Baltai geležies amžiaus pradžioje
VIII – VII a. pr. Kr. Vidurio Europoje paplito geležies gamyba, imta kaldinti geležinius įrankius ir ginklus, kurie greitai išstūmė žalvarinius. Apie VII –VI a. pr. Kr. pirmieji geležiniai dirbiniai pasiekė baltų genčių gyventas rytines ir pietines sritis, o apie V a. pr. Kr. – ir Lietuvą. Iki pat mūsų eros pradžios vietoje pasigaminti geležies nemokėta, teko naudotis tik mainais įgytais geležiniais įrankiais. Manoma, kad sąlygos mainams tuo laiku buvo nepalankios dėl Vidurio Europoje vykusio genčių kraustymosi, kovų tarp keltų, germanų ir ilyrų. Be to, ir mainams nebuvo pakankamai produktų. Todėl to meto gyvenvietėse – piliakalniuose dar daug randama akmeninių kirvių, kaulinių strėlių antgalių, kaltų, durklų etc. Iš kaulo buvo gaminami ir papuošalai – smeigtukai.
Geležies amžiaus pradžioje klimatas gerokai atvėso, pasidarė drėgnesnis, gausiau paplito mišrūs ir spygliuočių miškai. Verstis žemdirbyste ir gyvulininkyste, naudojantis primityviais įrankiais, buvo daug sunkiau, be to, reikėjo naujų, šaltesniam klimatui tinkančių, javų veislių. Žemdirbystė tuo metu buvo lydiminė. Javai sėti į iškirsto ir išdeginto miško sklypelius, gausiai patręštus pelenais. Buvo auginami miežiai, vasariniai kviečiai. Primityviais akmeniniais kirviais medžius ir krūmus iškirsti galėjo tik didelis žmonių būrys – didelė patriarchalinė šeima. Tuo metu gyvulininkystė jau teikė didžiąją dalį maisto, bet medžioklė liko vis dar svarbiu, nors ir šalutiniu verslu.