EUROPOS TAUTŲ SANTYKIAI
Paskutiniais šimtmečiais Europos tautos ir jų santykiai šauniai pakito. Seniau jos gyveno savo šalyse, iš jų misdamos ir daugiau beveik nieko nereikšdamos. Tad iš lengvo pradėjo vis daugiau branginti savo būdus, savo kalbą, savo ypatybes ir pagaliau – savo kraują. Vis daugiau mėgo kiekviena tauta gyventi savaip ir atskirti savo ypatybes nuo kitų tautų savybių. Europos žmonija, metams bėgant, vis aiškiau dalinosi į tautas. Nebuvo taip, kad naujos tautos tuokart užgimė. Jos jau seniai gyveno. Bet kiekviena tapo vis žymesne prieš kitas tautas.
Sako tūli, kad tuo ir vis daugiau išaugusi tautų nekanta ir kad iš to karai sukilę. Yra tai nežinėlių kalbos. Karai visuomet sukyla iš ypatingo ūpo, kurs gamina norą kariauti. Kad tam nėra iš gamtos pagrindo ir kad tasai nėra auginamas, negali būti karų. O augintas jis net tos pačios tautos dalis supjudo. Bet reikėtų ir tai dar pastebėti, kad Europos karai lig šiol dar nebuvo tautų, bet valdžiavų karai. Ypačiai tai aiškėja iš buvusiojo didžiojo karo. Europos valdžiavos lig šiol buvo tik žmonių ir visokių, ypačiai materinių, galių sukaupimas ir išauginimas troškimo įsiurbti į save, į valdžiavą dar daugiau žmonių ir daugiau turtų. Į tautas visai neatsižiūrėta. Ir todėl stovėjo tūlos tautos dalimis tai vienoj, tai antroj kovojančiųjų pusėje.
Tautų ypatingumo tvirtėjimas yra labai nuostabus dalykas. Jį tik tegalime šiek tiek suprasti sąryšyj su kūrybos darbu. Visur gamtoje matome palinkimą individualizuoti. O žmonijoj jisai kuo gyvesnis yra. Kuo daugiau žmogus iškyla, tuo daugiau jis ir skiriasi nuo kitų. Jis negali stygti, nesisavindamas visokių patyrimų ir nekaupdamas tuo visokių dvasinių turtų ir pagaliau jis būtinai turi auginti net savo dvasia-siela.
Tam jis naudoja vyriausiai kitų žmonių apsireiškimus. Ar jie blogi ar geri, jam kenksmingi arba naudingi, jis visais turtėja. Gyviau keičiasi tad jo jausmai, giliau jį užima, daugiau geismų sukyla, visokios mintys atplaukia ir pranyksta. O visą šitą valdydamas, jis tvirtėja, įsigalėja. Jo dvasia-siela auga. Su atskiru žmogumi auga ir visa tauta. Vienas pasiekia kitę ir jame viso ko sukelia ir visokias jėgas sužadina. Ir tautai taip turtėjus dvasiniais turtais ir įgijus daugiau žmoniškos galybės, ji ir prieš kitas jau ypatingesnė.
O tai pasirodo kaip tik kūrybos tikslu. Bet žodis ,,tikslas“ imtas iš žmonių gyvenimo. Bet tautos, kaip regima, taip auga, tarsi būtų tikras tikslas siekiamas. Tautos iš lengvo vis daugiau individualizuojasi. Ir kartu jųjų žmonės vis daugiau rišasi prie vienas kito. Kiekviena tauta atrodo tad kuo tvirtesniu vienetu.
Ir vėl matyti, kad tai ne be svarbumo, tarsi ne be tikslo. Viena tauta kitą visokiu būdu pasiekia. Seniau to nebuvo. Tuomet tūlos tautos tarsi nežinomame užkampyj lindėjo. Dabar beveik visos žmonijos tautos yra viena kitoms žinoma. Ir kiekviena kitoms mažiau arba daugiau reiškia. Keliavimo priemonėms, kaip žinoma, pasitobulinus, Įvairiausių tautų žmonės lankosi kitose ir nešasi su savim visokius patyrimus. Tautų gyvumas tarsi suplūsta, ir vienos veikia kita.
Bet būtina pastebėti, kad tokiu būdu tautos dar nepasidraiko po kitas. Atskiri tautos žmonės vis grįžta atgal į savo šalį, | savo tėvynę, kur jų tautos branduolys laikosi, tarsi tojo ten traukiami.
Ir ne reikalas, kad atskirų tautų žmonės susieitų, jeb viena veiktų kitą. Viena tauta kitą pasiekia ir savo dvasios-sielos arba apskritai gyvenimo gaminiais ir padaro įspūdį į ją.
Tautos, kurios viena šalia antros gyvena, berods gali ir kitaip viena su kita apsieiti. Ypačiai kad jos dar menko yra žmoniškumo, didesnio gyvuliškumo. Tuomet viena gal ir bando kitą praryti. Bet atsitinka tai visuomet tiktai, kad tautos gyvenimas sujungtas su valdžiavų troškimu stiprėti, Įsigalėti. To nesant, tautos kaimynės daugiau negu kitos dera viena antrai augimui. O jeigu jos ir ne-sutiktų ir susikiršintų, įsileistų į imtynes viena su kita, vis dėlto būtų tai kūrybos darbas. Ir imtynės reikalingos, kad iš lengvo vis gražiau išaugtų iš nežmoniško gyvenimo tyro, skaistaus žmoniškumo žiedas.
Tam ir vien tik tam tesiskiria tautos ir tvirtina savo ypatingumą. Jos nori išlikti, nori būti vienetai, kadangi kūryba jose šį norą gamina. Ir tik šito nematant, galima apie tai kalbėti, kad tautų pagaliau nebus. Eina šis manymas tiesiog prieš kūrybos žengimą. Europos tautos yra tam tapusios tokiomis ypatingomis ir saviškomis ir stengiasi vis daugiau patvirtinti savo ypatingumą bei saviškumą, kad kuo daugiau reikštų kūrybos darbe. Berods to tautos nesiekia tokiu žinojimu kaip paprastų gyvenimo dalykų. Bet jų pasistengimai ir net jų pasididžiavimas išeina ant to. Kiekviena nori daug reikšti, nori daug apsakyti kitoms, nori svarbi būti žmonijoje.