Jogaila ir Kęstučio nužudymas
1377 m. gegužės mėn. mirė didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas. Tai buvo didelis smūgis Lietuvos valstybei.
Algirdas ir Kęstutis, broliškai bendraudami, žūtbūtinėje kovoje gynė lietuviškas žemes nuo Ordino agresijos. Jie, išplėtę LDK placdarmą Rytų Europoje, mobilizavo slaviškas žemes bendrai kovai, sudarė galimybes savo vaikams – Jogailai ir Vytautui – organizuoti šią kovą dar platesniu tarptautiniu mąstu ir galutinai atremti dviejų pasaulinio masto agresorių – Vokiečių Ordino ir Aukso Ordos – kėslus.
Po Algirdo mirties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo jo sūnus Jogaila. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Jogala buvo 1377 – 1381 m. ir 1382 – 1392 m. Apsikrikštijęs jis gavo Vladislovo II vardą.
Kęstutis pripažino Jogailą didžiuoju kunigaikščiu, nors ir turėjo į sostą didesnę teisę. Jis liko Trakų ir žemaičių kunigaikščiu. Iš pradžių Kęstutis klausė Jogailos, vyko į jo šaukiamus susirinkimus, tačiau santarvė truko neilgai – prasidėjo vidaus kovos.
Jogailos valdymo pradžioje Lietuvos vidaus ir užsienio politika labai susikomplikavo, nes po tėvo mirties vyresnieji broliai Algirdaičiai nepripažino Jogailos valdžios. Tad Jogailai teko kovoti su koalicija, į kurią įėjo Maskvos kunigaikštis, Kijevo kunigaikštis bei Livonijos Ordinas. Šių akcijų prieš Lietuvą iniciatorius buvo kryžiuočių Ordinas. Bandydama įveikti šią koaliciją, Lietuva stengėsi turėti saugų užnugarį. Jogaila, ieškodamas išeities, 1379 m. su Vokiečių Ordinu sudarė 10 metų paliaubas, kurioms pritarė ir Kęstutis. Tuo pat metu Jogaila ėmė tartis dėl paliaubų ir su Livonijos Ordinu. Šios paliaubos pasirašytos 1380 m. Tačiau pastaroji sutartis užtikrino tik Jogailos žemių saugumą, o Kęstučio valdoma Žemaitija išdavikiškai buvo atskirta. Tais pačiais 1380 m. slapta nuo Kęstučio Jogaila pasirašė naują sutartį su kryžiuočiais. Pagal šią sutartį Žemaitija, Trakų ir Gardino žemės, buvusios Kęstučio žinioje, atsidūrė Ordino užpuolimo ir pasalų pavojuje.