Ispanijos ir Prancūzijos aukso amžius
Nors Anglijos ir Ispanijos teatrų raida klostėsi lygiagrečiai, o šių kraštų teatrų pastatai turi daugybę panašumų, atrodo, jog jie tarpusavy neturėjo jokių ryšių. Matyt, tai sąlygojo politinė situacija. Tik po Restauracijos ispanų draminė literatūra per Prancūziją ėmė daryti šiokį tokį poveikį Anglijoje.
Ankstyvoji ispanų teatro istorija – religinių pjesių nebe lotynų kalba atsiradimas, iš liaudies šaltinių išaugę pasaulietiniai farsai ir renesansinės komedijos, vaidinamos Serlio perspektyvinę scenografiją primenančiame gatvės scenovaizdyje, – artima italų bei kitų Europos šalių raidai.
Vienas iš pirmųjų šiuolaikine prasme “teatro žmonių” Ispanijoje buvo Lope de Rueda, aktorius ir vadovas, taip pat keleto trumpų farsų, pasos, autorius, – pastarieji būdavo skirti prablaškyti publiką tarp rimtesnio turinio pjesių veiksmų, kai jo trupė su šiomis dramomis keliaudavo, vaidindama didikų menėse ir kiemuose tarp pastatų. Šie kiemai sudarė lyg tyčia spektakliams pritaikytą erdvę. Publika stovėdavo kieme arba sėdėdavo jį supančioje galerijoje bei ložėse. Specialią galeriją turėjo moterys, o už scenos, įsiterpiantis į publikai skirtą erdvę, būdavo balkonas, į kurį patekdavai laiptais. Scenos gilumos siena turėjo duris ir langus, egzistavo ir vidinė scena. Scenos grindyse taip pat atsiverdavo landos, būdavo mašinų, kuriomis prireikus iš viršaus būdavo nuleidžiami debesys, sostai ar dievybės. Viskas labai priminė Londono teatrus. Keletas šių teatrų pastatyta įvairiose Ispanijos vietovėse, bet du svarbiausieji – “Corral de la Cruz” (1579) ir “Corral del Principe” (1582) – buvo Madride.
Profesionaliajam aktoriui Ispanijoje didelę įtaką darė commedia dell’arte trupių apsilankymai, ypač Ganassos vadovaujama trupė.
Teatro statusą Ispanijoje nepajudinamai įtvirtino pirmojo iškilaus ispanų dramaturgo – Lope de Vegos – ryškus ir produktyvus talentas. Manoma, jog jis parašęs 1200 dramų, iš kurių išlikusios apie 750. Šitoks mastas liudija ne tik apie autoriaus kūrybinius sugebėjimus, bet ir apie nenumalšinamą publikos troškulį žiūrėti vis naujus kūrinius. Jo pjesėse, parašytose laisvomis eilėmis, neaplenkiama jokia įmanoma tema – religinė, istorinė, pastoralinė ir socialinė; jos piešia idealizuotą krikščionišką visuomenę, griežtai padalytą į tris luomus: karalių, kilmingųjų ir prastuomenės (valstiečių). Pagal tai plėtojasi dramos “Avių šaltinis” vaiksmas: vaizduojamas ne tik kaimiečių maištas prieš žiaurų siuzereną, bet ir siuzereno maištas prieš karalių. Taigi didkas nevykdo pareigų nei valdiniams, nei valdovui, ir darnai atkurti jis turi būti nušalintas.
Turtingas komizmo šaltinis Lope de Vegos kūryboje yra kontrastas tarp pagedusio miesto ir dorybingo kaimo. Kai net ir Lope de Vegos trykštanti energija ėmė blėsti, jo, kaip svarbiausio ispanų dramaturgo, vietą užėmė Pedro Calderonas de la Barca, kurio išlikusių dramų yra apie 200. Ankstyvąsias sudaro intrigos komedijos, varijuojančios garbės temą, ir moralinės bei socialinės komedijos, rašytos viešajam teatrui. Iš jų žinomiausia yra Salomėjos alkaldas, ydos ir dorybės studija, lokalizuota aplinkoje, primenančioje Lope de Vegos tvarkingos, griežtai klasinės to meto Ispanijos visuomenės vaizdinį. Dvaro teatrui Buen Retiro rūmuose – “Coliseo”, – atidarytam 1640m., Calderonas rengė nepaprasto prašmatnumo mitologinius spektaklius, siekdamas panaudoti visas naujausias italų perspektyvinės scenografijos ir paslėpto apšvietimo priemones, kurios šiame teatre buvo įrengtos.
Dar jaunystėje Calderonas, 1651m. įšventintas kunigu, buvo parašęs keletą religinių dramų, autos sacramentales, o antroje gyvenimo pusėje jau rašė vien tik jas. Nors Calderonui ir stigo Lope de Vegos lengvumo ir geliančios Alarcono satyros, jis subtilus rašytojas bei nepaprastai didis plunksnos meistras, jo pjesėms buvo lemta reikšmingai paveikti Europos teatrą, tų pjesių įtaka prasiskverbė netgi į Angliją.
Dar vienas Lope de Vegos amžininkas buvo Tirso de Molina, didelės psichologinės įtampos rašytojas, puikiausiai perteikaintis moterų charakterius; jis parašė pirmą dramą pagal legendinę Don Chuano istoriją.
Nors ankstyvoji ispanų scena labai priminė angliškąją, joje vaidintos visiškai kitokios pjesės. Jose veiksmas svarbesnis nei charakteriai, o moralės tema supaprastinama iki bendrybių.
Kaip tik šis ispanų teatro bruožas – turbūt būdingiausias, nors nebūtinai pats populiariausias ar vaisingiausias – padarė tokią stiprią įtaką Prancūzijoje, kad modernusis prancūzų teatras savo atskaitos tašku laiko Sidą Pierre Corneille dramą apie Ispanijos nacionalinio herojaus jaunystę, pastatytą 1637m. Iki 1637m. prancūzų teatro raida klostėsi daugmaž ta pačia trajektorija kaip ir teatras kitur. Bet 1548m. Kančios brolijai, turėjusiai monopolinę teisę vaidinti Paryžiuje, buvo uždrausta rodyti vulgarias ir supasaulietintas pjeses, sudariusias jos tradicinį repertuarą.
Prancūzų scena niekada nepriklausė vien vyrams, nuo pat pradžių čia buvo jaunų ir dailių iškilių artisčių. Prancūzų dramos virsdavo retorikos pratybomis, mat kiekvienas aktorius deklamuoti savo eilučių prisiartindavo prie scenos krašto.
Neilgai
trukus Paryžius jau turėjo kelis reatrus, visus to paties plano, ir juose buvo rodomas įdomus pjesių mišinys: užsilikusios misterijos bei moralitė gyvavo greta naujų dramų, parašytų veikiant italų ir klasikinei dramaturgijai. Daugiausiai vaidinta pastoralių arba tragikomedijų; komedijos nebuvo populiarios. Tačiau farsus publika mėgo, ir žymiausi aktoriai buvo farsų artistai Turlupinas, Gaultier-Garguille ir Gross-Guillaume. Vis dėlto atsirado ir gerų rimtų aktorių, pasirengusių imtis prancūzų didžiųjų dramaturgų kūrinių.