Europos Sąjungos istorija
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Europoje ėmė stiprėti judėjimas už valstybių susivienijimą. Pagrindine to priežastimi laikytinas poreikis stiprinti pokario ekonomiką, Europos ekonominio ir politinio statuso pasaulyje atstatymas bei naujų karinių konfliktų baimė. 1950 m. gegužę paskelbiama Šumano deklaracija, kurioje išdėstomos vieningos Europos sukūrimo sąlygos ir tikslai. 1951 m. Vokietija, Prancūzija, Italija, Belgija, Olandija ir Liuksemburgas pasirašė Paryžiaus sutartį, kuri įkūrė pirmąją vieningos Europos pakopą – Europos anglies ir plieno bendriją ( EAPB ). Paryžiaus sutartyje buvo iš esmės du svarbūs aspektai: sukurta laisvos prekybos erdvė, bendra rinka ( anglies ir plieno ); pirmą kartą Europoje atsirado tarpvalstybinė organizacija, turėjusi viršnacionalinių bruožų. Sėkmingai veikiant EAPB tapo aišku, kad bendra rinka turi būti išplėsta ir į kitas ekonomines sferas. 1955 m. EAPB priima Mesinos rezoliuciją, kurioje kalbama apie ekonomines bei politinės Europos Sąjungos būtinybę. 1957 m. pasirašoma Romos sutartis, pagal kurią šešios EAPB šalys įsteigia Europos Ekonominę Bendriją ( EEB ) ir Europos atominės energijos bendriją ( EURATOM ). 1967 m. , įsteigus visoms trims bendrijoms bendras institucijas, jos pavadinamos Europos Bendrijų vardu. Devintajame dešimtmetyje prasideda diskusijos dėl reformų bendrijoje, siekiama dar didesnės integracijos. 1986 m. paskelbiamas Vieningos Europos aktas, kuris formuluoja teisines normas, akcentuojančias tokias nuostatas:
iki 1992 12 31 sukurti bendrą Europos rinką;
įgyvendinti EB institucijų reformą, daugiau kompetencijos suteikiant Europos Parlamentui;
išplėsti Bendrijos kompetenciją tokiose srityse kaip aplinkos apsauga, tyrimų ir technologijų vystymas ir pan.;
įpareigoti valstybes glaudžiau bendradarbiauti užsienio politikos ir saugumo srityje.
Vieningos Europos aktas paspartino integracijos procesą: jo preambulėje išsakytas tikslas įkurti Europos Sąjungą.
1992 m. Mastrichto sutartimi įkuriama Europos Sąjunga. Sutartis susiaurina valstybių narių suverenitetą, tačiau referendumai dėl jos ratifikavimo laimėjo, nors kai kuriose šalyse tai lėmė tik keli procentai. Šiuo metu ES – vienintelė viršnacionalinė tarptautinė organizacija pasaulyje. ES sukūrimas sąlygojo “trijų ramsčių modelio” atsiradimą: pirmąjį ramstį sudaro trys bendrijos ( EEB, EAPB ir EURATOM ) bei naujas ES projektas – ekonominė ir valiutų sąjunga; antrasis ramstis – bendra užsienio ir saugumo politika ( BUSP ); trečiasis – bendradarbiavimas teisėsaugos ir vidaus reikalų srityje. 1997 m. pasirašytoje Amsterdamo sutartyje skelbiama valiutų sąjungos sukūrimo data, nustatytas sankcijų mechanizmas prieš valstybes, pažeidusias fundamentalias teises ( laisvė ir demokratija, žmogaus teisės, teisinė valstybė); patikslinti ES uždaviniai BUSP srityje; įkurta “Misterio BUSP” institucija – Aukštojo atstovo postas, skiriamas oficialiam politiniam asmeniui. Nuo 1999 m. ES valstybėse galima vykdyti atsiskaitymus ES valiuta EURAIS, 2002 m. EURAI buvo paleisti į apyvartą.
Valdžia
Europos Sąjungos valdžios institucijos išaugo iš Europos Bendrijų valdymo institucijų. Pirmoji Europos bendrija – Europos anglių ir plieno bendrija buvo sukurta tam, kad bendrai valdytų šešių valstybių steigėjų anglių ir plieno pramonę. Tam reikalui minėtoje bendrijoje ir buvo sukurta speciali valdžios institucija – Vyriausioji valdyba, kurią sudarė jokiai vyriausybei nepavaldūs tarnautojai. Vyriausios valdybos nariai turėdavo prisiekti, kad rūpinsis tiktai bendrijos interesais. Ši vyriausioji valdyba tapo savotiškai “mažąja” Europos vyriausybe. Demokratinei kontrolei buvo sukurtos dar dvi institucijos – Taryba ir Asamblėja. Taryba buvo sudaryta iš valstybių narių vyriausybių atstovų. Taryba turėjo tapti institucija, atstovaujančia bendrijos valstybių narių vyriausybių interesams. Tuo tarpu Asamblėja buvo sudaryta iš valstybių narių nacionalinių parlamentų atstovų.
1957 m. įsteigus dar dvi Europos bendrijas, po kiek laiko buvo nuspręsta sujungti visų trijų Bendrijų valdžią į bendrą sistemą. Taip Vyriausioji valdyba vuvo pervardyta Europos Bendrijų Komisija, šiandien ši valdžios institucija dažniausiai vadinama Europos Komisija. Jos būstinė yra Briuselyje. Komisiją sudaro 20 komisarų, renkamų penkeriems metams bendru ES valstybių sutarimu. Valstybės deleguoja į Komisiją po vieną narį, o didžiosios valstybės ( t.y. Didžioji Britanija, Ispanija, Italija, Prancūzija ir Vokietija ) po du narius.
1974 m. buvo nuspręsta, be Tarybos, įsteigti dar aukštesnio lygio tarybą, kurią sudarytų ministrai pirmininkai arba netgi valstybių narių prezidentai. Taip Europos Bendrijoje atsirado nauja valdžios institucija – Europos viršūnių taryba.
1979 m. buvo pakeista ir Asamblėjos formavimo tvarka. Asamblėja, tuomet jau pasivadinusi Europos parlamentu ( EP ), tapo Europos Bendrijų piliečių tiesiogiai renkamų atstovų institucija. Taip buvo siekiama Europos Bendriją padaryti artimesnę ir suprantamesnę valstybių narių piliečiams. Todėl nuo 1979 m. Europos Parlamento rinkimai vyksta reguliariai, kas penkeri metai, o pats Europos Parlamentas įgijo daug galių daryti įtaką kitų valdžios institucijų
sprendimams ir juos kontroliuoti. Vietos Parlamente ES valstybėms yra paskirstytos pagal gyventojų skaičių. Paskutinieji Europos Parlamento rinkimai vyko 1999 m. birželio mėnesį. Dabar EP sudaro 626 parlamentarai, atstovaujantys apie 370 milijonų Europos Sąjungos gyventojų. EP nariai yra pasiskirstę į grupuotes ( frakcijas ) ne pagal valstybinę, bet pagal politinę priklausomybę. Pavyzdžiui, Socialistų frakcija arba Krikščionių demokratų frakcija ir kt. Parlamentinė veikla vyksta dvidešimtyje EP komitetų. Prie Europos Parlamento veikia ir dar viena svarbi institucija – Ombudsmenas, kuris nagrinėja piliečių skundus dėl ES institucijų neveiklumo. Europos Parlamentas yra labai įdomus reiškinys, nes jame kaip veidrodyje atsispindi tai, kas iš tiesų yra Europos Sąjunga, kiek ji yra panaši į jungtinę valstybę ir kiek yra tarptautinė organizacija. Jau vien tai, kad Europos Parlamentas neturi nuolatinės būstinės ir dirba arba Strasbūre, arba Briuselyje, arba Liuksemburge, rodo, kad ir Europos Sąjungos valstybės dar pačios gerai nežino, kokia bus tolesnė Europos vienijimosi raida.