Laiko samprata viduramžiais.
Įvadas
Nedaug tėra kultūros rodiklių, apibūdinančių jos esmę taip išsamiai, kaip laiko samprata. Joje įsikūnija, su ja siejasi epochos pasaulėjauta, žmonių elgesys, sąmonė, gyvenimo ritmas, požiūris į daiktus. Pakanka palyginti ciklinį laiko suvokimą, vyravusį senovės Rytuose ir antikiniame pasaulyje, su viduramžiams būdinga finalistine koncepcija, kad pasaulis juda nuo jo sukūrimo pabaigos link, kai laikas susilies su amžinybe, kad išryškėtų esminis skirtumas tarp senosios ir viduramžių krikščioniškosios kultūros orientacijos.
Tokio sugretinimo pakanka laiko problemos istorinio – kultūrinio tyrinėjimo reikšmei atskleisti. Tačiau jo per maža viduramžiškai laiko kategorijai išaiškinti. Juk viduramžių sąmonėje egzistavo ne vien tik judėjiška – krikščioniška laiko koncepcija – ji apėmė visą laiko vaizdinių spektrą. Kad juos išaiškintume, reikia grįžti į barbarizmo epochą ir pažiūrėti, kaip tada buvo suvokiamas laikas.
Agrarinėje visuomenėje laiką visų pirma lėmė gamtos ritmai. Valstiečio kalendorius atspindėjo metų laikų kaitą ir žemės ūkio sezonų seką. Metai, apskritai laikas – ne tuščia trukmė, ji pripildyta tam tikro konkretaus, apibrėžto turinio. Būdinga, kad šios sąvokos reiškė ne linijinę laiko slinktį (iš praeities per dabartį į ateitį), o veikiau judėjimą ratu.
Barbarai laiką suvokė antropomorfiškai, o jo turinys lėmė laiko tėkmės pobūdį. Šiuo požiūriu verta dėmesio senovės islandų kalbos žodžio ld terminologinė analizė. Pirma jo reikšmė – „laikas“, „amžius“. Tačiau tai ne chronologinis amžius, kurį sudaro tam tikras palyginimų pagal trukmę laiko atkarpų skaičius. Amžiui būdingas savas turinys ir moralinis charakteris.
Tikriausiai iš pradžių sąvokos „amžius“ ir „žmonių pasaulis“ buvo visai artimos, nes remiantis senųjų skandinavų vaizdiniais, laikas neteka anapus žmonių pasaulio, jis kupinas žmogiškojo turinio. Sąvokos ld prasmę atskleidžia savitas dviejų amžių santykis, išreikštas Snorio Sturlusono „Heimskringloje“, kai naujasis amžius tarsi „užplaukia“ ant senojo ir jie abu koegzistuoja – tarsi amžius – ne chronologinė laiko tėkmė, o kokybiškai apibrėžtas žmonių būvis.
Barbarams būdingas glaudus laiko ir žmogiškos giminės sąvokų ryšys atsiskleidžia ir žodžio „pasaulis“ etimologijoje – pasaulis reiškia žmonių amžių. Laiko ir gyvenimo sąvokos čia susilieja, tad seniesiems skandinavams laikas nėra tuščia forma, o turi savo kokybę, kiekvien kartą yra konkretus.
Aplinkybė, kad agrarinėje visuomenėje laiką reguliavo gamtos ciklai, lėmė ne tik žmogaus priklausomybę nuo metų laikų kaitos, bet ir specifinę jo sąmonės struktūrą. Gamtoje nėra vystymosi – bent jau šios visuomenės žmonės jo neįžvelgia. Jie mato gamtoje tik reguliarų pasikartojimą, bet nesugeba įveikti ritmiško judėjimo ratu tironijos. Todėl šis amžinas grįžimas negalėjo neatsidurti senovės ir viduramžių žmonių dvasinio gyvenimo centre. Ne pokytis, o pasikartojimas buvo lemiamas jų sąmonės ir elgesio momentas. Pavienis, neikada anksčiau nepasitakęs atvejis jiems neturėjo savarankiškos vertybės – tikrai reaūs jiems buvo tik tradiciniai, reguliariai pasikartojantys aktai. Archainė visuomenė neigė individualybę ir novatorišką elgesį. Todėl pasaulietiškas laikas prarnda savarnkišką vertę ir autonomiškumą, žmogus projektuojamas į mitologinį laiką. Tai ypač išryškėdavo per šventes, iškilmes, tiesiogiai susijusias su mitu, įkūnijančiu elgsenos pavyzį.
Greta mitologinio aiko, barbarų sąmonėje ypatingą reikšmę turėjo epinis laikas, kai genčių ir tautų storijoje vyko lemiami posūkiai ir buvo atliekami žygdarbiai. Kadangi epinį laiką nuo jo atkūrimo laiko skiria neįveikiamas nuotolis, pirmajam būdingos specifinės kokybinės savybės, „tuo laiku“ buvo galimi tokie veiksmai, kurie dabar neįmanomi ir neleistini.
Labai svarbus laiko aspektas buvo kartų skaičiavimas. Kartos sąvoka sukeldavo gyvą organinėms žmonių grupėms būdingo perimamumo įspūdį – į jas individas įeidavo kaip įkūnijimas ryšių, jungiančių dabartį su praeitimi ir ateitimi. Ši pajauta turėo kur kas didesnę prasmę ir vertę, negu paprasta nuoroda į tam tikrą abstrakčios chronologinės skalės tašką. Kartų skaičiavimas atspindi lokalinį laiko suvokimą ir matavimą.
Protėvių kultas, turėjęs didelę reikšmę barbarų gyvenime, buvo susijęs su jų požiūriu į laiką. Praeitis atgimdavo žmoguje, atkartojančiame protėvio charakterį ir poelgius. Toks požiūris lėmė galimybę veikti laiko tėkmę , ir ne tik dabartinę, bet ir būsimą. Barbarui iš esmės egzistavo tik dabartie slaikas, bet tai labai talpi ir plati dabartis , o ne esamasis momentas – joje telpa ir praeitis, ir ateitis, kurių nuo dabarties neskiria aiški riba. Kai laikas cikliškas ir praeitis kartojasi, tada ir būsimasis laikas yra ne kas kita, kaip atsinaujinanti dabartis arba praeitis. Visi trys laikai yra tarsi vienoje plokštumoje. Erdvinę laiko sampratą atspindi daugelio kalbų seniausios išraiškos, dauguma laiko sąvokų buvo erdvinės.