Dėl vėlesnio krikčionybės atėjimo, auktuomenės ir inteligentijos trūkumo, įvairių politinių prieasčių, luomai Lietuvos Didiojoje kunigaiktystėje pradėjo formuotis vėliau XIVa. pabaigoje XVIa. pirmojoje pusėje. Todėl luominė sistema LDK buvo labai savita. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos valstybėse egzistavo keturi pagrindiniai luomai: bajorai, dvasininkai, miestiečiai ir valstiečiai.
Daug teisių LDK auktuomenė gavo po Krėvos ir Liublino unijų. Luomų formavimuisi pagrindą padėjo Jogailos privilegijos bajorams, katalikų dvasininkijai ir miestiečiams.
Priklausymas luomams daniausiai buvo paveldimas, lemiamas ne ekonominės padėties, bet tradicijų. Nors danai ir atrodydavo neteisinga, jog beemis bajoras turi daugiau privilegijų, kurias jam suteikė kilmė, nei valstietis, kuris daug turtingesnis, tačiau neturi kilmę įrodančių dokumentų
Bajorai buvo aukčiausias luomas, turėjęs daugiausia teisių ir maiausiai pareigų. I visų pareigų likusi tik vienintelė karo prievolė. Kai pagaliau inyko ir i, bajorai beturėjo tik teises, o pareigų jokių. Mokesčius jie mokėdavo tik tada, kai juos patys seime usidėdavo. Jogailos privilegijos patvirtino bajorų nuosavybę į turtą paveldėtą i tėvų, o svarbiausia patvirtino teisę į valstiečius.
Po Lietuvos krikto pagal 1387m Jogailos privilegijas dvasininkai taipogi tapo luomu. Dvasininkijos luomas turėjo dideles imuniteto teises, galėjo prisidėti prie valstybės valdymo, buvo udaras ir atsiribojęs nuo kitų visuomenės sluoksnių. Esminis skirtumas nuo dvasininkijos luom buvo tas, kad dvasininkų teisės ir privilegijos nebuvo paveldimos.