Lietuvių gotika
Lietuvos architektūroje gotikos stilius ėmė plisti nuo XIV a.pab. ir gotikos stilius nuolatos kito. Skiriami 2 gotikos raidos Lietuvoje periodai: 1) XIV a. pab. – XV a. pirmoji pusė – kilimas, arba ankstyvoji gotika. 2) XV a. antroji pusė – XVI a. – klestėjimas, arba brandžioji gotika.
Gotikos kilimo laikotarpiu buvo statomi nesudėtingos kompozicijos, santūrių formų pastatai, kuriems būdinga masyvios sienos, sunkios fasadų proporcijos, neaukšta vidaus siena.
Gotika XV a. pab. – XVI a. pakilo į naują klestėjimo pakopą. Statytojai, pasiekę didelio profesinio meistriškumo, sukūrė grakščių proporcijų ir turtingai išpuoštų pastatų. Lietuvos gotikiniai pastatai tektoniški, neperkrauti detalėmis.
Medžiagos, konstrukcijos ir statybos technika
Gotikoje išliko tos pačios statybinės medžiagos, kaip ir ankstyvojoje mūro statyboje: lauko akmuo, plytos, kalkių skiedinys. Pakito tik jų naudojimo santykis: plytos XV a. tapo svarbiausia mūro medžiaga.
Plytos XV a. tapo svarbiausia mūro medžiaga. Plytos gamintos rankiniu būdu. Kartais būdavo įrėžiami įvairūs ženklai. Profiliuotas plytas gamino specialiose formose arba išpjaudavo šablonais. Sienoje plytas rišdavo kalkių ir smėlio skiediniu.
Gotikinis plytų rišimo būdas: eilėje pakaitomis kartojasi tai ilginė, tai trumpinė plyta. Šis būdas paplitęs visose šalyse, kur tik mūryta plytomis. Svarbiausia laikančioji pastato dalis – masyvi siena, pastatyta ant tvirtų akmens mūro pamatų. Mūras kiautinis: sienų paviršiuje plytų apdaras, o viduje – lauko akmenys. Vien plytomis buvo mūrijami tik tarplangiai ir plonesnės kaip 0,5 m. sienos. Mūrijant sienas buvo atsižvelgiama į jų aukštį ir apkrovas. Aukštų, stambaus tūrio gotikinių pastatų sienas dažniausiai remia kontraforsai, kurie padeda laikyti skėtimo jėgas. Laikui bėgant kontraforsų paskirtis ir forma kito – jie virto puošybos elementais. Jei pradžioje jie buvo statomi masyvūs, tai XV a. pabaigoje XVI a. aukšti ir gražūs.
XV – XVI a. gotikinių pastatų angų ir nišų sąramos arkinės. Gyvenamuosiuose ir visuomeniniuose pastatuose išskyrus bažnyčias, labiausiai paplitusi pusapskritė arba segmentinė, o kulto pastatuose – smailėjanti arkinė sąrama.
Viena sudėtingiausių gotikinio pastato konstrukcijų – skliautas. Lietuvoje pasitaiko šių tipų skliautų: puscilindrių, kryžminių, žvaigždinių. Tinklinių ir krištolinių.
Puscilindriais ir kryžminiais skliautais buvo dengiamos vienuolynų, pilių, gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpos, dažniausiai rūsiai.
Žvaigždiniai skliautai dengė XV a. pradžios pilių menes, bažnyčių navas ir presbiterijas.
Tinkliniai skliautai mūryti XV a. pabaigos XVI a. kulto pastatuose. Krištoliniais tuo pat metu buvo skliaučiamos bažnyčių šoninės navos, zakristijos, apsidos, gyvenamųjų namų menės. Puošniausi tinkliniai skliautai: jų briaunų piešinys vientisas, visada tiesių linijų. Daugiausiai meistriškumo reikėjo statant krištolinius skliautus, kurių piešinyje populiariausios aštuoniakampės žvaigždės. Šis motyvas labai paplitęs Prūsijos ir Pamario žemių paminkluose.
Statant pastatą būdavo atsižvelgiama į konkrečius veiksnius: grunto savybes, apkrovas, statybinių medžiagų kokybę, visada stengtasi su didele atsarga.
Pilys
Trakų salos pilis – tai vienintelė vandens pilis Lietuvoje. Anksčiau Trakų ežeryno vandens lygis buvo aukštesnis už dabartinį, ir pilies mūrai kilo tiesiai iš vandens. Pilis stūkso vienoje iš Galvės ežero salų – Pilies saloje. Plano kompozicija kontrastinga: beveik simetriški rūmai su kiemu ir simetriškas priešpilis. Toks planas susidarė per tris statybos laikotarpius. Pirmuoju statybos laikotarpiu Trakų salos pilis buvo panaši į konventinio tipo pilį. Tai leidžia manyti, kad ankstyvieji Trakų salos mūrai priklauso XIV a. pradžiai. Antruoju statybos laikotarpiu buvo pamūryti centriniai rūmai ir juos supančios atraminės-gynybinės sienos. Visą dešiniojo korpuso antrą aukštą užima reprezentacinė-priėmimų salė. Į ją vedė figūrinėmis plytomis puoštas portalas. Visos rūmų patalpos dengtos nerviūriniais žvaigždiniais skliautais, langų angokraščiai – iš profiliuotų plytų, grindys – molinių plytelių. Labai sudėtingi kairiojo korpuso, trečiojo aukšto langų angokraščiai, kur profiliuotomis plytomis puošta ir išorė ir vidus. Durų angas kiemelyje paryškina įtraukimų apvadai. Antruoju statybos laikotarpiu pamūrytus rūmus supo atraminės gynybinės sienos, kurios ėjo salos pakraščiais, ar net ežero dugnu. Tarp rūmų ir gynybinių sienų iš storo žvyro sluoksnio buvo suformuota terasa, todėl sienos paremtos kontraforsais. Rūmai yra gotikinė viduramžių pilis su aiškiais konvencinio tipo bruožais. Trečiuoju statybos laikotarpiu pastatytas priešpilis. Pradėta nuo bokštų. Trijuose priešpilio kampuose pastatyti galingi penkiaaukščiai bokštai kūginiais čerpių stogais. Tačiau tai gotikinis gynybinis reprezentacinis statinys, kurio išorės architektūrai būdingas paprastumas, kiemo fasadams ir interjerui – puošnumas. Salos pilyje atsispindi pažangiausios XV a. fortifikacijos idėjos. Pilies pastatai – didingas architektūros ansamblis – yra Lietuvos viduramžių gynybinės architektūros šedevras.
Gyvenamieji namai
Didžioji dauguma
išlikusių gyvenamųjų namų yra Vilniaus ir Kauno senamiesčiuose. Vilniaus senamiestyje surasta apie 300, Kauno – daugiau kaip 50 gyvenamųjų namų. Gotikinių namų fasadai dažniausiai santūrūs, kompozicijoje dominavo netinkuotos sienos plokštumos su keletu saikingos estetiškos formos funkcinių elementų. Pagrindinis akcentas – aukštas frontonas su nišomis arba frizu. Efektingą kontrastą raudonam fasadų mūrui sudarė juodų plytų galų ornamentai ir tinkuoti bei baltinti elementai (nišos, frizinės juostos) kartais puošti tapytais elementais (namas Kauno Rotušės a. 29). Gyvenamųjų namų interjero architektūroje pastebimas patalpų diferencijavimas: gyvenamieji kambariai labai paprasti, reprezentacinės patalpos kiek puošnesnės. Gyvenamieji namai tinkuoti ir baltinti, perdengti plokščiomis sijinėmis perdangomis arba cilindriniais skliautais. Pasitaiko su labai puošniais skliautais: namo Vilniuje, Universiteto g.3 dvinavė salė dengta kryžminiu ir Kauno Rotušės a.2 – krištoliniais skliautais.