XIX a. pirmoje pusėje buvo sukurta daug socializmo teorijų, tačiau jas visas savo reikšme ir poveikiu žmonijos istorijai toli pralenkė marksizmas.
Marksizmo atsiradimas yra dėsningas istorinio vystymosi rezultatas. Jam atsiras-ti reikėjo tam tikrų socialinių-ekonominių sąlygų ir tam tikrų gamtamokslinių bei filosofinių prielaidų.
Iki XIX amžiaus vidurio kapitalizmas visoje eilėje šalių jau buvo pakeitęs feodalizmą. Kapitalizmo ir kultūros formavimasis sužadino didelį gamybos pakilimą, spartų technikos vystymąsi.
Kapitalizmas ir pagimdė klasę, kuri turėjo sunaikinti kapitalistinę santvarką ir įgyvendinti socialistinius pertvarkymus. Tokia klasė yra proletariatas. Buržuazijos išnaudojamas, neturėdamas elementarių žmogaus teisių, proletariatas stoja įnirtingon kovon su savo pavergėjais. Klasiniai prieštaravimai kapitalizmo sąlygomis nepaprastai paaštrėja, o tai reiškiasi visa eile atvirų proletariato išstojimų prieš buržuaziją. Sukyla prancūzų darbininkai Lione, Silezijos audėjai Vokietijoje, plačiai išsivysto vadinamasis čartistų judėjimas Anglijoje. Darbininkai reikalauja pagerinti darbo sąlygas, padidinti darbo užmokestį, sutrumpinti darbo dieną ir t.t. Tačiau jų kova tuo metu buvo neorganizuoto, gaivališko pobūdžio. Darbininkai dar nebuvo aiškiai įsisamoninę savo galutinių tikslų, už kuriuos reikia kovoti, nežinojo tikrų, efektyvių būdų ir priemonių kovai su klasiniais priešais. Visa tai trukdė proletariato judėjimui ir neleido jam tikėtis pasisekimo. Ypač prireikė turėti mokslinę teoriją, kuri įgalintų proletariatą pažinti visuomenės vystymosi dėsnius, suprasti, jog neišvengiamas kapitalizmo žlugimas, suvokti savo kaip buržuazijos duobkasio ir naujos, socialistinės santvarkos kūrėjo vaidmenį.
Taigi pats proletariatinio judėjimo vystymasis iškėlė mokslui nepaprastai svarbų uždavinį — sukurti revoliucinę teoriją, nukalti proletariatui idėjinį ginklą kovai prieš kapitalizmą, už socializmą. Ir mokslas jo genaliųjų atstovų Markso ir Engelso asmenyje įvykdė šį gyvybišką istorijos reikalavimą – buvo sukurtas marksizmas, kurio sudėtinė dalis ir teorinis pagrindas yra marksisitinė filosofija.
Marksisitinės filosofijos atsiradimą paruošė ir visa gamtamokslinės bei filosofinės minties eiga.
Tuo laikotarpiu savo politinėmis pažiūromis Marksas ir Engelsas buvo revoliuciniai demokratai – visų darbo žmonių interesų gynėjai. Griežtai kritikuodami dvarininkinę Prūsijos valstybę, jie padarė išvadą, kad tik liaudies valstybė gali būti dirbančiosios daugumos interesų reiškėja. Kurdami savo filosofiją, Marksas ir Engelsas panaudojo Hegelio dialektiką ir Fojerbacho materializmą, kuriuos jie kritiškai perdirbo, apvalė nuo įvairiausių antimoksliškų apnašų, praturtino didžiule darbininkų klasės revoliucinės kovos patirtimi, naujausiais to meto mokslo pasiekimais. Marksas ir Engelsas parodė, kad vienintelis kelias darbo žmonėms išsivaduoti eina per socialistinę revoliuciją ir proletariato diktatūrą.
Marksizmas atsirado XIX a. 5 d-metyje.Pradiniai marksizmo teiginiai buvo išdėstyti K.Markso ir F.Engelso kartu parašytame “Komunistų partijos manifeste”, išspausdintame 1848 m.. Manifestas skelbė, kad kapitalistinę santvarką nuvers sukilę samdomieji darbininkai(proletarai). Komunistų vadovaujama revoliucija turėsianti vykti vienu metu visos Europos valstybėse. Revoliucija tapsianti pasauline. Privatinė nuosavybė būsianti panaikinta, turtiniai skirtumai išnyksią. Proletarai patys planuosią ir tvarkysią gamybą, neliksią konkurencijos, skurdo ir išnaudojimo.