LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKA PO PRAHOS
(Pranešimas TSPMI metinėje konferencijoje 2002-11-29)
Kaip daug kas pasakytų, Lietuvos pakvietimas į NATO š.m. lapkričio 21 d. Prahoje įvykusiame NATO viršūnių susitikime yra vienas svarbiausių valstybingumą antrą kartą XX amžiuje atkūrusios Lietuvos užsienio politikos rezultatų ir, dar daugiau, vienas svarbiausiu Lietuvos istorijos įvykių. Tarp minėtų rezultatų jį būtų galima lyginti gal tik su Nepriklausomybės akto paskelbimu 1990 m. kovą ar su Rusijos kariuomenės išvedimu 1993 m. rugpjūtį. O visos daugiaamžės Lietuvos istorijos kontekste natūraliai peršasi jo palyginimas su 1569 metų Liublino unija, nors toks palyginimas gali kelti įvairias asociacijas.
Lietuvos politikoje, ir ypač užsienio politikoje, buvo įprasta nuolat kelti vis naujus konkrečius ir pakankamai aiškiai apibrėžtus tikslus ir tai buvo tikrai ne pats blogiausias dalykas. Kadaise siekėme ekonominio savarankiškumo TSRS sudėtyje, po to suvereniteto, po to nepriklausomybės, po to tarptautinio diplomatinio pripažinimo, Rusijos kariuomenės išvedimo, o nuo 1994 – ilgai ir nuosekliai – narystės NATO ir ES. Dabar kai abu tikslai jau pasiekti ar tuoj bus pasiekti, tokia nuostata reikalauja, regis, kelti naujus strateginius Lietuvos užsienio politikos tikslus, kurių Lietuva turėtų siekti, tarkime artimiausius kelis ar kelioliką metų. Tačiau aš nemanau, jog šiandien ar rytoj reikia strimgalviais formuluoti naujus tikslus, kurie galėtų pakeisti tuos, kuriuos jau, esą, pasiekėme. Bet pasvarstyti apie tai, su kokiomis problemomis galime susidurti ateityje ir kokiomis nuostatomis turėtume vadovautis, matyt, tikrai verta.
Visų pirma derėtų, aišku, skirti, trumpalaikę ir ilgalaikę Lietuvos užsienio politikos perspektyvą. Visateisiais NATO ir ES nariais tapsime, matyt, beveik tuo pačiu metu, turbūt, 2004 m. gegužę. Kol kas neatrodo, kad narystės dokumentų ratifikavimas šioms organizacijoms priklausančiose valstybėse bus labai komplikuotas procesas, bet vis dėlto jam reikės skirti pakankamai daug dėmesio siekiant, kad jis vyktų sklandžiai ir nepasikliaujant, kad juo pasirūpins atitinkamų šalių vyriausybės. Istorija su Airijos referendumais dėl Nicos sutarties ar kiek ankstesnė istorija su Danijos referendumais rodo, kad vyriausybės pozicija nebūtinai automatiškai sutampa su visuomenės pozicija. Kaip žinome, Vakarų Europos šalių viešoji nuomonė yra daug mažiau palanki ES plėtrai nei jų vyriausybės, todėl Lietuvos politikams ir diplomatams artimiausiu metu darbo tikrai nestigs. Trumpalaikiai Lietuvos užsienio politikos uždaviniai bent jau daugiašalių santykių srityje pakankamai aiškūs.
Narystė NATO ir ES neabejotinai uždės daugiau apribojimų savarankiškai LR užsienio politikai – ji turės atitikti Aljanso ir Sąjungos bendrąsias užsienio politikos nuostatas. Todėl Lietuvai reiks padėti nemažai pastangų bandant daryti įtaką ES BUSP taip, kad ji labiau atitiktų Lietuvos interesus. Žinoma, daug kas priklausys nuo to, kaip evoliucionuos pati BUSP, nes šiandien daugeliu tarptautinių klausimų ES neturi vieningos nuomonės ir BUSP iš dalies vis dar tėra daugiau projektas nei realybė. Tais atvejais, kai ES ir Lietuvos interesai ne visiškai sutaps, reikės toliau ginti, aišku, Lietuvos interesus, kaip tai ir iki šiol buvo daroma, pavyzdžiui, tranzito į Kaliningradą sąlygų klausimu. Bet jau dabar tenka, deja, konstatuoti, kad ES ir Rusijos susitarimas šiuo klausimu Lietuvai kelia ir kels nemažai problemų. Dar labiau apgailėtina yra ta aplinkybė, kad šis susitarimas yra dvišalis ES ir Rusijos, o ne trišalis Lietuvos, ES ir Rusijos susitarimas. Lietuva dar nėra ES narė, o šiame susitarime ji de facto traktuojama taip tarsi ja jau būtų ir ES turėtų teisę kalbėti jos vardu perdaug neatsižvelgdama į Lietuvos poziciją jos suverenitetą liečiančiu svarbiu klausimu. Tai nėra pats geriausias Lietuvai pasiustas Briuselio signalas ir jis aiškiai rodo, kad Lietuvai tapus ES nare jai teks ryžtingai ginti savo nacionalinius interesus taip pat ir ES BUSP kontekste.
Lietuva turės užimti ir aiškesnę nei šiandien poziciją ES evoliucijos, jos funkcionavimo, sąrangos, konstitucijos klausimais. Iki šiol, esant už ES ribų, nors ir dalyvaujant svarstant ES ateities klausimus, pvz. Konvente, racionalu buvo laikytis palyginti atsargios ir nuosaikios pozicijos. Tapus visaverčiu ES nariu, galima bus reikšti, manau, ir drąsesnes idėjas. Iki šiol, jeigu neklystu, Lietuva nėra apsisprendusi, ar jos interesus geriau atitinka ES federacinis modelis, ar kitas, vadinamas įvairiai, bet kurį paprastumo dėlei galima vadinti konfederaciniu. Tiesa, ES jau seniai peržengė įprastines konfederacijos ribas, bet klausimas, ar ES veikloje turi dominuoti bendrijos metodas ar, atvirkščiai, Sąjungoje turi išlikti stiprus nacionalinių valstybių ir Viršūnių tarybos vaidmuo, yra išties svarbus ir turėtų daryti didesnę įtaką Lietuvos politikai Europos Sąjungoje. Noras išlaikyti kuo didesnę taip neseniai dar atgauto suvereniteto dalį, skatinantis atmesti federalistinį ES evoliucijos modelį yra natūralus, bet tiek Lietuvos, tiek ir daugelio kitų mažesnių ES narių ir šalių-kandidačių ekspertai linksta prie nuomonės, kad stiprios centrinės ir bendrijos metodo pagrindu veikiančios ES institucijos yra geresnė alternatyva nei didžiųjų
Europos valstybių dominavimas konfederaciniame, tarpvyriausybinio bendradarbiavimo metodu grindžiamame Europos Sąjungos modelyje.
Kitą, mano galva dar svarbesnę ilgalaikės Lietuvos užsienio problemą būčiau linkęs pavadinti padalinto ar dvigubo lojalumo problema. Jos ir visų pirma jos konteksto analizei ruošiuosi skirti pagrindinę savo pranešimo dalį. Ši problema plauks iš Lietuvos narystės vienu ir tuo pačiu metu dviejose organizacijose, kurių santykiai pastaruoju metu toli gražu nėra idealūs. Turiu galvoje, aišku, NATO ir ES.
NATO ir ES yra skirtingos, nors ir bendradarbiaujančios organizacijos. Tiek NATO, tiek ir ES ateičiai didelės įtakos turės JAV ir Europos santykiai. Nemažai daliai tyrinėtojų ir ekspertų šiandien atrodo, kad JAV ir (Vakarų) Europos strateginė sąjunga, kuri suvaidino tokį svarbų vaidmenį šaltojo karo laikais, patiria gilią krizę. Jeigu į į JAV ir Europos santykių perspektyvą žiūrėsime atsižvelgdami į jų būklę nuo XVIII a. pabaigos iki XXI a., tai turėsime konstatuoti, kad XX a. antros pusės strateginė partnerystė toli gražu nėra toks natūralus ir savaime suprantamas dalykas, kaip mes paprastai linkę galvoti ir vargu ar reikia remtis prielaida, kad ji tęsis amžinai.
Ši partnerystė pasibaigus šaltajam karui ėmė vis labiau ir labiau silpti, o Amerikos ir (Vakarų) Europos santykiai komplikuotis. Stiprėjanti ir glaudžiau besiintegruojanti, aiškiau savo interesus suvokianti Europos Sąjungą norėjo tapti mažiau priklausoma nuo JAV, o tam tikra prasme ir nuo NATO – Aljanso, kuriame Amerika aiškiai dominuoja ne tik kariniu, bet ir politiniu požiūriu. Žinoma, bent jau kol kas ES negali ir nesiruošia perimti teritorinės gynybos uždavinių, kurių vykdymui NATO visų pirma ir buvo sukurta, bet vykdydama dar 1992 metais suformuluotus Petersbergo uždavinius, ES vis aiškiau siekia būti mažiau priklausoma nuo JAV.