Gedimino vidaus ir užsienio politika
Vidaus politikoje Gediminas siekė stiprinti didžiojo kunigaikščio valdžią, paremtą žemvaldžiais feodalais – centralizuoti ir stiprinti valstybę.
Jo valdymo metais išties buvo įtvirtinta didžiojo kunigaikščio valdžia, sustiprėjo valdymo sistema, galutinai susiformavo didžiojo kunigaikščio taryba, kurią sudarė 20 žmonių – sritiniai kunigaikščiai. Gedimino viešpatavimo metais Lietuvos centru tapo Vilnius, kuris pirmąkart paminėtas 1323 m. Valdant Gediminui, nusistovėjo bajoro ir kunigaikščio sąvokos. Tuo metu atsirado ir antspaudo saugotojo pareigybė.
Ekonominėje politikoje Gediminas siekė stiprinti žemdirbystę, miestus, amatus ir prekybą. LDK valstybinės galios stiprėjimas sudarė sąlygas šiuos tikslus įvykdyti. 1323 m. Gediminas kreipėsi į Europos miestus, kviesdamas atvykti į Lietuvą pirklius ir amatininkus. Ekonominius ryšius jis plėtojo ir su Ryga. Gediminas daug prisidėjo, stiprinant Lietuvos kariuomenę.
Gedimino užsienio politikoje išryškėjo dvi svarbiausios kryptys: kova su kryžiuočių ir jų talkininkų agresija, LDK teritorijos plėtra į Rytus, varžantis su stiprėjančia Maskvos kunigaikštyste.
Gediminas plėtė ryšius su Ryga ir Baltijos pajūrio miestais, suinteresuotais prekiauti su Lietuva. 1323 m. Rygos arkivyskupo, Livonijos Ordino ir Danijos karaliaus atstovai Vilniuje sudarė taikos sutartį su LDK, kurią 1324 m. patvirtino popiežius. Tai buvo faktinis Lietuvos tarptautinis pripažinimas.
Apskritai Gediminas buvo diplomatas, o ne karys. Jis įvairiais būdais stengėsi lengvinti kovą su kryžiuočiais – už Mozovijos kunigaikščio, kariavusio su Ordinu, išleido dukterį, kitą dukterį ištekino už Lenkijos karaliaus sūnaus, tuo sudarydamas sąjungą su Lenkija. Šių valstybių suartėjimą dar skatino ir Aukso Ordos pavojus. Didelį Gedimino diplomatinį telentą rodo išlikę šešių laiškų nuorašai. Pirmasis laiškas siųstas popiežiui Jonui XXII, antrasis – Liubeko, Štralzundo, Magdeburgo, Bremeno ir Kiolno miestiečiams krikščionims. Trečias, ketvirtas, penktas – Saksonijos dominikonams, pranciškonams ir Hanzos miestams, o šeštas – Tartu, Saremos vyskupams, Talino vietininkui ir Rygos miesto tarybai. Laiškais Gediminas siekė dviejų tikslų:
1. Įtikinti Vakarų Europos krikščionis, kad kryžiuočai nėra krikščionybės platintojai, o tėra užkariautojai – taip jis norėjo sutrukdyti vokiečių kolonizaciją Prūsijoje, nes kolonijos Ordiną stiprino ūkiškai ir kariškai.