Pavietų seimelių atsiradimas ir jų paskirtis LDK
Seimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje susiformavo jau XV a. pabaigoje. Likvidavus dalines kunigaikštystes, reikėjo šaukti seimus bendriems valstybės reikalams aptarti. Seimas buvo aukščiausias valstybinis organas. Iš pradžių į jį įėjo visa Ponų Taryba ir Didysis Kunigaikštis. Svarbiausiems klausimams spręsti, pvz., DK rinkti ar unijai su Lenkija sudaryti, buvo šaukiamas išplėstinis seimas, dalyvaujant pasaulietiškųjų ir dvasiškųjų feodalų. XVI a. pradžioje ypač suaktualėjo kariniai ir finansiniai klausimai. Juos spręsti reikėjo kartu su bajorų atstovais, nes tai tiesiogiai lietė bajorų interesus, kadangi šlėktos buvo pagrindinė karinė jėga. Tačiau nebuvo jokių teisinių aktų, nustatančių seimo sudėtį, šlėktų atstovus dažniausiai parinkdavo vietos urėdininkai ponai. Jie privalėjo skaitytis su šlėktomis dėl jų karinio vaidmens ir privilegijomis įgyto feodalinio imuniteto.
Seimo reformų klausimą šlėktos iškėlė 1565 metais. Reformos buvo būtinos, nes iki tol šaukiant visus šlėktas į seimą, atvykdavo ne visi ir iškildavo klausimas, ar gali atvykę spręsti reikalus. Šlėktos prašė DK įsteigti Pavietų seimelius. DK 1565 m. išleido privilegiją, kuria patenkino šlėktų prašymą. Šlėktos gavo teisę turėti savo seimelius pavietuose ir rinkti delegatus į seimą. Seimų organizavimo tvarka buvo nustatyta Antrajame Lietuvos statute. Jame sakoma (3 sk. 5 str.), kad visus gynybos ir teisingumo reikalus svarstys seimas. Pavietuose įsteigiami šlėktų seimeliai, kuriuose dalyvauja vaivados, kaštelionai ir žemės urėdininkai. Seimeliai susirinkdavo prieš 4 savaites iki seimo. Jie apsvarstydavo kunigaikščio atsiųstame rašte (univerasale) iškeltus klausimus ir pavietų bei vaivadijos reikalus, po to išrinkdavo nuo kiekvieno žemės teismo po 2 pasiuntinius į seimą ir pavesdavo jiems išdėstyti seime pavieto šlėktų nuomonę kunigaikščio iškeltais klausimais, o taip pat pavieto poreikius.
Pavietų seimelių tvarką reglamentavo ir Trečiasis Lietuvos statutas. Pagal 1588 m. statuto 3 sk. 6 str. seimeliai buvo sušaukiami prieš 6 savaites iki seimo. Prieš 2 savaites iki seimelių sušaukimo į vaivadijas turėjo būti pristatyti karaliaus raštai ir išsiuntinėti ponams tarėjams, kunigakštėliams, kaštelionams, Žemės ir pavietų urėdininkams ir kitiems bajorų luomo asmenims, kurie tokius raštus gaudavo anksčiau. Į pavietų seimelius turėjo atvykti ir dalyvauti jų darbe: vyskupai, vaivados, kaštelionai ir Žemės urėdininkai, kunigaikštėliai, ponai ir bajorai; Žemaitijoje – vyskupas, seniūnas, kaštelionas, tijūnai, kiti Žemės urėdininkai ir bajorai. Be karaliaus rašte iškeltų klausimų seimeliai svarstydavo vaivadijos ir pavieto vietinius reikalus, po to išrinkdavo nuo kiekvieno žemės teismo po du asmenis ir pasiųsdavo į seimą su įgaliojimais kalbėti ir spręsti karaliaus rašte išdėstytus klausimus pagal seimelio duotą instrukciją. Į seimelį privalėjo atvykti visi bajorai, o neatvykę turėjo vykdyti seimelio nutarimus be jokių išlygų.
Seimeliai buvo įvairių rūšių:
• priešseiminiai;
• poseiminiai;
• rinkiminiai;
• Grabnyčių dienos;
• kaptūriniai.
Priešseiminis seimelis iš pradžių išklausydavo DK pasiuntinio kalbą, o po to rinko delegatus į seimą ir paruošdavo jiems instrukciją, kaip jie privalo elgtis seime. Ši instrukcija buvo įrašoma į pavieto žemės teismo knygas. Visada buvo įsakoma delegatams priminti kunigaikščiui apie šlėktų teisių pažeidimus arba apie pažadų neįvykdymą, paprašyti naujų teisių ar privilegijų.
Poseiminiai arba kitaip reliaciniai seimeliai susipažindavo su seimo sesijoje priimtais nutarimais. Poseiminis seimelis turėjo būti sušauktas per keturias savaites po seimo sesijos pasibaigimo. Trečiajame Lietuvos statute nepasakyta, kad seimo nutarimai seimelyje gali būti svarstomi ir kritikuojami. Šlėktos turėjo juos žinoti ir vykdyti. Pačios seimo konstitucijos buvo skelbiamos turguose, iškabinamos prie bažnyčių ir pan. Tačiau šlėktoms rūpėjo žinoti, kaip jų delegatai įvykdė instrukciją, kaip jie gynė pavieto reikalus seime. Poseiminio seimelio nutarimai vadinami laudemijomis. Kartais DK pasiūlydavo apsvarstyti poseiminiuose seimeliuose seime iškeltus, bet neišspręstus klausimus, norėdamas sužinoti visų šlėktų nuomonę.