V a. Romos imperiją užplūdo barbarų gentys – gotai, vandalai, hunai ir kt.476 m. buvo
nuverstas paskutinis Romos imperatorius. Romėnų miestai su tais laikais įspūdinga akvedukų
ir kanalizacijos sistema buvo sugriauti arba ištuštėjo. Europa suskilo į šimtus smulkių
savarankiškų valstybėlių.
Istorikai šį laikotarpį nuo 476 m. iki 1500 m. vadina viduriniais amžiais.Vakarų Europa tada
buvo politiškai susiskaldžiusi. Prancūzijoje nors.ir buvo karalius, jo karalystę sudarė daugybė
grafysčių ir kunigaikštysčių, kurių kiekviena turėjo savo valdovą. Vokietiją valdė Šventosios Romos imperijos imperatorius,bet ji buvo suskilusi į daugiau kaip tūkstantį mažų valstybėlių. Ispanija ir Italija taip pat buvo susiskaldžiusios.Dalį Ispanijos užgrobė musulmonai. Centrinę Italiją valdė Romoje įsikūręs popiežius.
Romos žlugimas žymėjo ir naują tvarką: susiformavo atskiros, savarankiškos ir viena nuo kitos izoliuotos feodalų valdomos vietovės, kurios pamažu kristalizavosi į “senjorui” pavaldžias paveldimos hierarchijos struktūras. Feodalinės sistemos ekonominė ir politinė bazė – kaimas, o visuomeninio gyvenimo centru tapo dvaras arba pilis. Ekonomika buvo grindžiama save aprūpinančiu žemės ūkiu.
Tačiau miestai neišnyko – senuosiuose Romos imperijos miestuose įsitvirtino katalikų bažnyčia, o vyskupai turėjo ne tik religinę, bet ir pasaulietinę valdžią. Šie vadinami ”vyskupų” miestai labiau priminė viduramžių tvirtoves, juose gyveno daugiausiai 2-3 tūkstančiai žmonių; tačiau jie tapo svarbia pakopa miestų atgimimui.
Tik XI a. labai iš lėto prasidėjo miestų atgimimas. Dažnai tai buvo ne senųjų miestų atgaivinimas, bet naujų kūrimas. Miesto kultūra įsigalėjo visoje Europoje, išskyrus Šiaurės Skandinaviją.
Nauji miestai formavosi kaip pirklių karavanų, sustojančių prekiauti prie viduramžių “vyskupų” miestų sienų, išdava; apskritai, miestų gaivinimui didžiausią įtaką padarė būtent keliaujantys prekybininkai. Kadangi pirkliai ne visuomet būdavo įleidžiamo į miestą, prie sienų jie statė savo pastatus, ir vėliau šie viduramžiški priemiesčiai tapo miestų dalimi. Pilių savininkams buvo naudinga, kad pirkliai ir amatininkai apsigyventų šalia jų tvirtovių.Tuomet iš jų buvo galima imti muitą.Žmonės,kurie apsigyvendavo šalia pilių, buvo vadinami biurgeriais ( prancūziškai bourg – miestas, bourgeois – miestietis). Miestas dar išlaikė kaimišką vaizdą. Jame dar buvo laukų, sodų, daržų, klėčių ir tvartų: nemaža dalis gyventojų tebesivertė žemės ūkiu, tačiau dauguma užsiėmė prekyba ir amatais.
Viduramžių miestai dažniausiai kurdavosi ten,kur buvo palankios sąlygos prekių mainams ir geri ryšiai su aplinkiniu pasauliu.Vandens keliai labiausiai tiko pervežimams,tad nemažai miestų išaugo upių ir jūrų pakrantėse. Pavyzdžiui ,Slavų kronikoje rašoma apie Liūbeko įkūrimą:”…grafas Adolfas atvyko į vietovę,vadinamą Bukiu ir čia rado sugriauto miesto,kurį buvo pastatęs Dievo priešas Krutas,sienas,ir labia didelę salą tarp dviejų upių:vienoje pusėje plytėjo pelkėti Travės, kitoje – Vakenicos krantai,netinkami transportui,tačiau priešais pilies įtvirtinimus,ten,kur ateina sausumos kelias,buvo gana plokščia kalva.Būdamas įžvalgus žmogus,jis pamatė vieotvės privalumus,labia gerą uostą ir pradėjo statyti miestą ir pavadino jį Liūbeku…”
Daug naujų miestų įsikūrė šalia katedrų arba vienuolynų (Sen Deni,Sankt Galenas).Dar daugiau jų išaugo aplink pilis,iškilusias pirmaisiais neramiais viduramžių šimtmečiais (Gentas,Bazelis).Pilyse keliaujantys pirkliai nuolatos būdavo priversti ieškoti priedangos nuo plėšikų. Ypač miestų gyvenimas atgijo Italijoje, kuomet miestai – valstybės, pavyzdžiui, Venecija, užmezgė tvirtus prekybinius ryšius su Bizantija ir Arabijos imperijomis. Prie viduramžių miestų augimo prisidėjo ir kryžiaus žygiai, kurie skatino prekybos vystymąsi , bei bendras gyventojų skaičiaus augimas, taip pat technologinės naujovės – tvirtesnis plūgas, trilaukės sėjos sistema – kurie tiesiogiai prisidėjo prie gyventojų skaičiaus augimo.
Netiesiogiai miestų augimą skatino kai kurie viduramžių teisinės ir socialinės sistemos elementai. Feodalas negalėjo parduoti žemės, tačiau galėjo parduoti teisę statyti naujus miestus savo valdomose žemėse; metinę valdovų rentą didino ir senųjų miestų atgaivinimas. Bėgant laikui, miestai išsikovojo vis daugiau teisių – rengti pastovius turgus, kalti monetas, nustatyti matavimo vienetus, teisti savo piliečius, bei laikyti ginklus, ir įgijo didesnę ar mažesnę autonomiją. Miesto gyvenimas traukė gabiausius ir ambicingiausius kaimo vietovių gyventojus.
Nuo 1000 iki 1300m. įsikūrė tūkstančiai naujų miestų.
Nors gyventojų skaičius viduramžiais didėjo labai tolygiai, atsižvelgiant į turimas maisto atsargas,tačiau keitėsi klimatas.Pasidarė drėgna ir šalta.Prasidėjo nederliaus metai. Nuo 1272 m. Europos gyventojai 25 metus kentė badą.Daugelis žmonių neturėjo valgyti. Istorijos šaltiniuose rašoma, kad 1315 m. išbadėję žmonės valgė šunis, kates, balandžių mėšlą ir, kad išliktų gyvi, net savo vaikus. Sumažėjo išmaldų. Padaugėjo vagysčių ir apiplėšimų.
Tačiau pirmiausia miestą apibūdino
teisinė jo gyventojų padėtis.Miestiečiai buvo vieningi. Kad užsitikrintų vienybę ir saugumą, jie duodavo priesaiką – taip atsirado komuna. Jie stengėsi išsivaduoti iš varginančios vyskupo arba senjoro valdžios ir gauti iš jų privilegijas, kurios buvo surašomos dokumente, vadinamame chartija. Joje išliko šeimininko teisė rinkti mokesčius,reikalauti lažo ar karinės prievolės, bet kiekvienam miestiečiui buvo suteikiama asmeninė laisvė, o miestui – teismo, savarankiško finansų tvarkymo ir gynybos organizavimo teisė.Taigi miestiečiai (biurgeriai, prancūziškai bourg – miestas, bourgeois – miestietis) naudojosi gana plačia autonomija. Miestą valdė magistras, jam vadovavo meras arba burmistras, dažnai renkamas, kaip buvo renkami klebonas ir mokytojas. Rotušės bokštas, miesto valdžios simbolis, metė iššūkį senjoro donžonui ir katedros bokštams. Jo varpas įspėdavo gyventojus apie pavojų ir pranešdavo apie susirinkimus. Kiekviena komuna turėjo savo ženklus – antspaudą ir herbą.
Dauguma senjorų ir karalių uoliai teikė chartijas už finansinę kompensaciją, kiti,nenorėdami atsisakyti valdžios, priešinosi miestiečiams sukeldami maištus. Vieni miestai liko griežtai senjoro prižiūrimi, kiti išsikovoja visišką nepriklausomybę: Kelnas,Piza,Florencija,Siena,Fribūras ir Freiburgas buvo laisvi miestai.
Išnykus antpuolių pavojams, miestiečių vienybė suiro, ir nuo šiol miesto visuomenę suskaldė pinigai. Keleto kilmingųjų ir turtingų pirklių elitas valdė likusius gyventojus. Tapę miesto žemės savininkais,jie iš savo pastatų gaudavo dideles pajamas, monopolizavo didžiąją prekybą ir gamybinę veiklą.Šie turtingi patricijai pirko feodus, skolindavo pinigus, statydinosi didžiulius rūmus, kuriuos vainikuodavo bokštas – jų galios simbolis.Turėdami savo valdžioje miesto aprūpinimą ir finansus, jie tapo magistrais ir valdė miestus.
Miesto gyventojai nebuvo vienalytė masė: amatininkai ir pirkliai, notarai ir advokatai, stambiųjų pirklių įgaliotiniai buvo pakankamai privilegijuoti, palyginus su vargšais, dirbančiais pagal vienetinį apmokėjimą, arba padieniais darbininkais. Miestas turėjo savo atstumtuosius: tai iš išmaldos ir vagysčių gyvenantys valkatos ir driskiai, raupsuotieji, kuriuos išstumdavo pro vartus, įtartini užsieniečiai, kuriuos įkalindavo arba išvarydavo, žydai, kuriuos persekiodavo.
Dvasininkai dalyvaudavo visur: klebonai ir vikarai aptarnaudavo parapijas, kanauninkai, rinkdavosi į kapitulą, padėdami dirbti vyskupui. Mažieji broliai arba pamokslininkai steigdavo vienuolynus miesto centre ir kasdien bendraudavo su miestiečiais. Bažnyčia pradėjo kurti mokyklas ir dalijosi su pasauliečiais ligonių steigimo bei pagalbos vargšams rūpesčiais.