„Askirta nuo mūsų geroku sluoksniu amžių, o kai kur čia laikas matuojamas ir tūkstantmečiais, pandegta storu užmaršties šydu, pati žmonių būties realybė slepia nuo mūsų daugelį savo paslapčių. O ką ir bekalbėti apie religinius vaizdinius, kurie kažin dar ar buvo gerai suprantami jų išpažintojams. Todėl kalbėti apie išsamų, visapusišką kategoriškai vienareikšmį šių problemų nagrinėjimą, suprantama būtų nekuklu. Bet yra ir antroji pusė, kiekvienai tautai brangi sava praeitis, jos žmonių gyvenimo istorija, kutūrinis palikimas, kurio viena iš plačiausių ir turtingiausių klodų sudaro mitologija, ilgus amžius valdžiusi žmonių protus ir jausmus, žadinusi jų vaizduotę jau pačiose pradinėse visuomenės raidos pakopose.
Pagoniškos dievybės formavosi pirmykštei bendraklasinei bendruomenei būdingo santykių demokratizmo sąlygomis. Kai su sufantastintos gamtos jėgos egzistavo šalia viena kitos lygiateisiškais pagrindais, nebent pranokdamos viena kitą savo poveikio arba paplitimo laipsniu. Ši religinių vaizdinių sistema atsiradus socialinės defirencijacijos reiškiniams, palaipsniui užleidžia vietą vyraujančių dievybių panteonui, su būdinga joms tarpusavio priklausomybės, pavaldumo sistema. Kadangi senovės lietuvių gentinių santykių irimo procesas vyko kiek pavėluotai, veikiant priešpriešinėms jėgoms, ne visose šio proceso stadijose ir ne visuose teritoriniuose arealuose galima atsekti ryškius vyriausiųjų dievų kontūrus. Tai neneigia buvus bendrų šioms dievybėms bruožų, kaip ir bendrų jų formavimosi raidos ir nykimo tendencijų. Tai labai ryšku, dangaus sferos jėgų valdovo, Perkūno kelyje į vyriausiųjų pagoniškųjų dievų sostą.“ (1)
1 – M. Bartninkas. ‘Senovės lietuviai. Religija ir mitiniai vaizdiniai’, Vilnius, valstybinis leidybos centras, 1993, 87psl.
Pasak P. Dundulienės pagal S. Grunau lietuvių mitologijos dieviška trejybę sudaro trys aukščiausiojo Dievo sūnūs: Perkūnas, Patrimpas ir Pikuolis. Ši dievų trejybė atitinka erdvės ir laiko sandarą, tai yra dangus, žemė, požemis, vasara, ruduo, žiema – tai siejama su žmogaus gyvenimo periodais(vaikystė, jaunystė, senatvė). Manoma, kad Dievas laikė Perkūną svarbiausiuoju šioje trejybėje ir todėl skyrė jam įpatingų galių.
Iš tikrųjų yra sunku nusakyti Perkūno užimamą vietą senovės lietuvių dievų panteone. Todėl N. Laurinkienė remdamasi įvairiais šaltiniais išskyrė tris versijas:
Pirmoji – Perkūnas ir dangaus Dievas buvo vienas asmuo, tik vėliau nuo jo atskilo Perkūnas. J. Balys ir P. Skardžius mano, kad mūsų Aukščiausias Dievas galėjoi atlikti ir griaustinio dievo funkcijas.
Antroji – kad Perkūnas buvo pagrindiniu dievu. Kai kurie autoriai – S. Daukantas, A. Botyrius, pernelyg suabsoliutina Perkūno vaidmenį, laikydami jį pagrindiniu Aukščiausiu lietuvių dievu, todėl kad Perkūnas yra dažniausiai minima dievybė lietuvių tautosakoje.
Trečioji, – kad Perkūnas buvo glaudžiai susijęs su vyriausiuoju Dievu, tačiau buvo žemesnis už jį.
Šią nuomonę grindžia M. Gimbutinies, N. Vėliaus veikalai. Jie laiko Perkūną žemesnės hierarchiejos atstovu ir kai kuriais atžvilgiais priklausomu nuo Aukščiausiojo Dievo.
Nors Perkūno užimamą vietą dievų panteone nusakyti sunku, tačiau aišku viena, kad jis tarp senovės lietuvių dievų buvo populiariausias. Manoma tai dėl to, kad pirmykščiam žmogui griaustinis ir žaibai darė didžiulį įspūdį. Tai ne tik didingas ir galingas, bet kartu paslaptingas bei baisus dangaus reiškinys. Ir tai visai nestebina, kad senovėje žmonės griaustinį ir žaibus laikė pačia dievybe arba kokios nors dievybes pasireiškimu, įspėjimu, grasinimu arba baudimu. Žaibas sukelia gaisra, užmuša žmones ir gyvulius, tad jo reikia bijoti, stengtis neužkliudyti, o užrūstinus jį – permaldauti. Griaustinį mūsų žmonės dažnai vadino perkūnu, o audrą su žaibais ir griausmais – perkūnija. Perkūno įskelta ugnis buvo laikoma šventa ir jos nevalia buvo gesinti, net jei degdavo namai.
Iki šių dienų dievas Perkūnas išlikęs mūsų kalboje, tautosakoje, buityje. Iki šiol mes jį minime patarlėse, keiksmuose, priežodžiuose. Lietuvos mitologijoje Perkūnas laikomas atmosferos ir gamtos valdytoju. Jis gyvena aukštai virš debesų, valdo griaustinį ir žaibus, tad jis yra griausmo dievas. Jis duoda lietų ir tuo suteikia žemei vaisingumą. Jis rūpinasi vandeniu, kurio atsargos buvo sukauptos virš akmeninio dangaus skliauto. Šalia to Perkūnas rūpinosi pačiu žmogumi, jo dorove, morale, teisingumu ir gėriu. Jis yra teisybės saugotojas, persekioja velnius ir juos muša žaibu. Jis yra piktas, bet labai teisingas. Jis stebi žmogų ir jo darbus, baudžia nusikaltėlius, kartais jis vadinamas teisybės prižiūrėtoju. Jis nemėgta savanaudžių, pavyduolių ir pagyrūnų, nekenčia vagių ir melagių. Jį užrūstinusius žmones jis užmuša žaibu arba sudegina jų namus. Tačiau apie Perkūno nutrenktus žmones esama įvairių nuomonių: taip Perkūnas baudžia nedorėlius, tačiau atsitinka taip, kad Perkūnas užmuša gerus žmones. Aiškinama, kad taip nutinka, kai prie žmogaus prisiplaka velnias ir norėdamas užmušti velnią Perkūnas kartu užmuša ir žmogų. Toks žmogus laikomas laimingu ir netgi šventu. Dievas jam atleidžia visas nuodėmes ir paima tiesiai į dangų. Kartais buvo
manoma, kad Perkūnas iš viso netrenkia į velnią jei tas prisigretino prie -žmogaus, užtat velniai perkūnijos metu taip ir tykodavo kaip prisikabinti prie žmogaus arba įlysti į jo namus.