Ketvirtasis etapas – SĖKMĖ. “Kai ateina laikas, visai Murti-Bingo porcijai, pacientas pasijunta prasta, sušlubuoja nervai, payra sveikata.” Jis žino, kad savo gyvenimą turės pakeisti ir nubraukti visa, kas siejo su ankstesniuoju gyvenimu. Čia minimas ir kaltės jausmas. Autorius tikisi, kad “viskas pasikeis išaušus naujajai kartai, kurios neslėgs “seno”nuosėdos ir nuodai”. Toliau Milošas pradeda kalbėti apie Vakarų žmogų, jo gyvenimą, mąstyseną, būdą, valstybę ir tvarką. Vakarietis gyvena tarsi svajų pasaulyje, skaito lakraščius, žiūri televiziją, per kurią rodo vykstančius karus, badą, marą ir mirtį. Jis mato “harmoningą pasaulio pusiausvyrą”, visuomeniai priimtinus dalykus. Jis netiki, kad tokį jo pasaulį gali užgriūti, toks pats baisus ir tamsus debesis, kaip ir tas, rodytas per televiziją ir girdėtas per radiją. Autorius mano, kad viename pasaulio gale vykusi ugnis, karas ir badas ‘ištiks ir kitus žemės pusrutulio žmones”. Totalitarinėje valstybėje žmogus jau nebekreipia dėmesio į lavoną, tebegulintį raudonoje kraujo baloje. Jis tik pamąsto ”nušovęs, matyt, turėjo savų priežasčių”. Žmogus gyvena baimėje, kad jį išveš sunkvežimiu ir taps koncentracijos stovyklos kaliniu. Kuomet nušauna žmogų, toks vaizdas gąsdina piliečius, todėl bijodami tokio pačio likimo įgauna paklusnumą totalitarizmui. “Žmogus – lyg kurmis , gyvenusio tarp daug galingesnių už jį pabaisų”.
Yra begalė skirtumų tarp Rytų ir Vakarų. Aš norėčiau šiuos skirtumus pabandyti išanalizuoti. Vakariečiai esą nerimti, nepatyrę baisių išbandymų ir žiaurumų. Jie mąsto, kad kitokia “nenatūrali tvarka” negalės ilgai išlikti ir gyvuoti. Rytų Europoje žmonės auklėjami griežčiau. Mokykloje drausmė yra pakankamai griežta, kurioje už neatliktus namų darbus grėsė bausmė. Vakaruose yra labai gera teisinė sistema. Iki šių dienų išlikę pančiai, kurie suriša ir valdančiųjų ir valdomųjų rankas. Vakaruose yra susikūrusi inteligentija ir liaudis, o Vidurio ir Rytų Europoje inteligentija neegzistuoja. Vakaruose išsivysčiusi pramonė pirmaujanti išradimų kiekiu, o tehnika žengia į priekį iki šiol. Anaiptol, tokia situacija nėra Rytuose. Čia idėjos pasenusios ir atsilikusuios nuo technikos ir ūkio vystymosi. Vakaruose egzistuoja “dvasios miegas” , krikščionybės nykimas ir tuštuma. Rytuose vertinami papročiai, tikėjimo saugojimas ir puoselėjimas. Tuo tarpu Vakarų žmogus pinigus švaisto į visas puses. Mat, Rytuose vertinamas kiekvienas , kuris turi ir parodo savo talentus, gabumus. Spręsdamas Vakarų ir Rytų lygtį autorius netikėtai ima analizuoti ruso tautinį charakterį ir aptinka ne vieną bruožą lėmusį 20 amžiaus Europos istoriją. Galima padaryti išvadą, kad Vakarai niekina Rytus už jų atsilikimą, už visapusišką “mėgdžiojimą”, pradedant nuo meno ir baigiant technika. Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija yra turtingos šalys savo ištekliais, meniniais sugebėjimais. O pramone ir technika gali konkuruoti su Vakarais. Juk tai ne atskira planeta! Tai – žemės dalis, kurią turėtų žinoti Vakarai. Vakariečius vadina įvairiais ir pašiepiančiais žodžiais – “amerikietiškas kvailumas”, “pūvantys vakarai”.”Rusai smerkė “supuvusius Vakarus”, ne vakarai buvo liberalūs ir jų sklindančios idėjos kėlė grėsmę autokratiniai santvarkai. Toks požiūris suformavo rusų žmogų – rūstų, bijantį savo veiksmų ir pasekmių.
Musulmoniškose Rytų šalyse Ketmanas – “tai rami žmogaus laikysena prieš tuos, kuriuos Dievui patinka klaidinti ir laikyti paklydime”. Galima sakyti, jog amerikiečiai praktikuoja tokį ketmaną. Visą laiką besišypsantis žmogus, iš pažiūros atrodantis linksmas ir su geromis paskatomis, o iš tikrųjų galvojantis savanaudiškai ir gal būt tau jaučiantis neapykantą. Pasak Milošo – tai yra masiška aktorystė, kurią propaguoja amerikiečiai. Ketmanistas – melagis, gudruolis ir apsukruolis, apgavikas, išdidus, laikąs save aukščiau už apgautąjį žmogų. Žmogus, praktikuojantis ketmaną sutinka įvairiausias kliūtis, kurios verčia jį veikti. Jeigu šių kliūčių nebūtų jis atsidurtų bedugnėje ir tuštumoje, o tai jį erzintų, kamuotų ir alintų. Pavyzdžiui dailininko kūrybą suvaržo “rėmai”, tuomet jis jaučia spaudimą ir kliūtis. Toks dailininkas jaučia, jog jis nemiręs, nestovi vietoje, o veikia ir egzistuoja. Apskritai ketmaną praktikuoja liaudies demokratijos šalys. Čia ketmano rūšys yra labai griežtos. Kiekvienas žmogus praktikuojantis šią šaką nori nugramzdinti ir sutriuškinti žmogų ar priešininką, mesdamas jam krūvą kaltinimų, bent viena diena anksčiau, nei tai bandys jo priešininkas. Taigi, galima padaryti išvadą, kad tai – kerštas ir kartu apgavystė, o gal būt ir malonumas. Yra begalė ketmano rūšių, bet autorius pamini ir išskiria tik 7 : TAUTINIS, REVOLIUCINĖS SKAISTYBĖS, ESTETINIS, PROFESIJOS, METAFIZINIS, ETINIS IR SKEPTIŠKAS KETMANAS. Aš apibūdinsiu, nors keliais sakiniais kiekvieną ketmano rūšį.
1.Pagrindinis ir labiausiai išskirtinas tautinio ketmano bruožas – “begalinė panieka barbarų kraštui Rusijai”. Tautinį ketmaną praktikuojantis žmogus atranda daug pelno ir gina tautinius interesus, bet, tuo pačiu, netrukdo CENTRUI. Pavyzdžiui lietuvis, kuris praktikuoja ketmaną
negali kenkti valdžiai, ar “kovai dėl būvio”.
2.Antroji – tai labai reta ketmano rūšis. Ši ketmano atmaina aptinkama Rusijos kraštuose. Čia sunaikinta dailė, menas, literatūra, įvesta kolektyvizacija, bei ne rusų tautų naikinimas.
3.Čia žmogus yra bedarbis, norintis dirbti bet kokį darbą. Jis – kitoks visuomenėje, o pačiame gyvenimo sūkuryje, vertinantis meną ir juo besidomintis. Naujojo tikėjimo kraštuose estetinis ketmanas yra apribotas. Čia gyvuoja ir”pasąmoninis stebuklo troškimas”.
4.Profesijos ketmanas žmogų stumia dirbti. Juk gyveni vieną kartą gyvenime, tad reikia užsigarantuoti sau ateitį. Tyrimai laboratorijoje – jo gyvenimo tikslas, o valstybei tai yra be galo naudinga ir aktualu. Valstybei netrukdo tokį ketmaną praktikuojantys žmonės, ne jie yra nepavojingi nei valstybei, nei CENTRUI, nei visuomenei.