TROJOS ARKLYS
Gavęs netikėtą dovaną, niekada nežinai, kas jos viduje.
O kartais ji gali būti netgi pavojinga.
Pasak graikų legendos, karas tarp graikų ir trojiečių buvo ilgas ir žiaurus, jis kilo dėl Elenos, gražiausios graikų moters, ir Trojos karalaičio Pario meilės.
Paris buvo Trojos karaliaus ir karalienės sūnus. Kai jis gimė, jo motina susap-navo, kad pagimdė ne sūnų, o liepsnojantį deglą. Išsigandęs, jog tai blogas ženklas, karalius Priamas įsakė vaiką palikti ant kalvos šlaito, kad jis numirtų.
Parį ant tos kalvos rado piemenys ir išaugino. Taip Paris ir gyveno atsiskyręs, mažai ką žinodamas ir nuo nieko nepriklausomas, todėl pas jį buvo atvestos deivės Hera, Atėnė ir Afroditė, kad jis pasakytų kuri iš jų gražiausia.
Kiekviena deivė bandė Parį papirkti. Hera žadėjo padaryti jį galingu valdovu, Atėnė – neįveikiamu kariūnu. Bet Paris neatsispyrė Afroditės pažadui. Ji pasakė, kad jeigu Paris išrinks ją gražiausia, laimės nuostabiausios pasaulio moters, graikų Ele-nos, meilę. Taigi Paris gražiausia deive paskelbė Afroditę, o kitos dvi tapo jo priešė-mis.
Paris nuvyko į Spartą, neabejodamas, kad Elena jį pamils, pagrobė nuo vyro ir parsigabeno į Troją.
Narsūs graikų karžygiai sėdo į laivus ir atplaukė į Troją, pasiryžę susigrąžinti Eleną. Kai gražumu nelaimėjo, tai apgulė miestą.
Po ilgo devynerius metus trukusio karo kažkas iš graikų vadų sumanė planą – pastatė didžiulį tuščiavidurį medinį arklį ir jam prie kojų pritaisė ratus. Kai kas sako, kad tai buvo Odisėjo idėja. Kiti – kad meistro Epėjo.
Vieną rytą sargybiniai pabudę anapus Trojos vartų pamatė keistą arklį. Paskui pastebėjo, kad graikų kariai atsitraukė. Ši žinia tučtuojau buvo perduota į Troją. Grai-kų laivai išplaukė, Karas baigėsi!
Vienas nelaisvėn paimtas graikų karys prisiekė, jog arklys pastatytas kaip dovana deivei Atėnei, kad ši į jų bures pūstų vėją.
Elena, kaip buvo išpranašavusi Afroditė, dabar visa širdimi mylėjo Parį. Jai medinis arklys pasirodė įtartinas, tačiau trojiečiai Elenos neklausė. Jie norėjo Atėnei skirtą dovaną kuo greičiau įsivežti pro miesto vartus.
Tą naktį, kai miestas miegojo, graikų laivai vėl tyliai priplaukė prie kranto ir išsilaipinę kariai patraukė Trojos sienų link. Medinis arklys jau stovėjo mieste, ir dabar jame pasigirdo šurmulys. Pasirodo, jo viduje visą laiką lindėjo pasislėpę graikų kariai!
Jie atidarė slaptas dureles arklio pilve, nuleido virvines kopėčias ir visi išlipo dengiami nakties tamsos. Susidoroję su sargybiniais, graikų kariai atidarė vartus ir įleido kitus graikus.
Kraupūs dalykai tą naktį dėjosi Trojoje, miestas buvo sudegintas iki pamatų. Pa-rio motinos sapnas, kad ji pagimdė liepsnojantį deglą, iš tiesų buvo pragaištingas ženklas.
Žodžai Trojos arklys virto vaizdingu posakiu, reiškiančiu pavojų, kuriam suklaidintieji patys atveria savo namų duris.
ARIADNĖS SIŪLAS
Ariadnė buvo Kretos karaliaus Mino duktė. Ji įsimylėjoTesėją ir padovanojo jam siūlų kamuoliuką, kuris ir padėjo Tesėjui nepaklydus ištrūkti iš Minotauro labirinto.
Ariadnės siūlu kartais pavadinama pagalbinė priemonė, padedanti susiorentuoti pakliuvus į sunkią padėtį.
PROMETĖJO ŽARIJA
Pasak kai kurių mitų, dievas Prometėjas sukūręs žmogų.
Todėl jis ir norėjo, kad žmonės gyventų gerai.
Vieną dieną kilus ginčui, kurią gyvulio dalį aukoti dievams, o kurią pasilikti žmonėms, Dzeusas pašaukė Prometėja, kad šis ginčą išspręstų. Žinodamas, jog Dzeu-sas visada mano ,,kuo daugiau, tuo geriau”, Prometėjas išmėsinėjo jautį ir visą mėsą sudėjo į vieną ryšulį, o kaulus ir taukus į kitą – daug didesnį. Tada abu ryšulėlius nu-nešė Dzeusui.
– Imk kurį nori, – pasakė Prometėjas dievų karaliui ir, kaip tikėjosi Dzeusas paė-mė didesnįjį… Štai kodėl žmonės valgo mėsą, o prastesnė dalis – taukai ir kaulai – aukojami dievams.
Dzeusas suprato esąs apgautas ir labai užsirūstino.
– Tegul žmonės turi mėsos, – sugriaudėjo jis, – bet aš neduosiu jiems ugnies, tegul valgo ją žalią.
Prometėjui tai atrodė labai neteisinga. Jis slapta nuėjo į Olimpo kalną ir užsidegė deglą nuo ugninio saulės dievo Helijo vežimo. Paskui vieną kibirkštį nuo deglo greitai įdėjo į augalo, vadinamo pankoliu, stiebą. Tada tyliai pargrįžo į žemę. Čia savo paslaptį atskleidė mūsų protėviams.
Kai Dzeusas sužinojo apie pavogtą ugnį, liepė Prometėją nuogą prirakinti prie uolos Kaukazo kalnuose, ir čia kasdien nuo ryto iki vakaro alkanas erelis kapojo jam kepenis, kol visas sulesdavo. Per naktį kepenys vėl ataugdavo, ir kitą rytą kančia prasidėdavo iš naujo.
Dabar žodžiai Prometėjo žarija reiškia pagalbą kitiems prieš kai kurių žmonių valią, negailint savęs, net rizikuojant savo gyvybe.
PROKRUSTO LOVA
Sena graikų patarlė pasakoja, jog Prokrustas buvo toks plėšikas, kuris visas aukas guldydavęs į savo lovą. Jei auka būdavo trumpesnė už lovą, Prokrustas ,,pailgindavo” auką tempdamas, jei ilgesnė, ,,sutrumpindavo” ją kirviu. Iš čia ir kilo posakis Prokrusto lova, vartojamas pažymint kokią neišvengiamą prievolę ar schemą.