Turinys
Įvadas
Fašizmo paplitimas……………………………………………………………………………………………1
Fašizmas Vokietijoje…………………………………………………………………………………………1
Vokietija ištinka krizė……………………………………………………………………………………….2
NSDAP įsikūrimas ir suklestėjimas…………………………………………………………………….3
Hitleris tampa vadu…………………………………………………………………………………………..4
Kaip autokratinis valdymas paveikė kultūrą…………………………………………………………5
Nacistai prieš žydus ir silpnas visuomenės grupes………………………………………………..6
Hitlerio bendraminčiai ir šalininkai…………………………………………………………………….6
Išvados…………………………………………………………………………………………………………….8
Įvadas
Sąvoka “fašizmas” yra kilusi iš žodžio “virbų ryšulys”. Tai buvęs romėnų valdininkų valdžios simbolis. Buvo daug fašizmo atmainų, tačiau vokiečių nacizmas yra labiausiai pažįstamas. Nacizmas rasių teorijas ir neapykantą žydams išreiškia stipriau negu kitos fašizmo formos tarpukario laikotarpiu fašizmas aiškinamas kaip antidemokratinis judėjimas, kurį sukėlė socializmo ir revoliucijos baimė bei ekonominis žlugimas.
Fašizmo kasdienybei buvo daug vietos smurtui ir terorui. Politiniai priešininkai suvokė, kokia tai buvo nuožmi sistema. Fašistinės pažiūros buvo skleidžiamos visur: mokyklose, jaunimo organizacijose, per visuomenės informavimo priemones ir kultūrinius renginius. Fašizmas buvo pajėgus net valdyti santykius šeimose. Vaikai turėjo klausyti tėvo, žmona – vyro.
Galiausiai fašistai įvedė autokratinį valdymą, siekdami visiškos visuomenės kontrolės.
Fašizmo paplitimas
Fašizmas buvo valstybės valdžios teorija, nukreipta prieš demokratiją. Į parlamentinę sistemą, partijas ir visuotinai išrinktus parlamentus buvo žiūrima kaip į nepaslankias sistema, kurios rodė mažai ryžto krizinėse situacijose. Valstybę turėjo valdyti elitas, kurio priešakyje stovėjo fiureris – vadas, o į liaudį buvo žiūrima kaip į instrumentą jo rankose. Fašizmas akcentavo autoritetą ir tvarką, o valstybė galėjo griebtis smurto, siekdama užsibrėžtų tikslų.
Fašizmas dažnai suklestėdavo valstiečių bendruomenėje. Čia nacionalizmas tapo stipriai įsišaknijęs, nes valstiečiai bijojo revoliucingos darbininkų klasės, kuri kėsinosi į privačią nuosavybę.Valstiečiai nukentėjo dėl kritiškos ekonominės situacijos tarpukario laikotarpiu, ir dėl to manė, kad fašizmas išspręs visas problemas.
Tarptautinis socializmas ir komunizmas buvo pagrindiniai fašizmo priešininkai. Socialistai norėjo pertvarkyti visuomenę esminėmis reformomis, o komunistai didžiausia dėmesį skyrė revoliucijai ir klasių kovai. Fašistai čia įžiūrėjo grėsmę tautos vienybei.
Tarpukario laikotarpiu daugumoje Europos valstybių įsikūrė fašistinės partijos ir grupuotės, tačiau stipriausiai fašizmas reiškėsi Italijoje, Vokietijoje, Ispanijoje ir Rytų Europoje.
Fašizmas Vokietijoje
1918 metais lapkričio mėnesį, kai Vokiečiai paprašė paliaubų, ir kaizeris Vilhelma pabėgo į Olandiją, Vokietijoje buvo susidariusi revoliucinė situacija. Daugelis norėjo, kad šalis taptų sovietine respublika pagal sovietų modelį. Buvo įkurta Vokiečių komunistų partija. Bavarijoje ir kai kuriuose Šiaurės Vokietijos miestuose nuo 1919 metų buvo susikūrusios revoliucinės sovietinės respublikos.
Tačiau vadovaujanti jėga Vokietijoje buvo socialdemokratai. Jie norėjo parlamentinės respublikos, ir bijojo revoliucijos pagal sovietų pavyzdį. Norėdami sutriuškinti komunistus, jie susivienijo su kaizerio valdžios aparato likučiais. Socialdemokratų vyriausybės įsakymu kariuomenė numalšino revoliucinius bruzdėjimus. Numalšinus kairiųjų revoliucinius ketinimus, socialdemokratus radėjo pulti dešinieji. Karininkai, didelių dvarų savininkai, kaizerio laikų valdininkai organizavo socialdemokratų vadų žudynes ir mėgino įvykdyti valstybės perversmą.
1919 metais Veimare priimta nauja konstitucija, kuri suteikė rinkimų teisę moterims ir vyrams nuo 20 metų amžiaus, taip pat garantavo teisminį saugumą, žodžio ir spaudos laisvę. Įvestas parlamentinis valdymas, kur vyriausybė atsakinga Reichstagui – parlamentui. Prezidentu tapo Pirmojo pasaulinio karo didvyris – generolas Hindenburgas. Prezidentui suteikta didelių įgaliojimų: jis buvo aukščiausias ginkluotų pajėgų vadas ir turėjo teisę įvesti nepaprastąją padėti šalyje, galėjo sustabdyti konstitucinių straipsnių veikimą.
Tačiau 3-iojo dešimtmečio pradžios rinkimai parodė, kad nei viena partija nesugebėjo išsikovoti daugumos parlamente. Dėl to Vokietiją valdė koalicinės vyriausybės, kurios dažnai keitėsi ir veikė neryžtingai. Didelės partijos, kurios galėjo sudaryti daugumos vyriausybę, nesugebėjo bendradarbiauti dėl stiprių ideologinių prieštaravimų.
Vokietiją ištinka
krizė
1929-1930 metais Vokietijoje vyko didžiulės permainos. Vis daugiu įmonių bankrutavo, didėjo nedarbas. Milijonai darbininkų ir žemesnio rango tarnautojai, turėjo pragyventi iš mažos bedarbio pašalpos.Valstiečiai negalėjo konkuruoti su pigiomis žemės ūkio prekėmis iš kitų šalių, o pramonė atsisakė apsauginių muitų,kadangi ji pati buvo priklausom nuo eksporto į maisto prekes gaminančias šalis. Tai sukėlė nestabilią politinę padėtį. Nei viena partija nesugebėjo užsitikrinti daugumos Reichstage ir bendradarbiauti sudarant vyriausybę. Prezidentas pasinaudojo jam suteiktais įgaliojimais ir sustabdė parlamentinės sistemos veikimą.