Didžiosios Afrikos dalies į pietus nuo Sacharos europiečiai nažinojo ir netyrinėjo iki XIX amžiaus. Kadangi ten gyvenusios tautos neturėjo rašto, didžiuma jų istorijos išnyko. O iš tikrųjų, kai Europa gyveno viduramžiais, šiame žemyne gyvavo pasakiškai turtingos imperijos, ypač Vakrų Afrikoje, kur jos buvo įsikūrusios aplink garsius miestus – Gao, Timbuktu ir Dženę. Imperijos klestėjo iš aukso, dramblio kaulo, kailių bei vergų prekybos, kurią jos varė su arabų pirkliais.
DIDŽIOSIOS PREKIAUJANČIOS IMPERIJOS
Viena iš ankstyviausių prekiaujančių imperijų buvo Gana (apie 700-1200 m.), kurią vėliau užvaldė Malio karalystė (apie 1235-1500 m.), o galiausiai Songajaus imperija (apie 1350-1600 m.). Kita buvo Kanem Borno karalystė.
Pietų Afrikoje Rozvio karalių, vadinamų Mvenemutapais, sukurta Zimbabvės karalystė klestėjo apie 1270-1450 m.
RYTŲ AFRIKOS PREKIAUJANTYS MIESTAI
Į Rytų Afriką atkeliaujantys arabų pirkliai prekiavo su pakrantės uostais Kilva, Mombosa, Zanzibaru, Malindžu ir kitais net iki VIII a. Nuo X amžiaus nemažai arabų pradeda ten ir apsigyventi. Auksas, dramblio kaulas ir kitos prekės būdavo atgabenamos net iš Indijos ir Kinijos, taip pat iš įvairių musulmoniškųjų kraštuų.
XV amžiuje prie Rytų Afrikos pakrantėje arabų bei indų varomos prekybos prisidėjo ir kinų pirkliai. Beveik tuo pat metu portugalai pradėjo tyrinėti Vakarų Afrikos pakrantę ir atrado jūrų kelią į Indiją. XVI amžiuje jie pasistatė ir keletą fortų Rytų Afrikos pakrantėje. Portugalams perėmus prekybą į savo rankas, šios Afrikos srities gerovė ėmė smukti.
MUSULMONIŠKOSIOS ŠIAURĖS KARALYSTĖS
Nuo VII amžiaus arabai pradeda užkariauti Šiaurės Afrikos žemes ir vietinius gyventojus verčia priimti islamą. Tai reiškė, kad Šiaurės Afrika tapo greičiau Viduržemio jūros pasaulio, o ne žemyninės Afrikos dalimi.