Kėdainių „Ryto“ vidurinė mokykla
Referatas
PARENGĖ
MOKYTOJA
KĖDAINIAI, 2007
Pagrindiniai rašto tipaiRaštas – tai tam tikra braižomųjų ženklų sistema, leidžianti perteikti mintis ir jaus- mus per erdvės ir laiko atstumą, fiksuoti ir išlaikyti šnekamąją kalbą. Tokios sistemos at- siradimas buvo labai reikšmingas įvykis žmonijos istorijoje. Raštas padėjo išsaugoti nau- josioms kartoms praeityje sukauptą patyrimą, tautų literatūros, mokslo ir apskritai kultū- ros bei civilizacijos laimėjimus, atkurti išnykusių kalbų struktūrą ir senesnius egzistuo- jančių kalbų raidos etapus. Raštas taip pat daug prisidėjo ir tebeprisideda prie žmonių abstraktaus mąstymo plėtojimosi, mokslo ir kultūros pažangos, visuomenės nacionalinės ir politinės konsolidacijos.
Kada atsirado raštas, sunku pasakyt. Tačiau nėra abejonės, kad jo atsiradimas susy- jęs su pirmaisiais žmonių mėginimais piešti, braižyti. O seniausi piešiniai Europoje, rasti ant uolų (urvuose ir ne urvuose), dabar priskiriami laikotarpiui tarp 20 000 ir 10 000m. pr. e. Ypač daug piešinių ant uolų surasta Afrikoje, šiaurės ir pietų Amerikoje, bet jų didžioji dalis ligi šiol dar nedatuota. Vieni iš tų piešinių galėjo būti grynai estetinio pobū- džio (tam tikros puošmenos), kiti simbolizavo įvairius religinius įvaizdžius, dar kiti žy- mėjo daikto priklausomybę tam tikram asmeniui ar kt. Todėl tie piešiniai paprastai dar nelaikomi raštu: jie sudaro tiktai rašto priešistorę. Tikrasis raštas, matyt, atsirado vėles-niais laikais (kai kurie mokslininkai mano, kad jo užuomazgos siekia VIII-VI tūkstantm. pr. m. e.).
Yra žinomi trys pagrindiniai rašto tipai, istoriškai keitę vienas kitą arba egzistavę ir dabar egzistuojantys vienas greta kito. Tai piktografija, ideografija ir fonografija. Seniau- sias iš jų – piktografija, arba piktografinis raštas.
Piktografija („pieštas“ + „rašau“) – tai toks raštas, kai tam tikrais piešinėliais iš- reiškiama kokia nors mintis, perteikiama informacija. Pktografinio rašto pavyzdžiu gali eiti prie vienos Aliaskos eskimų jurtos rastas piešinėlis, skirtas atsitiktiniams praei- viams:
Šio piešinėlio prasmė tokia: jurtoje nėra ko valgyti, nes jo savininkai išvykę me- džioti. Atskiri piešinėlio elementai aiškinami taip: kairėje pavaizduotas luotelis su dviem žmonėmis (medžiotojais), dešinėje – jų jurta; prie jurtos kairėje esanti žmogaus figūra simbolizuoja neigimą („nieko nėra“), o dešinėje – „valgymo“ sąvoką (ši pastaroji figūra rodo jurtą, kur nieko nėra valgyti).
Piktografinio rašto atskira detalė vadinama piktograma. Tiek piktograma, tiek visas piktografinis piešinėlis dar neatvaizduoja nei žodžio, nei žodžio formos, nei kito kokio kalbos elemento. Todėl iš piktografinio rašto nieko negalima spręsti apie to rašto vartoto- jų kalbos ypatybes.
Dabar piktografija, kaip tam tikras rašto tipas, plačiau niekur nevartojamas, nes ji nepatogi, nepraktiška. Visų pirma dėl to, kad piešinėliui nupiešti reikia nemažo laiko, an- tra, ne visada lengva suvokti piešinėlio prasmę, pagaliau trečia – ne kiekvienas ir sugeba nupiešti suprantamesnį piešinėlį. Tačiau piktogramos dirbtuvių, parduotuvių, valgyklų reklamose, plakatuose ir kitur dažnai dar panaudojamos ir mūsų laikais. Piktografinio po- būdžio yra ir kai kurie kelio ženklai.
Ideografija („sąvoka“ + „rašau“) – tai vėlesnis rašto tipas, išriedėjęs iš piktografi- jos, suprastinus piešinėlius. Tai toks raštas, kai atskiras ženklas žymi tam tikrą sąvo- ką. Ideografinį raštą dar ir dabar vartoja kinai, japonai, seniau vartojo egiptiečiai, actekai, šumerai, vietnamiečiai ir kt. tautos.
Kaip iš piktografinio rašto išsirutuliuoja ideografinis, akivaizdžiai rodo kinų rašto pavyzdys. Jame šalia dar aiškių paveikslėlių yra nemaža ir šiaip ženklų kurie jau nebepri- mena daiktų ar gyvūnų. Tokie suscheminti ideografiniai ženklai dažnai vadinami hierog- lifais („šventas“ + „raižinys“).
Ideografijos atsiradimas buvo didelis žingsnis į priekį rašto raidoje. Ideografiniais ženklais, arba ideogramomis, buvo galima išreikšti ne tik konkrečius daiktus, bet ir abs- trakčias sąvokas. Be to ideogramas, kaip sąvokų ženklus, galėjo suprasti įvairių tam tik- ros kalbos tarmių ir net įvairių kalbų atstovai.
Nors ideografinį raštą dabar vartoja nedaugelis tautų, tačiau tam tikros ideogramos plačiai paplitusios ir kitokį raštą turinčiose tautose. Pavyzdžiui, tokie yra skaičiaus sąvo- kas reiškiantys ženklai (1, 2, 3, 5…), matematikos ir kai kurių kitų mokslo sričių ženklai ( +, = ir pan.). Šitokios ideogramos dėl savo kompaktiškumo yra patogi priemonė specia- lioms sąvokoms žymėti, be to suprantamos įvairių tautų atstovams.
Ideografinis raštas ilgainiui gerokai keitėsi. Naujoms
sąvokoms grafiškai reikšti bu- vo sudarinėjamos naujos ideogramos arba tos pačios visiap kombinuojamos, papildomos pridėtiniais ženklais. Be to, ilgainiui atskiromis ideogramomis imta žymėti ne tik atskiras sąvokas ir jas reiškiančius žodžius, bet ir žodžių dalis, skiemenis. Tuo būdu jau ideografi- nio rašto sistemoje ėmė rastis naujo rašto tipo – fonografijos elementų.