LIBERALIZMO IDĖJOS
Klasikinis liberalizmas
Kalbant apie liberalizmo ideologiją, kurios pagrindinė vertybė yra
individo laisvė (lot. liberatas), pirmiausia reikėtų suderinti sąvokas.
Nedaug tėra terminų, kurie turėtų tiek daug reikšmių kaip liberalizmas.
Pirmiausia, kai žmogus visuomeniniame gyvenime yra atviras naujoms idėjoms
ir situacijoms, geranoriškai supratingai vertina kitų asmenų pozicijas bei
pažiūras, jis vadinamas liberalu, dera pabrėžti polinkį į kompromisą ir
diskusiją siekiant nustatyti tai, kas jos dalyvius sieja ir kas skiria.
Žmogus, kuriam būdingi šie bruožai yra liberalas.
Liberalizmo idėjų atsirado XVII XVIII a. Vakarų Europoje tose
vietose, kur lobstantys miestelėnai ėmė maištauti prieš esamą tvarką ir jos
principus.
Liberalizmo idėjų atsiradimą sąlygojo būtinybė pateisinti šį maištą,
ideologiškai apibrėžti naujas antifeodalines visuomenines pareigas.
Keliose šalyse miestiečiai įgijo galimybių kelti ir realizuoti liberalizmo
idėjas pirmiausiai dabartinėje Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse
Valstijose ir Prancūzijoje. Jose susiformavo pirmoji, mūsų požiūriu,
klasikinė, liberalizmo atmaina. Tarp daugelio mąstytojų, kūrusių šią
pirminę liberalizmo atmainą, buvo Džonas Lokas (John Locke) ir Benžamenas
Konstantas (Beniamin Constant). Džonas Lokas (1632 – 1704) filosofas,
logikas, ideologas. Durininko sūnus, įgijęs gydytojo išsilavinimą. Įėjo į
medicinos istoriją pirmasis išoperavęs kepenų abscesą. Antiabsoliutinės
opozicijos veikėjas. Svarbiausias iš Loko darbų yra „Du traktai apie
valdžią“ (1690). Benžamenas Konstantas (1767 – 1830) ideologas ir
rašytojas. Konstantas sukūrė liberalius konstitucijos mokslo principus,
buvo žymiausias opozicijos atstovas.
Liberalams svarbiausia vertybė yra žmogus ir jo laisvė, taip pat
laisvė veikti. Viena iš individui priderančių laisvių yra teisė įsigyti
nuosavybę. Būtina pabrėžti: ne teisė turėti nuosavybę, bet teisė įgyti
nuosavybę ir palikti ją paveldėtojams. Žmogus vis daugiau išmoksta, daugiau
išmano ir daugiau turi, pralaimėjimai žmogų turtina, nes moko išminties.
Žmonija siekia vis geresnės egzistencijos, tad nepaliaujama pažanga yra
faktas.
Visuomenė liberalams tėra tik individų suma, o kiekvienas individas
svarbesnis už visuomenę. Socialinis pliuralizmas liberalams yra trokštamas
tikslas. Individas pats turi rūpintis savo likimu. Stipri valstybė bando
įsakinėti individams ir kelia didelį pavojų jų laisvei. Valstybė egzistuoja
individams, ji sukurta individų ir gali imtis tik to, ką individai jai
patiki.
Prigimties dėsniai reguliuoja žmonių gyvenimą. Pagal šiuos dėsnius
kiekvienas žmogus jau gimsta turėdamas tam tikras teises teisę gyventi ir
būti sveikam, teisę būti laisvam ir teisę būti laimingam. Vienas kelių į
laimę yra teisę įgyti nuosavybę. Iš kur atsiranda prigimties dėsniai ?
Vienų nuomone jie pridera Dievo kūriniams(taip manė britų ir amerikiečių
liberalai), kai kurie aiškiai formulavo pažiūrą, kad Dievui vietos nėra
(taip tvirtino prancūzų liberalai).
Liberalizmo ideologijos šalininkams privati nuosavybė tvirčiausias
žmogaus laisvės pamatas. Be nuosavybės laisvė miršta. Nėra nuosavybės ribų,
turėti galima be galo. Kitų žmonių, turinčių teisę tik reikalauti
atlyginimo, išnaudojimas yra visiškai natūralus, žmonėms duodamas darbas ir
galimybė užsidirbti. Liberalai skelbia tik prigimtinę žmonių lygybę. Jie
tvirtina, kad visi gimsta lygūs. Tačiau lygybė liberalams yra tik lygybė
prieš gamtos dėsnius. Gyvenimas yra nenutrūkstama kova dėl sėkmės;
silpnesnieji ją pralaimi. Todėl socialinė nelygybė teisėta ir prasminga.
Bandymus likviduoti socialinę nelygybę liberalai laiko neleistinu
kėsinimusi į individo laisvę, kuri jiems yra aukščiausia vertybė.
Žmonių prigimtinės lygybės padarinys yra praktinė visų žmonių
socialinė nelygybė, tai natūralu, neišvengiama. Politiniame gyvenime turi
dalyvauti tik tie, kurie savarankiškai pasiekė gyvenimo sėkmę. Žmonės,
kurie nesugebėjo pasirūpinti savais interesais, negali imtis spręsti visų
kitų likimo. Politika turi tapti turtingiausiųjų privilegija. Valstybė turi
ginti individą ir jo teises. Individų teisės visada viršesnės už valdžios
teises, nes kyla iš prigimties, o valdžia iš visuomenės.
Griežtai apibrėžiant valdžios ribas, reikia atskirti jos funkcijas,
t.y. padalyti valdžią į tris atskiras šakas: įstatymų leidybos, vykdomąją
ir teisminę valdžią. Šios valdžios padalijimo koncepcijos autorius yra
prancūzų liberalas Šarlis Monteskjė (Charles Louis Montesquieu ). Šarlis
Monteskjė (1689 – 1755) istorikas, teisininkas, rašytojas. Ieškojo
receptų, kaip sukurti išmintingai ir teisingai valdomą valstybę, kurios
piliečiai būtų laisvi ir saugūs nuo tironijos. 1721 m. išėjo jo veikalas
„Apie įstatymų dvasią“. Valstybės santvarkos
mechanizmas, grindžiamas trijų