Lietuvių karo žygiai
1183 metai – savarankiškų lietuvių karo žygių pradžia. Tai riba tarp dviejų epochų. Iki 1183 m. lietuviai nedarė jokių savarankiškų išpuolių, tuo tarpu nuo 1183 m. tokių faktų yra nemažai. Šio laikotarpio ir apskritai XIII–XIV amžių Lietuvą galima pavadinti karine monarchija. Panašų karinio aktyvumo etapą savo istorijos pradžioje yra pergyvenę daugelis tautų. Karo žygiai buvo rengiami bemaž kasmet. Jų tikslas – prisiplėšti grobio ir kartu išplėsti savo politinę įtaką kaimyniniams kraštams. Tuo metu susidariusią situaciją vaizdžiai apibūdino Livonijos kronistas Henrikas (1209 m. įraše):
„Tuo metu lietuviai taip viešpatavo visoms šiuose kraštuose [Rusioje, Livonijoje ir Estijoje] gyvenančioms gentims, tiek krikščionių, tiek pagonių, kad retas kas drįsdavo gyventi savo kaimeliuose, o labiausiai nedrįso latviai. Jie, palikę savo namus apleistus, visada ieškojo tamsių miško slėptuvių, bet ir taip negalėdavo nuo jų išsigelbėti, nes [lietuviai], visą laiką jų tykodami miškuose, juos sugaudavo ir vienus nužudydavo, kitus, paimtus į nelaisvę, išvesdavo į savo žemę ir visą turtą iš jų atimdavo. Ir bėgo rusinai miškais ir kaimais nuo lietuvių, net nuo nedaugelio, kaip bėga kiškiai nuo medžiotojo, ir buvo lyviai bei latviai lietuvių maistas ir pašaras, kaip avys be ganytojo, patekusios į vilkų gaują“.
Nors iki pačios XIII a. pradžios šaltiniai mini labai mažai lietuvių žygių, jie turėjo vykti gana intensyviai. Daug ką pasako jau vien tai, kad Naugardo kunigaikščio Jaroslavo sūnus Iziaslavas „buvo pasodintas [Velikije] Lukuose kunigaikščiauti ir ginti Naugardą nuo Lietuvos, ir ten [1198 m.] mirė“. Tų pačių metų rudenį polockiečiai ir lietuviai puolė Velikije Lukus. Kai žiemą Jaroslavas išžygiavo prieš Polocką, „polockiečiai pasitiko [jį] nusilenkdami“ ir sudarė taiką. Matyt, Naugardo žemę jie puolė tik lietuvių verčiami.
Nuo XIII a. pradžios atsirado išsamesnių šaltinių, todėl lietuvių karo žygiai nušviečiami išsamiau. Pagausėję duomenys apie lietuvių žygius jau gali būti įvertinti statistiškai. Karo žygiai – Lietuvos vidaus gyvenimo atspindys, parodantis net trumpalaikius neramumus Lietuvos viduje. Tai gerai matyti, lietuvių karo žygius išdėsčius dešimtmečiais.