t.

Pasaulyje pastoviai didėja personalinių kompiuterių skaičius, kaip beje ir globalinio Internet tinklo vartotojų, kas sąlygoja greitą kompiuterinių technologijų ir komunikacijos priemonių tobulėjimą. Tačiau kartu auga ir nusikaltimų, kuriuos įvykdant būna panaudojama skaičiavimo technika, skaičius.

Šio darbo tikslas yra išnagrinėti virusų esmę, jų pasekmes bei antivirusines programas.

Kad pasiekti šį tikslą buvo iškelti papildomi uždaviniai: išnagrinėti virusų evoliuciją, tipus, jų galimybes bei užkrėtimo simptomus, apžvelgti trumpai vieno iš pavojingiausio viruso veiklos pasekmes bei išnagrinėti šiuo metu rinkoje pateiktus apsaugos nuo virusų produktus (antivirusines programas), jų galimybes ir ypatumus.

Suvokti, kaip veikia virusai, yra pirmasis žingsnis gynyboje nuo jų. Nusipirkę naują kompiuterį jo komplekte veikiausiai rasime ir antivirusinę programą. Šis faktas labiau nei koks kitas įrodo, kaip plačiai paplito virusai ir kaip kompiuterių bendrovės pripažįsta apsaugos nuo jų būtinybę. Taigi virusai tapo kompiuterijos pasaulio dalimi.

Egzistuoja tūkstančiai įvairių virusų, skirstomų į daug kategorijų, bet beveik visada jie apibrėžiami gan paprastai. Virusas yra tyčia sukurta kompiuterinė programa, skirta įsiskverbti į kitą programą taip, kad paleidus pastarąją būtų paleidžiamas ir virusas, kuris savo ruožtu plinta užkrėsdamas ir kitas programas. Virusas prisijungia prie programos-nešėjos failo, o kartais net pakeičia visą programą. Neretai kiti programų failai užkrečiami jau pakitusia viruso forma. Užkrečiama programa gali būti ir makrokomandų failas arba disko pakrovimo (boot) sektorius – pirmoji programa, paleidžiama diske su pakraunama operacine sistema.

Pastebėkime žodžius “tyčia sukurta” viruso apibrėžime. Virusai neatsiranda šiaip sau. Juos kuria ir tobulina nemažų sugebėjimų programuotojai, vėliau randantys būdų užkrėsti virusais naivių vartotojų AK. Kuo galingesnės tampa antivirusinės programos, tuo labiau virusų autoriai stengiasi jas pergudrauti. Daugeliui virusų programuotojų tokio kodo kūrimas yra tiesiog iššūkis; o kitiems – galimybė pasismaginti AK vartotojų bėdų ir baimės sąskaita. Gaila, juk šie žmonės galėjo uždirbti krūvą pinigų padėdami spręsti 2000 metų krizę.

Virusai pelnytai turi kenksmingų programų reputaciją, tačiau tikrovėje daugelis jų nieko bloga nedaro. Tiesa, kai kurie jų gadina failus ar kaip kitaip kenkia, bet didžioji dauguma tik erzina arba išvis yra vartotojui nematomi. Tam, kad programa būtų laikoma virusu, ji teturi automatiškai daugintis; visa kita yra neprivalu.

Žinoma, net “neskausmingi” virusai nėra visiškai nepavojingi. Jie užima atmintį, vietą diske, naudoja procesoriaus resursus ir todėl turi įtakos jūsų kompiuterio spartai ir našumui. Dar daugiau – antivirusinės programos skirtos kovai su jais taip pat naudoja atminties ir procesoriaus resursus; daug vartotojų tikina, kad jos lėtina kompiuterį daug labiau ir yra gerokai įkyresnės už pačius virusus. Kitaip tariant, virusai turi įtakos mūsų darbui su kompiuteriu net tuomet, kai nieko kenksmingo nedaro.

1. Kas yra virusas?

Biologo požiūriu, virusas yra genetinės medžiagos fragmentas, kuris savo gyvavimui ir dauginimuisi turi infekuoti (užkrėsti) kokį nors organizmą – nešėją. Kad virusas plistų tarp organizmų, jam paprastai būdingos savybės, priverčiančios nešėją atlikti tam tikrus patologinius (liguistus) veiksmus, pvz., bakterijas, gyvūnus ir pan. Dalis virusų yra sunkių infekcijų susirgimų priežastis.

Todėl nieko nuostabaus, kad įvairios kenkėjiškos kompiuterinės programos (t.y. tokios, kurios, įvestos į sistemą, sutrikdo jos veikimą) pavadintos bendru, virusų, vardu. Taigi, programuotojo požiūriu, virusas – tai kompiuterinis kodas, kuris savo plėtimuisi turi infekuoti kurią nors programą-nešėją. Paprastai kompiuterinis virusas infekuoja kitas programas įjungdamas į jas programos-viruso kodą. Virusas projektuojamas tokiu būdu, kad jis po tam tikro laiko galėtų keisti savo formą ir tikslą. Be to, jis dauginasi ir prisijungia prie programų arba kitų failų ir, „pasislėpęs“ ten, „keliauja“ nuo vieno kompiuterio prie kito. Virusai programuojami, siekiant atlikti įvairius kenkėjiškus veiksmus: trinti kieto disko informaciją, modifikuoti ar naikinti tam tikrus failus ir kt.

Pirmą kartą (1949 m.) programos – viruso, t.y. kompiuterinės programos, galinčios daugintis, modelį pateikė Džonas fon
Neimanas. Pirmas užregistruotas kompiuterinis virusas buvo žaidimas “KARAS OPERATYVIOJE ATMINTYJE” (“Core War”), kurį 6 – ajame dešimtmetyje sukūrė kompanijos Bell Laboratories darbuotojas M. Duglas Makilroi. Žaidimo tikslas buvo parašyti programą, kuri ištrintų priešininko informaciją ir blokuotų jo įrašus atmintyje. EGABTR – pirmas IBM PC virusas, atsiradęs 1985 m. liepos mėnesį. Šiuo metu pateikti visą esamų virusų sąrašą praktiškai neįmanoma, nes nauji virusai sukuriami beveik kiekvieną dieną. Be to, specialistai, kuriantys virusus aptinkančias programas ir bandantys nustatyti, ar du virusai yra to paties, ar skirtingo tipo, dažnai naudoja skirtingus kriterijus. Vieni specialistai laiko virusus skirtingais, jei jų kodai skiriasi bent vienu bitu. Kiti – grupuoja virusus į šeimas ir vienos šeimos virusų nelaiko skirtingais. Todėl, priklausomai nuo vertinimo kriterijų, šiuo metu pasaulyje suskaičiuojama nuo 50 iki daugiau kaip 10000 skirtingų virusų. [1]

Terminą “kompiuterinis virusas” pirmą kartą pavartojo amerikietis mokslininkas Fredas Koenas 1984 m. 7 – oje informacijos saugumo konferencijoje (JAV). Jei kompiuterį palygintume su gyvu organizmu, o atskiras kompiuterines programas su ląstelėmis, gautume visišką analogiją. Kompiuterinis virusas pažeidžia informaciją, esančią programos kode. Jis perima kompiuterinės sistemos valdymą, pakeisdamas nedidelį programos fragmentą ir gali neribotai dauginti savo kodą. Visa tai sukelia “kompiuterio ligą”. [6]

1.1. Virusų evoliucija

1987 m. pasirodė virusas „Brain“. Jis užkrečia 360K diskelių įkrovos sektorius ir sugeba užmaskuoti, kad kompiuteris jo nepastebėtų. Tais pačiais metais pasirodė virusas „Stoned“. Jis užkrečia kompiuterio MBR (pagrindinį įkrovos sektorių), sistemos, neįmanoma įkrauti.

1988 m. programuotojas iš indonezijos parašė pirmąją antivirusinę programą. Ji suranda ir pašalina „Brain“ virusą iš kompiuterio bei apsaugo nuo būsimų šio viruso atakų.

Po internetą (tuo metu jis dar tik formavosi) pasklido „Internet Worm“ virusas, kuris sutrikdė maždaug 6000 kompiuterių darbą. 1989 m. atsirado „Dark avenger“ virusas. Jis greitai užkrečia kompiuterį, bet kenkia lėtai, todėl viruso ilgai nepavyksta aptikti. IBM kompanija išleido pirmąją komercinę antivirusinę programą. Pradėtas intensyvus virusų tyrimas.

1990 m. pradėti kurti polimorfiniai ir daugialypiai virusai. Polimorfiniai virusai keičiasi plisdami o daugialypiai užkrečia kelias kompiuterio vietas iš karto. Viruso autoriai pradėjo keistis virusų išeities tekstais naujienų grupėse.

1991 m. atsirado virusų konstravimo priemonės, kuriomis beveik kiekvienas gali sukurti savo virusą. Metų pradžioje devyni procentai bendrovių pranešė nukentėjusios nuo virusų, metų pabaigoje šis skaičius išaugo iki 63 procentų.

1992 m. atsirado „Michelangelo“ virusas, kuris pirmasis atkreipė žiniasklaidos dėmesį. Šis virusas kovo 6 dieną sugadino diskinio kaupiklio turinį. Antivirusinių programų paklausa gerokai padidėjo, tačiau virusas užkrečia palyginti nedaug kompiuterių.

1994 m. Anglijos policija sulaikė viruso „Pathogen“ autorių, ir jis nuteisiamas aštuoniolikai mėnesių kalėti. Tai pirmas kartas, kai nubaustas viruso autorius.

1995 m. parašytas pirmasis makrovirusas „Concept“. Jis parašytas „WordBasic“ kalba ir gali veikti bet kuriame kompiuteryje, kuriame yra „Word“ programa. Vėliau atsiras daug makrovirusų, nes juos lengva parašyti ir platinti.

1999 m. balandžio mėnesį išplinta „Chernobyl“ virusas, gadinantis diskinio kaupiklio duomenis. Vien Kinija patyrė daugiau negu 291 mln. JAV dolerių nuostolių. Nukentėjo Pietų Korėjos ir Turkijos kompiuterių sistemos. „Melissa“ virusas užkrečia šimtus tūkstančių viso pasaulio kompiuterių. Jis plinta išsiųsdamas savo kopijas penkiasdešimčiai adresatų iš „Outlook“ pašto programos užrašų knygelės.

2000 m. „LoveLetter“ virusas, kilias iš Filipinų, per šešias valandas nusiaubė Europą ir JAV. Jis užkrėtė nuo 2,5 iki 3 mln. kompiuterių ir padarė 8,7 mlrd. dolerių nuostolių. Virusas „NewLove“, pasklidęs iš karto po „LoveLetter“, buvo panašiausias į supervirusą. Jis netik greitai plito, bet ir sugadindavo sistemines bylas, todėl kompiuteriu naudotis tapdavo neįmanoma. Jeigu būtų veikęs tinkamai, virusas būtų padaręs labai daug žalos. Tačiau jo autorius padarė klaidą: kompiuteris nustodavo veikęs anksčiau, negu virusas spėdavo išsiųsti savo kopijas į kitus kompiuterius.

1.2. Virusai ir į juos panašios programos

Pateiktas virusų apibrėžimas iš tikrųjų yra gerokai siauresnis, nei tai, ką mes paprastai laikome virusais. Kiti programų tipai tik iš dalies atitinka apibrėžimą. Kaip ir virusai, tokios programos veikia be vartotojo žinios ir kompiuteryje atlieka vienokius ar kitokius veiksmus, kuriems yra sukurtos. Į tokį sąrašą galėtumėme įtraukti “kirminus” (worms), “Trojos arklius” ir “metikus” (dropers). Visos jos kartu su virusais vadinamos kenkėjiškomis (malware) programomis.

“Kirminas” gali daugintis per diskelius arba tinklais. Kartais “kirminas” veikia naudodamasis tinklu kaip pagrindu. Tačiau kitų programų jis niekada neužkrečia. Kai kurios “kirminų” rūšys naudojasi tinklu tik tam, kad
nukopijuotų save iš vieno kompiuterio į kitą, jie vadinami “sistemos kirminais” (host worms), o kiti – “tinklo kirminai” – pasklinda po visą tinklą ir juo naudojasi atskirų savo dalių funkcionavimui. “Kirminai” gali daugintis ir neprijungtame prie tinklo kompiuteryje. Tuomet jie kopijuoja save į skirtingas kietojo disko vietas.

“Trojos arklio” pavadinimas kilo iš graikų mito, kurį geriausia paskaityti “Odisėjoje”. Pasak jo, graikai trojiečiams padovanojo medinį arklį, kurio viduje slėpėsi kariai. Kai arklys buvo atgabentas į Troją, graikų kariai iššoko lauk ir užgrobė miestą, taip užbaigdami ilgai trukusią Trojos apsuptį. Panašiai veikia ir “Trojos arklys”, kuris paslepiamas iš pažiūros visai nekaltoje programoje. Pastarąją paleidus ji pradeda tam tikrus iš anksto numatytus veiksmus, – tuo gerokai nustebina nieko neįtariantį vartotoją. Šio tipo programos pačios nesidaugina.

“Metikai” sukurti taip, kad antivirusinės programos nesugebėtų atpažinti jų kodo, todėl jie lengvai prasiskverbia į AK. Pagrindinė jų užduotis – atgabenti ir paleisti virusą. Stebėdami sistemą “metikai” sulaukia tam tikro įvykio ir užkriečia kompiuterį savo virusu.

Panašiai veikia ir “bombos”. Įtaisytos kenkėjiškose programose jos veikia kaip detonatoriai. Kitaip tariant, “sprogsta” atsiradus tam tikroms sąlygoms. Kai kurios “bombos” reaguoja į sistemos laikrodį, kitos gali Naujųjų metų proga ištrinti visus DOC tipo failus ar parodyti kokį nors pranešimą per kokio nors garsaus žmogaus gimtadienį. Dar kitos sulaukia, tarkime, dvidešimties tam tikros programos paleidimo kartų ir paskui ištrina visus šios programos failų šablonus. Iš esmės “bomba” yra piktavališkų veiksmų sekos aprašas ar planavimo programa.

Dažnai pačiuose virusuose panaudojamos viena ar kelios kenkėjiškos programos. Virusai gali būti platinami per “metikus” (nors nebūtinai) ar naudotis “kirminų” principu kopijuoti pačius save. Nebūdami “Trojos arkliais” virusai gali atitikti “arkliams” keliamus reikalavimus: daryti tai, ko nenori vartotojas, ir pasislėpę programose paversti jas “Trojos arkliais” (t.y. veikti joms pasileidus ir atlikti nepageidaujamus veiksmus).

1.3. Kaip virusai veikia

Virusų yra daug ir jie veikia skirtingais būdais, todėl apžvelgti visus yra ganėtinai sunku. Aš aprašysiu tik pagrindinį procesą.

Iš pradžių virusai kokiais nors būdais atsiranda mūsų kompiuteryje. Dažniausiai taip įvyksta su užkrėstų programų (COM, EXE failų ar pakrovimo sektoriaus) pagalba. Praeityje virusai buvo platinami išskirtinai per užkrėstus diskelius. Šiais laikais jie dažniausiai siunčiami tinklais (taip pat ir “Internetu”) kaip bandomųjų programų failų, makrokomandų failų ar prisegtų prie elektroninio pašto žinutės failų dalys.

Elektroninio pašto žinutė savaime negali būti virusu. Virusas yra programa, jis privalo būti paleistas. Elektroniniu paštu virusas atkeliauja prisegtas prie žinutės kaip failas, todėl niekas negali įvykti tol, kol mes jo nepaleidžiame. Tai padaryti galime įvairiai, bet dažniausiai užkrėsti failai paleidžiami du kurtus spragtelėjus juos pelyte. Vienintelis būdas apsaugoti save nuo taip atkeliaujančių virusų – niekada neatidarinėti prisegtų duomenų, kuriuose yra paleidimo failai (EXE ar COM) ar tokių programų kaip “Office”, kurios leidžia rašyti makrokomandas, failai. Grafiniai, garso ar kitokie duomenų failai yra saugūs.

Virusas mūsų kompiuteryje elgiasi visai taip, kaip ir “Trojos arklys”. Jis slepiasi kitoje programoje ar faile ir paleidžiamas kartu su juo. Kad taip įvyktų, virusas pakeičia užkrėsto failo kodą. Jis duoda nurodymą programai aptikti virusą ir jį paleisti. Paprastai šis procesas vyksta taip: programos vykdymas nutraukiamas, peršokama į užkrėstą dalį, įvykdomos viruso komandos ir sugrįžus į pradžią tęsiamas programos vykdymas. Nuo tada virusas ima veikti ir užkrečia kitus failus.

Virusai gali pradėti veikti iš karto – tokie virusai vadinami tiesioginio veikimo virusais – arba pasinaudoję operacinės sistemos leidimu pasikrauti į atmintį ir ten tūnoti. Daugelis virusų priskiriami antrajai kategorijai. Tokie virusai vadinami “atminties virusais”. Pasilikdami atmintyje jie įgyja daug laisvės – gali stebėti atsarginių kopijų darymo procesą, sekti klaviatūros ar pelės veiklą ir daug kitų dalykų. Atmintyje įsikūręs virusas gali daryti beveik viską, ką daro operacinė sistema. Naudodamas “bombas” virusas gali palaukti tam tikro įvykio ir tik paskui pradėti savo veiklą jūsų kompiuteryje. Virusas taip pat gali rasti mūsų kompiuterio diske (ar kur kitur tinkle) paleidžiamųjų failų ir juos užkrėsti. [4]

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2242 žodžiai iš 7322 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.