AMŽINO ĮŠALO ŽEMĖJE –
TREMTINIŲ ATSIMINIMAI SIBIRO ZEMEJE
Kiekvienas tremtinys nuėjo savo kelią – nepermaldaujamą, rūstų, aplankantį dabar prisiminiamais ar sapnais. Tų , kurie anuomet buvo vyresnio amžiaus , jau beveik nelikę. Anuometiniai vaikai ir jaunuoliai , kurie pajėgė ištverti sunkiąją savo
dalią , – dabar jau pusamžiai žmonės, auginantys suaugusių savo vaikų vaikus. Taip keičiasi kartos ir tolsta nyki , bespalvė tremtinių vargo žemė, kurioje šlamėjo svetimi miškai, pro šalį plaukė nesvetingos upės , mirtimi alsavo leduotas vandenynas. O kasdieniniai palydovai buvo šaltis, badas, ligos , vėliau, kiek prakutus , – skurdas , neteisybė ir nenumaldomas Tėvynės ilgesys.
Toje vargo žemėje žmonės atsidūrė skirtingo amžiaus , skirtingu laiku ir skirtingomis aplinkybėmis. Vieni jų buvo su tėvais ir tai lengvino jų dalią , palaikė išlikimo viltį , kiti – maži , beglobiai , tarp svetimų ir išlikti jiems padėjo atsitiktinumas arba aplinkybių gera valia. Atsidūrusieji Sibire su pirmaisiais genocido trėmimo srautais patyrė visą grumtynių už gyvastį siaubą, pokariniai tremtiniai , jau naudojami kaip nemokama darbo jėga , turėjo daugiau galimybių išlikti. Jie net įsigudrino mokytis , įsigyti profesijas.
Kas , be galo daug mačiusiems ir iškentėjusiems tremtiniams, padėjo ištverti tomis nežmoniškomis sąlygomis? Reikia įsiklausyti į jų pačių balsus . Vieniems – tikėjimas, antriems – apvaizda, ryžtas ir valia, dar kitiems – įgimta dora ir darbštumas….
Istorijos pradžia
1941m. birželio 14 d. Maskvos įsakymu visame Pabaltyje – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – vienu metu prasidėjo masiniai areštai ir žmonių deportacija į Sibirą. Tam tikslui buvo mobilizuoti čekistai iš Baltarusijos , Smolensko , Pskovo ir kitų vietų.
Perpildyti ešelonai vienas po kito ėjo į Rytus , išveždami tuos, kurių didžiajai daliai niekada nebuvo lemta sugrįžti.
Vežė liaudies mokytojus, gimnazijų ir aukštųjų mokyklų dėstytojus , teisininkus, žurnalistus , Lietuvos kariuomenės karininkų šeimas , diplomatus , įvairių įstaigų tarnautojus , ūkininkus, agronomus, gydytojus , verslininkus ir t.t.
Vežė iš miestelių, iš miestų , iš kaimų . Sunkvežimiai nenutrūkstama srove slinko link geležinkelio stočių , kur vyrus, šeimų galvas , čekistai atskirdavo į kitus, prekinius vagonus , sakydami , kad atskiria laikinai, tik kelionės laikui. O iš tikrųjų jų likimas jau buvo iš anksto nuspręstas – į Krasnojarsko ir Šiaurės Uralo lagerius likvidacijai , nors jie nebuvo nei tardyti, nei nuteisti.
Niekuo nekalti jie ėjo į tuos vagonus , nežinodami , kad yra jau mirtininkai , kad šią akimirką jiems reikia atsisveikinti ir tą paskutinį kartą apkabinti savo vaikus , žmonas, tėvus.
Jie buvo apgauti.
Jų šeimos narius nuo kūdikių iki vos krutančių senelių , užkaltuose gyvuliniuose vagonuose kitais ešelonais vežė į Sibiro gilumą , dažnai neleidę pasiimti net būtiniausių daiktų. Giminių, kurie bandė perduoti į vagonus maisto produktus ir šiltus rūbus , sargybiniai neprileido ir mušė juos
Šautuvų buožėmis.
Vien tik iš Lietuvos per tą baisiąją savaitę buvo išvežta dešimtys tūkstančių žmonių.
Koks iš tikrųjų buvo šios deportacijos dydis ir užmojis iki šiol tiksliai nežinoma – ją netikėtai nutraukė karas. Tik birželio 22d. , prasidėjus karui , NKVD organai buvo priversti nutraukti masinius areštus ir niekuo nenusikaltusių žmonių vežimą į Sibirą.
…Mes jau tremtiniai
Tą pačią Birželio 14-tosios naktį čekistai ėmė daužyti ir mūsų namų duris. Suėmę , čekistai iš Smolensko perskaitė dokumentą , kad mes ištremiami visam gyvenimui į tolimuosius Sibiro rajonus. Metus pragyvenome Altajaus krašte dirbdami tarybiniame ūkyje , o 1942m., vasarą kartu su keletu tūkstančių kitų trentinių mus išvežė dar toliau – į Jakutijos šiaurę , toli už poliarinio rato. Išvežė tada, kai tremtiniai lietuviai jau pradėjo priprasti prie naujos vietos sąlygų, klimato, kai, iškeitę daiktus į bulves , pasisodino daržus ir bulvės jau ėmė žydėti , teikdamos viltį, kad kitą žiemą neteks badauti .