Teises istorijos1
5 (100%) 1 vote

Teises istorijos1

1. Lietuvos valstybės susidarymas

Lietuvoje seniausia teritorinė organizacija buvo kaimo bendruomenė. Jos savivaldos organas buvo kaimo vyrų susirinkimas ar krivūlė. Krivūlė rinko seniūną. Bendruomenė atsakydavo už savo narių nusikaltimus, spręsdavo tarpusavio ginčus, atlikdavo prievoles ir duodavo duoklę savo valdovui. Keletas kaimo bendruomenių sudarė valsčių, kurį valdė turintis pilį bajoras – tijūnas. Jo pilis buvo valsčiaus administracinis centras. Keletas valsčių jungėsi į žemę arba kunigaikštystę. Kunigaikštystės valdžios aparatas buvo nesudėtingas: tarnybiniai bajorai, tarnai ir kariai, kurie saugojo kunigaikštį ir jo turtą, rinko duoklę, administruodavo ir teisdavo priklausančius valstiečius.

Žemės kunigaikščio valdžia skyrėsi nuo genties vado valdžios, nes buvo ne visuomeninio, o politinio pobūdžio, rėmėsi ne tik autoritetu, bet ir prievarta. Žemės buvo pusiau valstybiniai teritoriniai vienetai. Jų išsivystymo lygis buvo labai nevienodas. Silpnesnės žemės ieškojo stipresnių paramos. Ekonominiai, politiniai, kultūriniai žemių ryšiai sudarė sąlygas jungtis į sąjungas. Žemių susijungimui reikšmės turėjo nuolatinis priešų užpuolimo pavojus. Kad apsigintų, silpnesnės žemės kunigaikštis turėjo pripažinti stipresnės žemės kunigaikščio valdžią ir laikyti jį vyresniuoju kunigaikščiu. XIII a. pradžioje buvo 5 žemių sąjungos, 5 vyresnieji kunigaikščiai.

Iš 1219 m. Lietuvos kunigaikščio sutarties su Volynės kunigaikščiu galima spręsti, kad Lietuvos žemių sąjungos susijungė į konfederaciją. Tai ir su tuo susijęs vieno Lietuvos Didžiojo kunigaikščio iškilimas sudarė sąlygas atsirasti valstybinei valdžiai. XIII a. pradžioje Lietuva neturėjo stiprių kaimynų, todėl valstybės susidarymui buvo palankios sąlygos. Valstybė formavosi didėjant Didžiojo kunigaikščio valdžiai. Centralizuotos valstybės kūrėjas buvo kunigaikštis Mindaugas. Daugelis kunigaikščių pripažino Mindaugo valdžią ir tapo jo vasalais. Tai buvo daliniai kunigaikščiai. Kitus Mindaugas nužudė ar išvarė. ~1236-1240 m. Mindaugas pajungė savo valdžiai didžiąją dalį Lietuvos teritorijos ir tapo Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu. 1253 07 06 Mindaugas buvo karūnuotas Lietuvos Karaliumi ir taip teisiškai susilygino su kitų Europos valstybių vadovais.

Dėl vidaus karų Lietuvoje nepavyko išsaugoti karalystės statuso. Po Mindaugo nužudymo Lietuva vėl tapo kunigaikštyste, o jos valdovai grįžo prie Didžiojo kunigaikščio titulo. Centralizuotos Lietuvos valstybės susidarymas buvo labai pažangus veiksnys. Jis padėjo lietuviams išlikti kaip tautai, sudarė palankias sąlygas Lietuvos ekonominei ir kultūrinei raidai, pastojo kelią vokiečių ordino ekspansijai į Rytus, totorių-mongolų agresijai į Vakarus. Stiprindamas Lietuvos valstybę Mindaugas stengėsi sudaryti centrinius valstybės valdymo organus, vieningą karinių pajėgų organizaciją, apriboti stambių feodalų valdžią ir panaikinti feodalinį susiskirstymą. Mindaugui pavyko užtikrinti vidaus tvarką ir surinkti pakankamas pajėgas gintis nuo priešų ir plėsti valstybės teritoriją.

Mindaugo laikais Lietuva neabejotinai turėjo visus svarbiausius valstybės požymius: teritoriją, politinę tautą, viešąją valdžią ir suverenitetą. Mindaugo sukurta valstybė buvo ankstyvoji feodalinė monarchija. Nuo kitų Europos šalių Lietuva skyrėsi tuo, kad ji buvo ne siuzereniteto ir vasaliteto santykiais susietų feodalinių valdų kompleksas, o įvairių teritorinių vienetų (žemių, valsčių ir kaimų) junginys. Kita Lietuvos ypatybė buvo stipri Lietuvos Didžiojo kunigaikščio valdžia. Lietuvos valstybės susidarymo laikotarpiu žemė priklausė ne kaimo bendruomenėms, o atskiriems valstiečiams. Lietuvoje jau buvo susiformavęs gausus valstiečių alodininkų sluoksnis. Stambių feodalų buvo nedaug ir jie negalėjo pasisavinti visos valstiečiams priklausančios žemės.

Valstybei atsiradus valstiečiai-alodininkai tapo Didžiojo kunigaikščio priklausomais valstiečiais. Iš jų Didysis kunigaikštis pasirinkdavo tarnybinius bajorus, kurie buvo jo valdžios socialinė bazė. Remdamasis tarnybiniais bajorais, Didysis kunigaikštis stiprino savo valdžią ir sėkmingai kovojo su stambiaisiais feodalais. Antras svarbus veiksnys, sustiprinęs Didžiojo kunigaikščio valdžią, buvo prasidėjęs slavų žemių prijungimas prie Lietuvos. Didžiojo kunigaikščio valdžios ekonominis pagrindas – jo domenas – gerokai išsiplėtė.

Lietuvoje iki XIV a. pabaigos nebuvo bažnyčios ir jos žemėvaldos. Stiprindamas savo valdžios socialinę bazę, Didysis kunigaikštis paskyrė žemės sklypus ne bažnyčiai, kuri neatlikdavo prievolių ir nemokėdavo mokesčių, o tarnybiniams bajorams, kurie už gautą žemę turėjo atlikti karinę ar kitokią tarnybą Didžiajam kunigaikščiui.

Ankstyvosios feodalinės monarchijos laikotarpiu Lietuvos valstybės feodalinis aparatas buvo palyginti nesudėtingas. Jo pagrindas buvo Didysis kunigaikštis. Didžiojo kunigaikščio valdžios paveldėjimo teisė nebuvo nustatyta. Manytina, kad Lietuvoje, kaip ir kitose to laikotarpio Europos monarchijose, buvo taikoma patrimonialinės valstybės koncepcija. Pagal ją visi Didžiojo kunigaikščio sūnūs turėjo bendrą teisę į valdžią. Ši teisė buvo įgyvendinama arba padalijant sūnums valstybę, arba
bendrai valdant ją nepadalintą. Didysis kunigaikštis turėjo aukščiausią valdžią visoje valstybės teritorijoje, buvo vyriausiasis teisėjas, galėjo bausti mirtimi, atimti arba skirti žemės valdas ir pareigybes, disponuoti valstybės finansais. Didysis kunigaikštis laikė visą šalies teritoriją savo tėvonija ir galėjo duoti žemės bajorams laikinai naudotis arba nuosavybe. Palaikant santykius su užsieniu, Didysis kunigaikštis buvo visos valstybės vadovas. Jis buvo ir vyriausias karo vadas.

Didžiojo kunigaikščio valdžią apribojančių teisės norminių aktų tada dar nebuvo, tačiau net stipri Didžiojo kunigaikščio valdžia nepašalino prieštaravimų ir feodalų kovos dėl valdžios. Didysis kunigaikštis tiesiogiai valdė tik savo domeną, atskirus teritorinius vienetus valdė daliniai kunigaikščiai ir bajorai. Dalis jų siekė atgauti turėtą savarankiškumą ir svajojo apie Didžiojo kunigaikščio sostą.

Tarp Didžiojo kunigaikščio ir jo vasalų dažnai kildavo prieštaravimų. Feodalai įsitvirtino pilyse ir nesiskaitė nei su Didžiojo kunigaikščio valdžia, nei su bendrais valstybės interesais. Valstybė buvo vieninga tik formaliai. Didysis kunigaikštis turėjo patarėjų iš stambių feodalų ir savo giminaičių. Iš jų susiformavo Didžiojo kunigaikščio taryba. Kaip nuolatinė patariamoji institucija taryba buvo jau prie Didžiojo kunigaikščio Gedimino. Tarybos nariai neturėjo sprendžiamojo balso teisės ir leidžiant teisės aktus dalyvavo kaip liudytojai. Prie Didžiojo kunigaikščio buvo raštinė ir archyvas. Ten buvo saugomos tarptautinės sutartys, kunigaikščio teisės aktai ir kiti dokumentai. Senasis archyvas neišliko, iš dalies išliko LDK archyvas, susidaręs XV a. viduryje ir gavęs Lietuvos Metrikos pavadinimą. Seniausias išlikęs šio archyvo dokumentas – Algirdo sutartis su vokiečių ordinu 1367 m.

Ankstyvosios feodalinės monarchijos laikotarpiu valstybės valdymas dar nebuvo aiškiai atribotas nuo Didžiojo kunigaikščio domeno valdymo. Tas pats asmuo galėjo tarnauti Didžiojo kunigaikščio rūmuose, valdyti tam tikrą dvarą ir eiti valstybines pareigas (pvz. valdyti tam tikrą administracinį-teritorinį vienetą). Tais laikais nebuvo skirtumo tarp valstybės iždo ir Didžiojo kunigaikščio iždo. Iždo pajamos buvo naudojamos tiek valstybei, tiek Didžiajam kunigaikščiui ir jo šeimai išlaikyti. Valstybės aparatas buvo komplektuojamas iš bajorų ir Didžiojo kunigaikščio giminaičių. Stambūs feodalai buvo Didžiojo kunigaikščio vietininkai, dvarų laikytojai, valsčių tijūnai ir seniūnai. Jie vykdė valstybės funkcijas žemėse ir valsčiuose, vadovavo kariuomenei, rinko mokesčius, vykdė teismo funkcijas. Už tarnybą jie gaudavo dalį iš valstiečių surinktų mokesčių.

Centrinės ir vietinės valdžios sąveika buvo silpna. Didysis kunigaikštis mažai kontroliavo vietinių administratorių veiklą. Valdant valstybę didelį vaidmenį vaidino kaimo bendruomenė, kuriai ilgą laiką buvo būdingi visuomeniniai ir valstybiniai pradai. Valstybė pavedė bendruomenei vykdyti dalį valstybės funkcijų savo teritorijoje (pvz. rinkti mokesčius, saugoti viešąją tvarką, ieškoti nusikaltėlių ir teisti juos). Keletas bendruomenių sudarė valsčių – pagrindinį administracinį-teritorinį vienetą.

Valsčiai buvo nevienodo didumo. Kai kurie apėmė ištisą buvusią dalinę kunigaikštystę, kiti apėmė tik nedidelę teritoriją apie Didžiojo kunigaikščio dvarą ar pilį. Ypač daug valsčių susiformavo Žemaitijoje (43). Valsčiai ir žemės dar neturėjo nuolatinių administracinių centrų ar vietinių pareigūnų būstinių. Valsčiaus tijūno ar žemės vietininko būstinė buvo jo paties ar Didžiojo kunigaikščio pilis, kurioje šis pareigūnas buvo įsikūręs. Iki XIV a. pradžios nebuvo ir nuolatinės Lietuvos sostinės. Didysis kunigaikštis dažnai persikeldavo iš vienos pilies į kitą ir kur jis buvo apsistojęs, ten ir buvo sostinė. Didysis kunigaikštis Gediminas apsigyveno Vilniuje ir nuo 1323 m. visas diplomatinis Gedimino susirašinėjimas ėjo iš Vilniaus, kuris tapo nuolatine sostine.

2. LDK susidarymas ir personalinė unija su Lenkija

Jau XIII a. antroje pusėje Lietuvos kunigaikštystės sudėtyje buvo dalis slavų žemių su Naugarduku, Gardinu ir kai kuriais kitais miestais. XIV a. Lietuvos valstybės teritorija išsiplėtė. Platus slavų žemių prijungimas prasidėjo valdant Didžiajam kunigaikščiui Vyteniui, kai prie Lietuvos prisijungė Polocko žemė (1307 m). Prie Lietuvos buvo prijungtos Vitebsko, Kijevo ir kitos baltarusių bei ukrainiečių žemės. Daugelis jų pačios pasidavė LDK valdžiai, kad išvengtų mongolų-totorių jungo. Dauguma slavų žemių buvo prijungtos valdant Gediminui ir Algirdui. Gedimino laikais nusistovėjo naujas oficialus valstybės pavadinimas. Išplėtus savo valdžią slavų žemėse, Lietuvos kunigaikštystė tapo LDK.

LDK plėtimasis pasibaigė valdant Vytautui, kai jo valdžią pripažino Smolensko žemė (1404 m.) ir buvo prijungtos kitos žemės iki Juodosios jūros. Nuo XIV a. vidurio LDK buvo didžiausia Europos valstybė. Prie Lietuvos prijungtos slavų žemės turėjo savo paprotinę teisę ir valstybės aparatą. Vietiniai gyventojai sutikdavo pripažinti Didžiojo kunigaikščio valdžią tik garantavus slavų žemių socialinių, ekonominių, politinių santykių neliečiamumą. Todėl iki
pabaigos Lietuvos Didysis kunigaikštis nekeitė slavų žemių visuomeninės ir valstybinės santvarkos ir nesikišo į žemių vidaus reikalus, vietinio valdymo ir teisingumo vykdymo klausimus.

Iki Vytauto valdymo LDK susidėjo iš pusiau savarankiškų žemių. Kiekviena žemė turėjo savo sostinę, kariuomenę, valstybės aparatą ir iždą. Ekonominiai ir politiniai žemių ryšiai buvo silpni. Valstybę politiškai jungė tik Didžiojo kunigaikščio valdžia. Tuomet valstybės valdymas dar nebuvo centralizuotas. Formaliai visos žemės ir aukščiausioji valdžia priklausė Didžiajam kunigaikščiui. Iš tikrųjų žemes ir valsčius valdė daliniai kunigaikščiai, kuriuos paremdavo vietiniai bajorai. Būtent jiems priklausė reali administracija, karinė valdžia žemėse, jų naudai vietiniai gyventojai atliko prievoles ir mokėjo mokesčius. Žemėms valdyti Didysis kunigaikštis siekdavo skirti sūnus ar kitus giminaičius vasalinių santykių pagrindu, o kai tokios galimybės nebuvo, palikdavo vasalais vietinius kunigaikščius. Valsčiams valdyti daliniai kunigaikščiai paskirdavo vietininkus ir tijūnus. Kadangi pareigūnai neturėjo griežtai nustatytos kompetencijos, daliniai kunigaikščiai galėjo pavesti administruoti ir teisti bet kuriam savo administraciniam pareigūnui ar tarnybiniam žmogui.

Žemėse, kaip ir visoje LDK, veikė rūmų valdymo sistema (tėvonijų valdymo sistema). Tai reiškia, kad tie patys pareigūnai vykdė valstybės valdymo funkcijas ir kunigaikščiui priklausančias ūkio valdymo funkcijas. Ši sistema veikė ir kitose Europos valstybėse. Ji būdinga ankstyvajam feodalizmui ir feodalizmo susiskaldymo laikotarpiui, kai valstybės funkcijos dar nesudėtingos ir valstybinis ūkis dar nėra atskirtas nuo kunigaikščio ūkio.

Plėtojantis feodaliniams santykiams, valstybės aparatas atsiskyrė nuo rūmų aparato, bet valstybės ir rūmų pareigūnų kompetencija nebuvo griežtai atribota. Svarbiausius klausimus daliniai kunigaikščiai spręsdavo su savo dvariškiais, kurie sudarė jų tarybą. Daliniai kunigaikščiai prisiekdavo ištikimybę Didžiajam kunigaikščiui, įsipareigodavo jam tarnauti, klausyti jo įsakymų, kasmet mokėti duoklę, karo metu atsiųsti jam tam tikrą skaičių karių. Savo ruožtu Didysis kunigaikštis įsipareigodavo ginti dalinį kunigaikštį nuo visokių priešų, neatimti iš jo tėvonijų ir kito turto, nesikišti į vietinį valdymą ir teismą. Kartais Didysis kunigaikštis sukviesdavo dalinius kunigaikščius tartis svarbiais valstybės reikalais. Daliniai kunigaikščiai valdė savo kunigaikštystę tol, kol jų veikla tenkino Didįjį kunigaikštį. Mirus daliniam kunigaikščiui, Didysis kunigaikštis galėjo atiduoti dalinę kunigaikštystę kitam kunigaikščiui ar kitam stambiam feodalui.

Didysis kunigaikštis skyrė ir šalino dalinius kunigaikščius savo nuožiūra, remdamasis politinės naudos sumetimais, o ne šitų kunigaikščių interesais. Skiriant ar šalinant dalinį kunigaikštį reikšmės turėjo gyventojų nuomonė. Jie naudojosi proga ir už paklusnumą naujam kunigaikščiui reikalavo nuolaidų iš jo paties ir Didžiojo kunigaikščio.

LDK sudėtyje žemių padėtis buvo nevienoda. Palyginti su kitomis prijungtomis žemėmis, Kijevo, Polocko ir Vitebsko žemės buvo ekonomiškai ir politiškai stipresnės, todėl pasiekė platesnę administracinę ir teisminę autonomiją. Tokios apimties autonomija naudojosi ir Žemaitija, gavusi ją XV a. pirmoje pusėje už tai, kad sutiko paklusti Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui.

Žemių autonomijos teisinis pagrindas buvo Didžiojo kunigaikščio suteikiamos sričių privilegijos. Vilniaus ir Trakų žemės plačios autonomijos neturėjo. Jos buvo sostinės žemės, valstybės branduolys ir Didžiojo kunigaikščio valdžios pagrindas, todėl buvo griežtai kontroliuojamos Didžiojo kunigaikščio ir centrinių valstybės įstaigų. Sričių privilegijų jos negaudavo.

XIV a. didieji kunigaikščiai nesugebėjo centralizuoti tokios didelės teritorijos valdymo. Dalinių kunigaikščių atskirumas neigiamai atsiliepė šalies ekonominei, politinei ir kultūrinei raidai. Daliniai kunigaikščiai stengėsi sustiprėti ir siekti Didžiojo kunigaikščio valdžios. Tokia padėtis negalėjo patenkinti Didžiojo kunigaikščio, jis stengėsi apriboti dalinių kunigaikščių savarankiškumą. To pasiekti pavyko Didžiajam kunigaikščiui Vytautui, tačiau tik po ilgos kovos su Jogaila ir lenkų feodalais. Didysis kunigaikštis Jogaila valdė Lietuvą nuo 1377 m., iš pradžių drauge su Kęstučiu, o nuo 1382 m. – savarankiškai. 1385 08 14 Jogaila pasirašė Lenkijos karalystės ir LDK unijos aktą ir 1386 m. buvo karūnuotas Lenkijos Karaliumi.

Pagal unijos aktą LDK turėjo būti prijungta prie Lenkijos karalystės. Jeigu unijos aktas būtų įgyvendintas visa apimtimi, LDK netektų suvereniteto ir išnyktų kaip atskira nepriklausoma valstybė. Unijos iniciatoriai buvo lenkų feodalai, kurie ieškojo paramos vokiečių ordino agresijai atremti, taip pat norėjo gauti žemės nuosavybę LDK, įtvirtinti savo ekonomines ir politines pozicijas ir apriboti savo Karaliaus valdžią. Unijos sąlygos buvo naudingos tik lenkų feodalams. Jogaila, tapęs Karaliumi, apsigyveno Krokuvoje. Kadangi iš Krokuvos buvo sunku valdyti Lietuvą, Jogaila 1388 m. paskyrė Lietuvai vietininką – savo brolį Skirgailą. Skirgaila turėjo administruoti ir
teisti Lietuvos gyventojus, bet negalėjo sudaryti sutarčių su kitomis valstybėmis ir suteikti privilegijų asmenims bei teritorijoms.

Skirgaila neturėjo Didžiojo kunigaikščio titulo ir buvo tik Jogailos vietininkas Lietuvoje. Jogailos titulas buvo Lenkijos Karalius, Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Rusijos žemių valdovas. Jogailos reikalavimu lietuvių, rusų, baltarusių ir ukrainiečių žemių daliniai kunigaikščiai prisiekė ištikimybę jam kaip Lenkijos Karaliui.

Jogailos ir Lenkijos feodalų noras įgyvendinti sutartį sukėlė LDK bajorų pasipriešinimą ir paskatino juos paremti kunigaikštį Vytautą. Vytautą parėmė tiek lietuviai, tiek prijungtų slavų žemių gyventojai. Pasinaudojęs šia parama, Vytautas pradėjo kovą su Jogaila dėl valdžios ir LDK savarankiškumo. 1392 m. Vytautas tapo Jogailos vietininku Lietuvoje. Jie sutarė, kad Vytautas valdys Lietuvą iki gyvos galvos, o jam mirus Lietuva bus inkorporuota į Lenkijos karalystės sudėtį.

1385 m. unijos nuostatų visiškas įgyvendinimas buvo atidėtas iki Vytauto mirties. 1401 m. šis susitarimas buvo patvirtintas, tačiau Vytautas tokia padėtimi nesitenkino ir savo valdžią plėtė, pagaliau pradėjo valdyti šalį kaip Lietuvos Didysis kunigaikštis, leido įstatymus, suteikdavo privilegijas asmenims bei teritorijoms, buvo kariuomenės vadas, vyriausiasis teisėjas. Santykiuose su kitomis valstybėmis Vytauto valdžia buvo apribota. Pagal susitarimą su Jogaila, Vytautas negalėjo daryti sutarčių, nukreiptų prieš Lenkiją, taip pat jokių sutarčių su vokiečių ordinu. Jogaila pripažino Vytautą Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu, o sau paliko Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio titulą.

LDK gyventojų palaikymas ir susitarimas su Jogaila leido Vytautui pradėti valstybės valdymo centralizavimą. Jis panaikino stambias dalines kunigaikštystes ir suskirstė valstybės teritoriją į administracinius-teritorinius vienetus (žemes arba sritis). Vietoj dalinių kunigaikščių žemes valdyti ėmė Vytauto paskirti vietininkai iš stambiųjų feodalų. Didžiajam kunigaikščiui atiteko visos pajamos, kurias anksčiau gaudavo daliniai kunigaikščiai. Valstybės valdymo centralizavimas sustiprino LDK pozicijas derybose su Lenkija dėl unijos sąlygų pakeitimo.

1413 m. įvyko LDK ir Lenkijos feodalų suvažiavimas unijos klausimui aptarti. Buvo patvirtinta, kad LDK valdovas yra Didysis kunigaikštis Vytautas. Buvo numatyta, kad Vytautui mirus, naują Didįjį kunigaikštį paskirs Lenkijos Karalius, pasitaręs su Lietuvos ir Lenkijos bajorais. Mirus Lenkijos Karaliui Jogailai, naują Karalių išrinks Lenkijos bajorai kartu su Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu ir bajorais. Buvo pripažinta, kad LDK ir Lenkijos karalystė yra dvi savarankiškos ir lygiateisės valstybės. Buvo kalbama jau ne apie Lietuvos inkorporavimą į Lenkijos karalystės sudėtį, o apie dviejų valstybių sąjungą.

Mirus Vytautui 1430 m. Lietuvos bajorai be lenkų žinios ar sutikimo Didžiuoju kunigaikščiu išrinko Švitrigailą, tuo pačiu faktiškai nutraukė visus unijos ryšius su Lenkija. Bet unijos šalininkai nepripažino Švitrigailos valdžios ir 1432 m. lenkų sutikimu Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu išrinko Žygimantą, kuris atnaujino uniją su Lenkija ir patvirtino, kad jam mirus LDK bus prijungta prie Lenkijos. LDK atsirado du Didieji kunigaikščiai, valstybė suskilo į dvi dalis: Vilnius, Trakai, Kaunas, Gardinas ir Žemaitija pripažino Žygimantą, o kitos LDK provincijos – Švitrigailą, kuris tęsė Vytauto politiką ir kovojo už LDK nepriklausomybę. Tokia padėtis truko iki 1440 m., t.y. iki Žygimanto nužudymo. 1440 m. Lietuvos bajorai be lenkų sutikimo Didžiuoju kunigaikščiu išrinko Kazimierą. 1447 m. lenkai išrinko Kazimierą Lenkijos Karaliumi. Tad nuo 1447 m. LDK ir Lenkijos karalystė buvo dvi nepriklausomos valstybės, turinčios bendrą vadovą. Tai buvo personalinė unija, trukusi iki 1492 m., paskui buvo atnaujinta 1501 m. ir tęsėsi iki 1569 m.

Personalinė unija: 1447-1492 m. ir 1501-1569 m.

3. LDK valstybinė santvarka XV a. ir XVI a. pradžioje

Lietuvos valstybės vadovas, vyriausiasis karo vadas ir vyriausiasis teisėjas buvo kaip ir anksčiau Didysis kunigaikštis, kurį rinko Seimas, susidėjęs iš feodalų. Didysis kunigaikštis buvo renkamas iš valdančios dinastijos. Didžiuoju kunigaikščiu tapdavo arba mirusio kunigaikščio sūnus (nebūtinai vyresnysis), arba brolis. Bajorai išrinkdavo jiems tinkamiausią kandidatą. Didžiuoju kunigaikščiu tapdavo tas, kuris sutikdavo saugoti ir plėsti bajorų teises ir privilegijas ir kurio vykdoma politika atitiko bajorų interesus.

1492 m. Aleksandras išleido privilegiją, kurioje įsipareigojo nespręsti svarbių klausimų be Ponų tarybos, apribojo savo valdžią stambių feodalų naudai. 1506 m. Žygimantas išleido privilegiją, dar labiau apribojusią jo valdžią. Bajorai nenorėjo stiprios Didžiojo kunigaikščio valdžios, jiems reikėjo Didžiojo kunigaikščio, kuris valdytų Lietuvą jų interesais. Nuo XV a. Didžiojo kunigaikščio valdžia silpnėjo. Dėl žemių dalijimo tarnybiniams bajorams sumažėjo Didžiojo kunigaikščio domenas, kuris buvo jo valdžios ekonominis pagrindas. Taip pat sumažėjo Didžiojo kunigaikščio pajamos. 1434 m. Žygimantas ir 1447 m. Kazimieras atleido feodalams priklausančius valstiečius nuo mokesčių ir prievolių Didžiojo kunigaikščio dvarams.
dar labiau sumažėjo jo pajamos. Dėl ekonominio ir politinio bajorų įsigalėjimo, personalinės unijos su Lenkija, kovos dėl Didžiojo kunigaikščio sosto Didysis kunigaikštis neteko svarbių įstatymų leidybos ir teismo prerogatyvų. Didžiojo kunigaikščio valdžia buvo apribota Ponų tarybos naudai ir toks apribojimas buvo įtvirtintas 1492 m. ir 1506 m. privilegijose.

Iki XV a. vidurio Ponų taryba nebuvo vyriausybinė institucija. Taryboje dalyvavo pats Didysis kunigaikštis, jo giminaičiai, stambieji feodalai, vyskupai, sričių vietininkai, vaivados, kaštelionai, valstybės ir Didžiojo kunigaikščio rūmų administracijos pareigūnai (kancleris, rūmų maršalka ir kiti). Galutinai Ponų tarybos sudėtis nusistovėjo Aleksandro ir Žygimanto I valdymo metais. Ponų tarybos narius skyrė Didysis kunigaikštis kitų ponų sutikimu. Nuo XV a. pabaigos Ponų taryba buvo komplektuojama tik iš valstybės ir rūmų administracijos pareigūnų. Tam tikros pareigos suteikdavo teisę būti Ponų tarybos nariu. Valdant Žygimantui I Ponų taryboje posėdžiavo:

4 katalikų vyskupai;

8 vaivados;

2 kaštelionai;

3 seniūnai;

kancleris;

Didysis etmonas;

rūmų etmonas;

žemės arba didysis maršalka (visos LDK maršalka, nes žeme vadinta pati

rūmų maršalka; Lietuvos valstybė);

rūmų paiždininkis;

13 Didžiojo kunigaikščio rūmų administracijos pareigūnų.

Ponų tarybos nariai buvo ir vadinamieji Didžiojo kunigaikščio maršalkos (buvo gana daug). Kai Didysis kunigaikštis norėjo matyti tam tikrą bajorą Ponų tarybos nariu ir nebuvo laisvos pareigybės, kuri suteiktų jam vietą Ponų taryboje, Didysis kunigaikštis paskirdavo jį savo maršalka ir taip jis tapdavo Ponų tarybos nariu. Valdant Žygimantui I tokiu būdu Ponų tarybos nariais tapo apie 20 žmonių. Ponų tarybos narių skaičius buvo nepastovus. Paprastai buvo apie 50 narių. Per 100 metų, nuo 1447 m. iki 1547 m., Ponų tarybos nariais tapo 182 feodalai. Branduolys buvo keletas stambiausių ir turtingiausių feodalų šeimų (~25).

Iki XV a. vidurio Ponų taryba buvo patariamasis organas. Didžiojo kunigaikščio nurodymu Ponų taryba svarstė valstybės reikalus ir duodavo jam patarimų. Didysis kunigaikštis pats spręsdavo, kokį klausimą aptarti su Ponų taryba ir kokį išspręsti savarankiškai. Iki XV a. pabaigos nebuvo įstatymų, kurie draustų Didžiajam kunigaikščiui leisti ir įgyvendinti tam tikrus aktus be Ponų tarybos pritarimo. Didžiojo kunigaikščio su Ponų taryba leidžiami aktai nebuvo privalomi Didžiajam kunigaikščiui, kuris visada juos galėjo pakeisti ar panaikinti. Valdant Didžiajam kunigaikščiui Kazimierui, Ponų taryba pasidarė vyriausybinė institucija, kuri:

1) pavadavo Didįjį kunigaikštį, kai jis išvykdavo į užsienį;

2) rūpinosi visais valstybės reikalais;

3) spręsdavo vidaus ir užsienio politikos klausimus.

Tačiau Ponų taryba teisės aktus be Didžiojo kunigaikščio leisdavo retai. Visi Ponų tarybos aktai buvo leidžiami Didžiojo kunigaikščio vardu. Pagal 1492 m. privilegiją Didysis kunigaikštis neturėjo teisės pakeisti, papildyti ar panaikinti nutarimų, priimtų kartu su Ponų taryba, negalėjo be Ponų tarybos pritarimo vykdyti savo nutarimų, skirti pareigūnų, leisti iždo lėšų. Pagal 1506 m. privilegiją visi įstatymai turėjo būti leidžiami kartu su Ponų taryba. Visų Ponų tarybos narių suvažiavimai buvo šaukiami retai. Dažniausiai Didysis kunigaikštis tarėsi tik su savo artimiausiais patarėjais:

1) Vilniaus ir Žemaitijos vyskupais;

2) Vilniaus ir Trakų vaivadomis ir kaštelionais;

3) Žemaitijos, Gardino ir Lucko seniūnais;

4) kai kuriais kitais pareigūnais.

Tai buvo vadinamoji Slaptoji taryba. Einamuosius klausimus Didysis kunigaikštis spręsdavo savarankiškai. Ponų taryba veikė kaip kolektyvinė stambiųjų feodalų diktatūros forma, tačiau kai kuriems klausimams spręsti reikėjo ir tarnybinių bajorų pritarimo. Todėl be Ponų tarybos narių suvažiavimų (Seimų) buvo ir šalutiniai visuotiniai (Didieji) Seimai, į kuriuos atvykdavo ir tarnybinių bajorų atstovai. Jie buvo kviečiami, kai:

1) reikėjo rinkti Didįjį kunigaikštį;

2) tartis dėl unijos su Lenkija ir kitais svarbiausiais klausimais.

Bet dažniausiai tarnybinių bajorų atstovai dalyvaudavo Seime, kai buvo sprendžiami:

3) karo prievolės ir

4) mokesčių karo reikalams klausimai.

Šie klausimai labiausiai rūpėjo tarnybiniams bajorams, nes būtent jie buvo LDK kariuomenės pagrindas, iš jiems priklausančių valstiečių buvo renkami mokesčiai karo reikalams.

Pirmas toks Seimas su tarnybiniais bajorais įvyko 1401 m. sausio mėnesį Vilniuje (minimas įstatyminiuose šaltiniuose). Jame buvo svarstomas unijos su Lenkija klausimas, bet jame dalyvavo palyginti nedaug bajorų, atvykusių iš Vilniaus bei Trakų žemių. LDK nelietuviškų žemių bajorai buvo kviečiami į Seimą nuo ~1446 m. Seimo sudėtis nusistovėjo XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje, bet iki XVI a. vidurio reformos Seimo sudėtis ir tarnybinių bajorų atstovavimo norma teisiškai nebuvo nustatyta. Ponų tarybos nariai visada dalyvavo Seime. Paprastai atvykdavo ir valsčių tijūnai, dvarų laikytojai, seniūnai ir kiti vietinės administracijos pareigūnai. Tarnybiniai bajorai dalyvaudavo Seime savo nuožiūra, t.y. į Seimą atvykdavo tik tie tarnybiniai bajorai, kurie galėjo ir norėjo dalyvauti svarstant tam tikrus
klausimus. Dažnai būdavo, kad nuo tam tikro administracinio-teritorinio vieneto atvykdavo tik keli bajorai arba išvis niekas, ir tada kildavo klausimas, ar atvykusieji gali spręsti reikalus, ar ne.

1511 m. buvo įsakyta administraciniuose-teritoriniuose vienetuose, turinčiuose bendrą sieną su Rusija, sušaukti bajorų suvažiavimus ir į Seimą, vyksiantį Vilniuje 1512 01 01, išrinkti po du atstovus su atitinkamais įgaliojimais. Jie turėjo atstovauti visiems tos teritorijos bajorams. Kitiems tų administracinių-teritorinių vienetų bajorams buvo įsakyta būti savo žemėse ir saugoti jas nuo priešų. Iš centrinių administracinių-teritorinių vienetų turėjo atvykti tik administracijos vadovai, o bajorai patys sprendė, važiuoti į Seimą ar ne.

1534-1538 m. bajorų atstovus paskirdavo vietinės administracijos vadovai. 1544 m. juos išrinko patys bajorai. Galutinai Seimo sudėtį, bajorų atstovavimo normą, atstovų rinkimo tvarką nustatė 1566 m. II Lietuvos Statutas. Tarnybinių bajorų vaidmuo Seime buvo nedidelis. Seime dominavo stambieji feodalai, o tarnybiniai bajorai buvo kviečiami tik pasakyti savo nuomonę tam tikru klausimu. Ponų tarybos nariai parengdavo ir apsvarstydavo visus norminių aktų projektus ir pranešdavo jų turinį bajorų atstovams, todėl galima teigti kad LDK Seimas XV a. – XVI a. pradžioje buvo daugiausia stambiųjų feodalų pasitarimas, kuriame dalyvavo ir tarnybinių bajorų atstovai.

Seimai šaukiami neperiodiškai, Didžiojo kunigaikščio nuožiūra, Ponų tarybos patarimu, bajorų prašymu, priklausomai nuo reikalo. Būdavo, kad per vienerius metus (1529 m. vasario ir spalio mėn.) susirinkdavo du Seimai, bet dažniausiai pertraukos tarp Seimų būdavo 2-5 metai. Seimo trukmė iš anksto nenustatoma ir priklauso nuo svarstomo klausimo sudėtingumo ir kitų aplinkybių. Dažniausiai Seimas truko kelias savaites, bet buvo ir ilgesnių (iki 1 m.). I Statutą priėmęs Seimas posėdžiavo 11 mėnesių (nuo 1528 balandžio iki 1529 vasario).

Kuriame miestelyje ir kada turėjo prasidėti Seimas spręsdavo Didysis kunigaikštis su Ponų taryba. Dažniausiai Seimas susirinkdavo Vilniuje, bt būdavo ir kituose miestuose. Apie Seimo susirinkimo vietą ir laiką bajorams pranešdavo kancleris – Didžiojo kunigaikščio nurodymu jis išsiųsdavo raštus vaivadoms, seniūnams ir kitiems vietinės administracijos vadovams. Buvo nurodomi klausimai, kuriems spręsti buvo šaukiamas Seimas, bet Seimui visada tekdavo spręsti daugiau klausimų nei numatyta.

Bajorai Seimo metu kreipdavosi į Didįjį kunigaikštį su savo prašymais ir skundais, beveik kiekviena bajorų delegacija paduodavo kolektyvinius savo teritorijos bajorų prašymus. Tokių prašymų būdavo daug, todėl Seimas užsitęsdavo. Visus nutarimus Seimas priimdavo Didžiojo kunigaikščio vardu. Svarbiausių nutarimų turinį LDK gyventojams pranešdavo kancleris savo raštais, o apie kitus nutarimus informavo patys bajorai – Seimo dalyviai.

Didžiojo kunigaikščio, Ponų tarybos ir Seimo nutarimus vykdė centriniai ir vietiniai valstybės valdymo organai. Aukštesni pareigūnai vadinosi dignitoriais, o žemesni – urėdais. Dignitoriai ir urėdai buvo arba valstybės administracijos, arba Didžiojo kunigaikščio rūmų administracijos pareigūnai. Kadangi valstybės aparatas nebuvo griežtai atribotas nuo Didžiojo kunigaikščio rūmų aparato, būdavo, kad Didžiojo kunigaikščio dignitoriai ir urėdai vykdė ir valstybės valdymo funkcijas. Svarbiausi dignitoriai: žemės maršalka, kancleris, žemės paiždininkis, Didysis etmonas. Žemės (didysis) maršalka buvo pirmasis dignitorius valstybėje. Jo valdžia galiojo Didžiojo kunigaikščio rūmuose ir Didžiojo kunigaikščio buvimo vietoje (pvz. Seime).

Žemės maršalka žiūrėjo rūmų ir Seimo tvarkos ir saugumo, rūpinosi patalpomis ponams ir bajorams, atvykusiems į Seimą ar Ponų tarybos posėdį. Asmenys, norintys paduoti prašymą ar skundą Didžiajam kunigaikščiui, turėjo kreiptis į žemės maršalką, kuris pranešdavo prašytojo reikalą Didžiajam kunigaikščiui ir jei šis sutikdavo priimti prašytoją, žemės maršalka suderindavo laiką ir vietą. Žemės maršalka suteikdavo žodį norintiems kalbėti Seime ar Ponų taryboje. Žemės maršalka paskelbdavo nutarimus, kas paskirtas pareigūnu, kam suteikiamas dvaras. Žemės maršalka tarpininkavo priimant į valstybės tarnybą, skiriant sklypus ir kt. Žemės maršalka iškviesdavo į Didžiojo kunigaikščio teismą, teisdavo už nusikaltimus, padarytus Didžiojo kunigaikščio buvimo vietoje, turėjo teisę skirti mirties bausmę. Paprastai žemės maršalka turėjo jurisdikciją būdamas prie Didžiojo kunigaikščio. Kai Didysis kunigaikštis išvykdavo į užsienį, žemės maršalka pirmininkaudavo Ponų tarybai kaip pirmasis pareigūnas valstybėje.

Mirus Didžiajam kunigaikščiui žemės maršalka sušaukdavo visuotinį Seimą Didžiajam kunigaikščiui išrinkti. Iki naujojo Didžiojo kunigaikščio išrinkimo žemės maršalkos valdžia galiojo visoje LDK. Žemės maršalkos pavaduotojas buvo rūmų maršalka. Žemės maršalkos ir rūmų maršalkos padėjėjai buvo Didžiojo kunigaikščio maršalkos. Jų skaičius nuolat didėjo (1492 m. 8 Didžiojo kunigaikščio maršalkos, 1506 m. – 18).

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4831 žodžiai iš 9508 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.