IMPERIALIZMAS
Imperija — monarchija arba valstybė, susidariusi užgrobiant kaimyninių šalių teritorijas. Valdoma imperatoriaus. Europoje pirmąja laikytina Aleksandro Makedoniečio sukurta valstybė.
Imperializmas — politika, kurios tikslas sukurti, išlaikyti ir išplėsti imperiją. Siekia sukurti daugiatautę valstybę, kurioje valdytų viena teritorinė, tautinė ar ideologinė grupė. Remiasi jėga arba jėgos grėsme. Tikslui pasiekti naudojamos trejopos priemonės:karinės, ekonominės ir kultūrinės. Ryškiausias istorinis pavyzdys – SSRS.
Rusijos-Japonijos karas (1904-1905 m.). Pralaimėjusi Rusija prarado pozicijas Tolimuosiuose Rytuose ir Kinijoje.
Imperializmas – 1. Valstybės užsienio politika, kuria siekiama laimėti daugiau galios, išteklių ar užgrobti kitoms valstybėms priklausančias teritorijas. 2. 1870-1914 m., kai europiečiai, amerikiečiai ir japonai vykdė kolonijinius užkariavimus, grobė teritorijas Azijoje, Afrikoje, P.Amerikoje, Australijoje ir sukūrė kolonijines imperijas.
Priežastys:
• pramoninės valstybės kolonijose ieškojo pigių žaliavų ir naujų rinkų, kur galėtų realizuoti savo produkciją bei kurti naujas darbo vietas;
• padalijant pasaulį į įtakos sferas siekta išvengti galimų sunkumų ir įtampos savo šalyse;
• nacionalizmas didino konkurenciją tarp Europos valstybių ir norą plėsti įtaką;
• europiečiai siekė paskleisti savo laimėjimus ir “geriausią pasaulyje” gyvenimo būdą.
Kolonijines imperijas sukūrė: Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija, Portugalija, Ispanija, Olandija, Italija, Belgija, Rusija, Japonija, JAV.
Valstybinės priklausomybės formos:
• Kolonija –šalis arba jos dalis, neturinti savarankiškumo, valdoma kitos valstybės.
• Protektoratas – šalis, pripažįstanti kolonijinės valstybės įsikišimą. Metropolija per savo atstovą tvarko silpnesnės šalies užsienio politiką ir kontroliuoja vidaus politiką.