Liberalizmas klasikinis siuolaikinis idejos isvados
5 (100%) 1 vote

Liberalizmas klasikinis siuolaikinis idejos isvados

LIBERALIZMO IDĖJOS

 

 

 

Klasikinis liberalizmas

 

Kalbant apie liberalizmo ideologiją, kurios pagrindinė vertybė yra

individo laisvė (lot. liberatas), pirmiausia reikėtų suderinti sąvokas.

Nedaug tėra terminų, kurie turėtų tiek daug reikšmių kaip liberalizmas.

Pirmiausia, kai žmogus visuomeniniame gyvenime yra atviras naujoms idėjoms

ir situacijoms, geranoriškai supratingai vertina kitų asmenų pozicijas bei

pažiūras, jis vadinamas liberalu, dera pabrėžti polinkį į kompromisą ir

diskusiją siekiant nustatyti tai, kas jos dalyvius sieja ir kas skiria.

Žmogus, kuriam būdingi šie bruožai yra liberalas.

Liberalizmo idėjų atsirado XVII XVIII a. Vakarų Europoje tose

vietose, kur lobstantys miestelėnai ėmė maištauti prieš esamą tvarką ir jos

principus.

Liberalizmo idėjų atsiradimą sąlygojo būtinybė pateisinti šį maištą,

ideologiškai apibrėžti naujas antifeodalines visuomenines pareigas.

Keliose šalyse miestiečiai įgijo galimybių kelti ir realizuoti liberalizmo

idėjas pirmiausiai dabartinėje Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse

Valstijose ir Prancūzijoje. Jose susiformavo pirmoji, mūsų požiūriu,

klasikinė, liberalizmo atmaina. Tarp daugelio mąstytojų, kūrusių šią

pirminę liberalizmo atmainą, buvo Džonas Lokas (John Locke) ir Benžamenas

Konstantas (Beniamin Constant). Džonas Lokas (1632 – 1704) filosofas,

logikas, ideologas. Durininko sūnus, įgijęs gydytojo išsilavinimą. Įėjo į

medicinos istoriją pirmasis išoperavęs kepenų abscesą. Antiabsoliutinės

opozicijos veikėjas. Svarbiausias iš Loko darbų yra „Du traktai apie

valdžią“ (1690). Benžamenas Konstantas (1767 – 1830) ideologas ir

rašytojas. Konstantas sukūrė liberalius konstitucijos mokslo principus,

buvo žymiausias opozicijos atstovas.

Liberalams svarbiausia vertybė yra žmogus ir jo laisvė, taip pat

laisvė veikti. Viena iš individui priderančių laisvių yra teisė įsigyti

nuosavybę. Būtina pabrėžti: ne teisė turėti nuosavybę, bet teisė įgyti

nuosavybę ir palikti ją paveldėtojams. Žmogus vis daugiau išmoksta, daugiau

išmano ir daugiau turi, pralaimėjimai žmogų turtina, nes moko išminties.

Žmonija siekia vis geresnės egzistencijos, tad nepaliaujama pažanga yra

faktas.

Visuomenė liberalams tėra tik individų suma, o kiekvienas individas

svarbesnis už visuomenę. Socialinis pliuralizmas liberalams yra trokštamas

tikslas. Individas pats turi rūpintis savo likimu. Stipri valstybė bando

įsakinėti individams ir kelia didelį pavojų jų laisvei. Valstybė egzistuoja

individams, ji sukurta individų ir gali imtis tik to, ką individai jai

patiki.

Prigimties dėsniai reguliuoja žmonių gyvenimą. Pagal šiuos dėsnius

kiekvienas žmogus jau gimsta turėdamas tam tikras teises teisę gyventi ir

būti sveikam, teisę būti laisvam ir teisę būti laimingam. Vienas kelių į

laimę yra teisę įgyti nuosavybę. Iš kur atsiranda prigimties dėsniai ?

Vienų nuomone jie pridera Dievo kūriniams(taip manė britų ir amerikiečių

liberalai), kai kurie aiškiai formulavo pažiūrą, kad Dievui vietos nėra

(taip tvirtino prancūzų liberalai).

Liberalizmo ideologijos šalininkams privati nuosavybė tvirčiausias

žmogaus laisvės pamatas. Be nuosavybės laisvė miršta. Nėra nuosavybės ribų,

turėti galima be galo. Kitų žmonių, turinčių teisę tik reikalauti

atlyginimo, išnaudojimas yra visiškai natūralus, žmonėms duodamas darbas ir

galimybė užsidirbti. Liberalai skelbia tik prigimtinę žmonių lygybę. Jie

tvirtina, kad visi gimsta lygūs. Tačiau lygybė liberalams yra tik lygybė

prieš gamtos dėsnius. Gyvenimas yra nenutrūkstama kova dėl sėkmės;

silpnesnieji ją pralaimi. Todėl socialinė nelygybė teisėta ir prasminga.

Bandymus likviduoti socialinę nelygybę liberalai laiko neleistinu

kėsinimusi į individo laisvę, kuri jiems yra aukščiausia vertybė.

Žmonių prigimtinės lygybės padarinys yra praktinė visų žmonių

socialinė nelygybė, tai natūralu, neišvengiama. Politiniame gyvenime turi

dalyvauti tik tie, kurie savarankiškai pasiekė gyvenimo sėkmę. Žmonės,

kurie nesugebėjo pasirūpinti savais interesais, negali imtis spręsti visų

kitų likimo. Politika turi tapti turtingiausiųjų privilegija. Valstybė turi

ginti individą ir jo teises. Individų teisės visada viršesnės už valdžios

teises, nes kyla iš prigimties, o valdžia iš visuomenės.

Griežtai apibrėžiant valdžios ribas, reikia atskirti jos funkcijas,

t.y. padalyti valdžią į tris atskiras šakas: įstatymų leidybos, vykdomąją

ir teisminę valdžią. Šios valdžios padalijimo koncepcijos autorius yra

prancūzų liberalas Šarlis Monteskjė (Charles Louis Montesquieu ). Šarlis

Monteskjė (1689 – 1755) istorikas, teisininkas, rašytojas. Ieškojo

receptų, kaip sukurti išmintingai ir teisingai valdomą valstybę, kurios

piliečiai būtų laisvi ir saugūs nuo tironijos. 1721 m. išėjo jo veikalas

„Apie įstatymų dvasią“. Valstybės santvarkos
mechanizmas, grindžiamas trijų

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 733 žodžiai iš 2414 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.