BALTŲ GENTYS IR JŲ LIKIMAI
Aukštaičiai.
Manoma, kas aukštaičių gentys galėjo susiformuoti VI amžiuje. Jiems didelę įtaką turėjo lietuviai, iš kurių plito mirusiųjų deginimo paprotys. Yra archeologų, kurie mano, kad aukštaičių degintinių kapų atsiradimas susijęs su vikingų skverbimosi į baltų genčių centrinės teritorijas ir Baltijos jūros prekybinio regiono įtaka. Beje, laidojimo papročiai anuomet buvo vienas svarbiausių kultūros, ypač atninės grupės pasaulėžiūros, bruožų.
Pirmą karta aukštaičiai paminėti Petro Dusburgiečio kronikoje, kalbant apie 1294 – 1300 metų įvykius. Teritorija prie Nevėžio vadinama Austechia, terra regis Lethowsie (Aukštaitija, lietuvių karaliaus žemė).
Žodžio ,,Aukštaitija“ reikšmė laikui bėgant smarkiai keitėsi. Jau XV amžiaus aukštaičiais vadinami ir kiti lietuviai, gyvenę į rytus nuo žemaičių, visa ši teritorija – Aukštaitija. Pavyzdžiui, 1420 metais Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas laiške imperatoriui Zigmantui rašė, kad ,,žemaičiai likusią Lietuvą vadino Aukštaitija (Auxtote), nes šioji žemė, palyginti su Žemaitija, yra aukščiau“.
Sėliai.
Iki IV amžiaus sėlių protėviai priklausė bandrai kultūrinei sričiai su latgaliais, žiemgaliais ir žemaičiais. Sėliai iš jų išsiskyrė vėliausiai – VI amžiuje.
Sėlių vardas paminėtas jau IV amžiaus Peutingerio žemėlapyje, vaizduojamčiame romėnų prekybos kelius. Jame Dauguvos upė pavadinta Fluvius Sellianus (Sėlių upė).
Vienas svarbiausių sėlių karinių ir ekonominių centrų – Sėlpilis buvo įsikūręs Dauguvos kairiajame krante. Sėlių piliakalniuose, gyvenvietėse aptinkama įvairiausių įrankių – pjautuvų, girnų, kaplių, kaltų, vedegų, pjūklų, skobtų, kirvių, adatų, peilių, verpstukų ir t.t. Gyvendami patogioje vitoje, jie ne tik gamino, bet ir prekiavo.
Pietų Sėla pateko į Lietuvos valstybę, o jos gyventojai XIII – XIV amžiuje susiliejo su lietuviais. Šiauriniai, tekę Livonijos ordino valdžion, – sulatvėjo. Taip išnyko sėlių kalba, Buvusi artima kuršių kalbai.
Žiemgaliai.
Žiemagalių, žemaičių, sėlių ir latgalių protėviai iki IV amžiaus priklausė bendrai kultūrinei sričiai, kuriai buvo būdinga nedegintų mirusiūjų laidojimas pilkapiuose. Kaip ir žemaičiai, žiemgaliai kapuose moteris ir vyrus guldė priešingomis kryptimis. V –VI amžiuje, rytų baltams skylant į atskiras gentis, Mūšos ir Lielupės baseinuose susidarė atskira žiemgalių gentis.
istoriniuose šaltiniuose žiemgalius skandinavai mini maždaug nuo 870 metų. Vėliau, XI – XII amžiuje, rusų ir vokiečių kronios kraštas vadinamas Seimgala, Seimgaler, Semgalli, Zimigola.
Žiemagaliai kalbėjo savo kalba, kuri išnyko apie XV amžių. Livonijoje gyvenę žiemgaliai sulatvėjo, o Lietuvoje – sulietuvėjo. Taip XIII – XIV amžiuje Žiemgala atsidūrė dviejose valstybėse – pietinis jos kraštas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje, o šiaurinis – Livonijoje.
Jotvingiai.
Kalbininkai ir archeologai sutaria, kad ankščiausiai iš bendro baltų kamieno išsiskyrė vakarų baltai – jotvingiai ir prūsai. Tai įvyko maždaug VI – V amžiuje pr. Kr. Manoma, kad maždaug I tūkstantmečio viduryje iš bendro jotvingių vineto išsiskyrė keturios mažesnės gentys: jotvingiai, sūduviai, dainaviai ir palekiai (kitaip – paleksėnai). Archeologiniai tyrinėjimai atskleidė bendrus šių kultūrų bruožus. Svarbiausias iš jų – laidojimas krūsniniuose kapuose (t.y. apdedant akmenų krūsnimi).
Jotvingių teritorijų ribas padeda nustatyti krūsninių kapų paplitimas, nes kitos baltų gentys taip nelaidojo. Šis paprotys jotvingių krašte paplito II – III amžiuje.
Pagrindinis jotvingių verslas nuo I tūkstantmečio pradžios buvo žemdirbystė. Tyrinėjimai rodo, kad tuo metu Suvalkų (dab. Lenkijoje) apylinkių gyventojai augino sorą, kviečius, miežius.
Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose jotvingiai (kitaip vadinami sūduviais) paminėti Klaudijaus Ptolemėjo ,,Geografijoje“ (II amžius), kur šalia galindų įrašyti ir sudinoi. Vėlesniuose metraščiuose tas pats kraštas vadinamas skirtingais vardais: ,,žemė sūduvių arba jotvingių, kur tas pats yra“ , ,,visa Dainava, kurią taip pat Jotva vadina“ ir panašiai.
XIII amžius jotvingiams buvo lemiamas. Rusų (Haličo – Voluinės) ir lenkų (Mozūrų) kunigaikščiai bei kryžiuočiai (vokiečių ordinas) sudarė prieš juos karinę sąjungą. Buvo sutarta, kad du trečdaliai jotvingių žemių atsiteks kryžiuočiams, o likusią pasidalins kiti sąjungininkai. Paskirti kunigaikščiai mėgino atremti antpuolius ir netgi vienijo jėgas.
Kuršiai.
Dėl kuršių genties atsiradimo laiko yra daugiausia neaiškumų. Mokslininkai nesutaria, kuriai baltų grupei priklauso ši gentis. Tuo atvėju, jei kuršiai priskiriami vakarų baltams – jų formavimosi pradžia laikomas VI – V amžius pr. Kr., o jei rytų baltams – maždaug I tūkstantmečio vidurys
Kuršių gyvenvietės ir piliakalniai dažniausiai stovėjo paupiuose ir kitose gintis, prekiauti, užsiimti žemdirbyste patogiuose vietose. Ankstyvoiausių Lietuvos miestų užuomazgos (protomiestai) susiformavo būtent kuršių žemėse. X – XI amžiuje stambesnieji centrai buvo Palanga ir Žardė. Per palangą su kitais kraštais prekiauta žalvariu, sidabru, druska, kailiais, vašku. X –
XII amžiuje pas kuršius vakarų pirklių laivai atplaukdavo per prūsų uostus Trusą, Viskiautus. Netgi manoma, kad iš Truso pavadinimo kilęs žodis ,,druska“.
Dalis kuršių pasitraukė į Lietuvą, vėliau susiliejo su žemaičiais, o likusieji sulatvėjo. Kuršių kalba buvo tarpinė tarp lietuvių ir latvių, o išnyko maždaug XVI – XVII amžiuje. Šią gentį teprimena Kuršo pusiasalio Latvijoje, Kuršių marių, kuršėnų ir kitų vietovių Lietuvoje pavadinimai.
Skalviai.