Priežastys
Pirmosios sovietų ir nacių okupacijų patirtis.
Krašto sovietizacija.
Trėmimai ir teroras.
Tėvynės meilė.
Viltis sulaukti paramos iš vakarų valstybių.
Siekiai
Atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.
Sustabdyti krašto sovietizaciją.
Priešintis terorui ir trėmimams.
Neleisti kurtis rusakalbiams kolonistams.
Išlaikyti lietuvių dorovę ir moralę.
1940-1990 m. Lietuvoje vykęs Pasipriešinimas (Rezistencija) buvo lietuvių tautos ir Lietuvos valstybei ištikimų piliečių laisvės kova už valstybinę nepriklausomybę, laisvę ir demokratiją. Ši kova vyko tiek karinėmis (1941 m. Birželio sukilimas, 1944-1953 m. partizaninis karas), tiek taikiomis priemonėmis. Pasipriešinimo ypatybes labai nulėmė tai, kad buvo kovojama su dviem agresoriais – Vokietija ir Sovietų Sąjunga, susirėmusiais pasauliniame kare.
1944 m. liepos mėn. Sovietų Sąjungai antrą kartą įsiveržus į Lietuvą ir ją užgrobus, šalies gyventojai ėmė kurti savarankiškus karinius dalinius – partizanų sąjūdį. Partizanai siekė ginti kraštą ir sukelti tautoje ilgalaikius, pastovius laisvės siekius, sudaryti okupuotoje teritorijoje tokias sąlygas, kad okupantai nepajėgtų valdyti krašto. Partizanai kovojo slaptais, staigiais ir netikėtais antpuoliais, pasalomis.
Visuotinis partizanų karas vyko iki 1953 m., kada žuvo paskutinis apygardinis laisvės kovotojų štabas Žemaitijoje. Kovų pradžioje partizanų veiksmai buvo reguliaraus karo pobūdžio, kurį nulėmė žiaurus okupantų teroras, lietuvių patriotizmas, dar nacių okupacijos metais susikūrusių pogrindžio organizacijų (Lietuvos Laisvės Armijos) veikla bei palankios tarptautinės aplinkybės (buvo spėjama karo tarp Vakarų demokratijų ir komunistinio bloko galimybė).
1945 m. pavasarį Lietuvoje prieš okupantus kovojo 30 000-35 000 partizanų, susijungusių karinius dalinius, kurie sudarė kuopas, rinktines, apygardas.
1945 m. įvyko didžiausi mūšiai su okupantu: Antazavės Šilo, Paliepių, Labanoro girios, Eimuliškio-Ažagų, Kalniškės, Varčios, Virtukų kautynės. Partizanai puldavo valsčių centrus, neleisdami įsitvirtinti okupantų administracijai, saugojo gyventojus nuo valdžios plėšimų ir smurto.
1945 m. vasarą patyrus daug nuostolių ir daliai kovotojų pasidavus apgaulingai okupantų “amnestijai”, partizanų skaičius sumažėjo, tačiau kovos įtampa pasiekė aukščiausią tašką. Miškuose liko geriausiai organizuota partizanų dalis pasiryžusi kovoti iki pabaigos. Jie slapstėsi miškuose, gyventojų sodybose įrengtose slėptuvėse. Toks slėptuvinis (bunkerinis) karas neturi pavyzdžio pasaulinėje istorijoje.
1949 m. partizanai galutinai susivienijo į pasipriešinimo organizaciją – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį, užmezgė ryšius su užsieniu tikėdamiesi paramos.
Tačiau Lietuva buvo palikta kovoti vienų viena. Šioje kruvinoje kovoje žuvo 20 000-25 000 kovotojų su ginklu, Sovietų Sąjungos kalėjimuose buvo kalinama 70 000-90 000 politinių kalinių, buvusių partizanų, jų ryšininkų, rėmėjų, pogrindžio organizacijos narių.
Partizanų karas turėjo didžiulę įtaką tautos sąmonei ir jos laisvės troškimui, kuris buvo įgyvendintas taikiomis priemonėmis.
Žymiausi partizanai
Juozas Lukša
1921.08.10 – 1951.09.04
Slapyvardžiai Skirmantas, Daumantas, Skrajūnas. Gimė Marijampolės apskrities Veiverių valsčiaus Juodbūdžių kaime. VDU studijavo architektūrą. 1945 m. tapo partizanu. Aktyviai prisidėjo kuriant bendrą partizanų vadovybę. Atskleidė Markulio provokaciją. 1947 m. pavasarį buvo pasiūstas į Lenkiją atkurti ryšių su VLIK-u. Tų pat metų gruodį antrąkart prasiveržė per LTSR – Lenkijos sieną ir išvyko į vakarų Europą susitikti su VLIK-o atstovais. Iki 1950 m. spalio J.Lukša gyveno Prancūzijoje. Paryžiuje baigė prancūzų žvalgybos mokyklą, o vėliau Vakarų Vokietijoje amerikiečių žvalgybos mokyklos kursus. Dar 1948m. vasarą Paryžiuje susipažino su Nijole Bražėnaite. Juozo ir Nijolės pažintis 1950m. liepos 23d. baigėsi sutuoktuvėmis. 1950.10.03 J.Lukša slaptai grįžo į tėvynę. Apdovanotas I-o Laipsnio kovos kryžiumi (su kardais), jam suteiktas Laisvės Kovotojo Karžygio garbės vardas ir partizano majoro laipsnis. Provokatoriaus iškvietas į susitikimą žuvo 1951.09.04 Veiverių valsčiuje prie Paržėrų kaimo.
Juozas Vitkus
1901.12.10 – 1946.07.02
Slapyvardis Kazimieraitis. Gimė Mažeikių apskrities Skuodo valsčiaus Ketūnų kaime. Mokėsi Telšių gimnazijoje. 1920 m. įstojo į Kauno karo mokyklą. Nepriklausomybės kovose kovojo su bermontininkais ir lenkais. 1929 – 1934 m. studijavo Briuselio karo akademijoje, gavo karo inžinieriaus diplomą. 1938 m. gavęs pulkiniko leitenanto laipsnį, dėstė Karo mokykloje inžineriją, bendradarbiavo „Karde“, „Mūsų žinyne“, „Karyje“ ir kt. Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigždė. karo metais dirbo inžinieriumi, buvo Lietuvių fronto Vilniaus štabo narys. Pogrindinėje karo mokykloje LLA nariams dėstė karo inžinerijos disciplinas. 1945-aisiais patraukė į mišką. 1945.05.07 įkūrė Dzūkų grupės partizanų štabą, vėliau aktyviai kūrė kitas organizacines struktūras, suformavo Merkio rinktinę, vėliau pavadintą jo vardu. 1946 balandį susitiko su Tauro apygardos vadu, suformavo vieningą
partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu. 1946.04.22 pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus. 1946.07.02 okupacinei kariuomenei vykdant didelius siautimus ir miškų šukavimus, Vitkus, kartu su štabo pareigūnais Žaliamiškyje, netoli Liškiavos, susidūrė su NKVD kariuomene ir buvo sunkiai sužeistas. Čekistų vežamas į ligoninę po kelių valandų mirė.