Aleksandras Lietuvos Didysis kunigaikštis Lenkijos karalius. Pagoniškas vardas Vygandas. Gimė 1460m.Krokuvoje, o mirė 1506m. Vilniuje. Aleksandro valdoma Lietuva nuo 1492m. iki 1506m.. Lenkijos karalius nuo 1501m. iki 1506m.
Aleksandras buvo kaulingas ir petingas, tačiau be jokių gabumų vyras. Mėgo gerai išgerti ir pavalgyti. Bet visiškai nemėgo tokios tradicinės valdovų pramogos, kaip kad medžioklė; medžiokliai jam trūko ir vikrumo, nes buvęs labai nerangus. Buvo labai išlaidus ir išeikvojo ne tik visus savo turtus, bet ir praskolino daugybę valstybinių dvarų. Aleksandras mirė 1506m. ir buvo palaidotas Vilniaus katedroje, nes lenkai , nenorėdami išlaidauti, jo kūno negabeno į Krokuvą, į savo karalių kapus. 1931m. pradėjus kasinėti Vilniaus katedros rūsį, jo kapas buvo surastas. Tai vienintelis Lenkijos karalius, kuris savo vadovavimo laikotarpiu daugiau laiko praleido kitoje šalyje ir joje buvo palaidotas (Lietuvoje). Lietuvoje jis gyveno daugiau dėl to, kad Lenkijoje nenorėjo gyventi jo žmona. Nes lenkai nesutiko jos karūnuoti dėl to, kad ji buvo pravoslavė.
ALEKSANDRAS IR LDK
Po Kazimiero mirties Ponų taryba išsirinko LDK valdovą nepriklausoma nuo Lenkijos. Jie pasirūpino, kad tėvo kūno į Lenkiją nelydėtų ketvirtasis sūnus Aleksandras. Lietuvos Ponų taryba nusiuntė raštą Lenkijos Ponų tarybai. Jame sakoma, kad prieš mirtį Kazimieras Lenkijos sostą paliko Jonui Albrechtui, o LDK Aleksandrui. Todėl buvo prašoma Aleksandrą palikti Lietuvoje. Manoma, kad tai buvo Lietuvos Ponų tarybos diplomatinė gudrybė, kad gelėtų LDK turėti nuo Lenkijos nepriklausomą valdovą.
1492m. liepos 26-28d. Vilniaus katedroje įvyko iškilmingos apeigos. Raudono aksomo iškilmių drabužiais ir didžiojo kunigaikščio vainiku Aleksandrą, pasodintą soste, Vilniaus vyskupas Vaitiekus Taboras palaimino, o Lietuvos maršalas Liutavoras Chrepatavičius įteikdamas kardą Aleksandrui pabrėžė, kad jis turėtų valdyti ne kokiais svetimai būdais, bet nuo seno Vytauto nustatytomis nuostatomis. Aleksandras paėmė kardą ir pažadėjo LDK vadovauti maloningai.
(Iš A. Gvanjinio kronikos)
Pasikeitus valdovui, Lietuvos Ponų taryba pasirūpino, kad Aleksandras Paskelbtų privilegiją. Ji buvo paskelbta 1492m. Šiame dokumente akcentuojama, jog be Ponų tarybos sutikimo negali būti leidžiami įstatymai, įvedami mokesčiai, sprendžiami karo ir taikos reikalai. Privilegija dar labiau apribojo Aleksandro valdžią ir praplėtė Ponų tarybos teises. Jeigu valdovo nuomonė nesutampa su Ponų tarybos nuomonę, tai vykdoma pastarosios valia.
Lietuvos Ponai, rinkdami Aleksandrą didžiuoju kunigaikščiu, tikėjosi sustiprinti LDK savarankiškumą, nepriklausomybę. Tačiau jie pasiriko. Naujasis valdovas buvo karštas Lenkijos patriotas. Tai turbūt lėmė jo jaunystės auklėjimas. Jo poziciją Lietuvos atžvilgiu lėmė auklėtojo J.Dlugošo jaunystėje diegta meilė Lenkijai ir Lenkijos aukštinimas.
ALEKSANDRAS IR LENKIJA