Turinys
Įvadas 3
Istorinės žinios 4
Dainos, pasakos, mitai 7
Patarlės, priežodžiai 8
Gyvybės atėjimas 9
Išvados 12
Literatūra 14
Įvadas
Dvasinių ir materialinių vertybių visuma sudaro etninę kultūrą, kuri yra kiekvienos tautos kultūros pamatas. Gamtovaizdis ir istorija visuomenę sujungia į savitą bendriją, t.y. tautą − etnosą (A. Maceina). Kiekvienos tautos patirtis, priklausydama nuo gamtos, istorijos ir socialinių sąlygų, žmonių charakterio, antropologinių savybių, įgauna savitą raiškos būdą. Susiformuoja savitas pasaulio suvokimas ir vertybių sistema.
Lietuvių tautos praeities kultūros kloduose − mituose, papročiuose, religijoje, dainose, patarlėse atsispindi protėvių pažiūros į svarbiausius būties klausimus, žmonių tarpusavio santykius, gamtos objektus ir reiškinius. Mūsų protėvių tikyba tebėra paslaptinga. Dėl istorinių rašytinių šaltinių stokos sunku susidaryti aiškų senovės lietuvių gyvenimo vaizdą. Keliautojų, misionierių, kryžiaus karų dalyvių pateikti faktai gana padriki, dargi tendencingi arba dėl lietuvių kalbos nežinojimo iškraipyti. Autoriai dažnai vienas kitą kopijuoja arba įpina savo fantazijos vaisių. Mūsų tautosaka turtinga, joje galima aptikti ir atpažinti protėvių papročius, mitus, ritualus. Jeigu religiją ir mitologiją galima vadinti bendruomenės siela, tai etninę kultūrą – veidrodžiu, kuriame toji siela atsispindi. Norint geriau suprasti istoriją, papročius, tautosaką, liaudies muziką, šokius ir žaidimus, tautodailę, netgi architektūrą ir apsirengimą, būtina pažinti tautos religiją bei mitologiją (N.Vėlius, 1996). Senoji lietuvių pasaulėjauta nėra be pėdsakų išnykusi, ji formavo tradicijas, tautos charakterį, gyvenimo būdą. Tos pasaulėjautos blyksniai aptinkami ir šiuolaikinės visuomenės gyvenime. Štai kaip jausmingai Vladislavas Sirokomlė rašė [10] apie meilę gimtajai žemei, sakyčiau tėvynei: ,,…negalima pamilti Motinos − gimtosios žemės, gerai nepažinus viso jos veido. Išmokti žiūrėti į kibirkštį, kuri žėri jos akyse, verkti ašaromis, kurios riedėjo ar galėjo riedėti jos skruostais, net su meile skaičiuoti raukšles garbingame jos veide – tai būtinos mylėjimo sąlygos. Istorijos, gamtos, etnografijos, archeologijos, geografijos atžvilgiai tirti mūsų gimtąją žemę – tai, rodos, būtų tiksli išvada to, kas sutarta vadinti tėvynės meile, kaipgi kraują lieti už tai, ko nepažįstama ir nesuprantama? ”.
Šio darbo tikslas apžvelgti kaip lietuvių kultūriniame pavelde atsispindi jų gyvenimo moralinės − etinės nuostatos.
Istorinės žinios
Visi senieji pagoniški lietuvių dievai ir dievybės neatskiriamai susiję su gamta, jos reiškiniais − gyvūnija ir augalija, dangaus ir žemės objektais, todėl senovės lietuviams gamtos galios buvo dieviškos ir garbinamos. Joms buvo aukojama ir meldžiamasi, tuo pačiu bendraujama, prašoma pagalbos bei globos. Senoji religija skiepijo pagarbą gamtai, ją dievino. Nepaprastas galias baltai įžiūrėdavo daugelyje gamtos objektų ir mitinių būtybių. Štai Indraja [Šimkūnaitė E., 1963] – geroji ragana. Ji galiūnė, ji viską žino, gelbsti nuo bado ir gydo. Perkūnas [Gimbutienė M.. 2001, Vaicekauskas A.. 2001] valdo atmosferos reiškinius, suteikia gyvibingumą žemei ir žmonėms, Laima lemia žmonių likimą, Žemyna − žemės deivė, laumės dirba moteriškus darbus, globoja ar skriaudžia vaikus, aitvarai neša turtus, Gabija saugo ugnį, Austėja globoja bites. Miškeliai, vandens šaltiniai ir telkiniai, akmenys ir kalvelės teikia žmonėms maistą, prieglaudą bei paguodą, todėl yra šventi ir saugomi.
Lenkų istorikas Jonas Dlugošas (Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, 1t.,Vėlius N., 1996, Vilnius) apie senąją prūsų ir lietuvių religiją ir mitologiją rašė ,,…Tuo metu Prūsijos žmonės buvo laukiniai, žiaurūs stabmeldžiai, garbinantys demonus ir skendintys tokiame aklame ir tamsiame paklydime, jog saulę, mėnulį, žvaigždes, gyvulius, paukščius, ugnį bei kitus padarus laikė dievais, o kai kuriuos miškus, ežerus, vandenis manė esant šventais ir neleido juose nei žvejoti, nei medžioti, nei medžių kirsti. …Prūsai turėjo savitą kalbą, kilusią iš lotynų, giminingą lietuvių kalbai ir į ją panašią, garbino beveik tuos pačius dievus. …Pripažįstama, jog prūsai, lietuviai ir žemaičiai turi tuos pačius papročius, vieną kalbą ir yra gentainiai, su svečiais jie mandagūs ir žmoniškai apsieina. Pirtyse prausiasi kasdien ir vyrai, ir moterys. Niekam nevalia elgetauti: išalkusiam tereikia užsukti į kokią nors trobą, ir jis tuoj pavalgydinamas.”
Pateiktas istorinės medžiagos fragmentas patvirtina senovės lietuvių (prūsų, žemaičių, t.y. baltų) dvasingą ryšį su visomis gamtos apraiškomis. Meilė ir pagarba gamtai, jos garbinimas ir saugojimas, švara buityje, vargšų globa bei mandagumas sutinkant taikų, be piktų kėslų, svečią.
Apie jotvingius J. Dlugošas rašė: ,,…O jotvingių kraštas nusidriekęs į šiaurę, ribojasi su Mazovijos, Rusijos ir Lietuvos žemėmis. Jų kalba labai panaši į prūsų ir lietuvių, ir šie gali ją suprasti. Jotvingiai − nepaprastai aukšti ir karingi žmonės ir taip geidžia šlovės bei išlikti atmintyje, kad dešimt jų kaunasi su
šimtu priešų ir guodžiasi vienui viena viltimi, kad jiems žuvus ar mirus artimieji pagerbs giesmėmis jų šaunius žygius. Tas karingumas jiems buvo labai pražūtingas, nes dauguma lengvai gali įveikti mažumą; taigi pamažu beveik visa tauta žuvo pralaimėjusi karo lauke, nė vienam nepasitraukus iš nelygios kovos ir nesistengus pabėgti iš pradėto mūšio. …Juk jotvingiai nepakęsią to, kad jiems sveikiems esant jų kraštas būtų nusiaubtas. …Ir per vieną mūšį beveik visa jotvingių gentis, visi žmonės buvo taip išžudyti ir išnaikinti.” Koks tragiškas didingos, lietuviams giminingos, genties likimas. Tokios trumpos, lakoniškos J.Dlugošo žinios, bet kiek daug jos byloja apie baltų narsą ir pasiaukojimą. Ar ne taip pat kovojo Lietuvos partizanai 1944 – 1952 pokario metais, nors gerai suvokė savo neišvengiamą žūtį, bet tūkstančiai jų ėjo aukotis dėl laisvės.
Gotų istorikas Jordanas [9] rašė: ,, Prie pat Okeano kranto, kur trimis žiotimis įsilieja Vyslos vandenys, gyvena vidivarijai, kuriuos sudaro įvairios gentys. Už jų, Okeano pakrantėje, gyvena aisčiai, labai taikinga gentis”. Taigi aisčiai buvo labai taikingi. Pagal M. Gimbutienę [3], tai senosios Europos įtaka − priešingai indoeuropiečiams, senosios Europos gyventojai buvo taikūs.
Daug istorinių žinių pateikia šv. Adalberto (Vaitiekaus) žūties (997 04 23) aprašymas [9]. Tuo metu vyko žūtbūtiniai kryžiaus karai. Ir štai, vykstant kruvinai kovai tarp religijų, Vaitiekus atvyksta į stabmeldžių kraštą skleisti naujos krikščioniškos religijos tiesas. Vaitiekų pradžioje du kartus perspėja, kad to nedarytų ir liepia skubiai išvykti iš krašto: ,,…Skubus grįžimas suteiks tau viltį, o mažas delsimas užtrauks tikrą pražūtį. Mus ir visą šią karalystę, kurios angoje mes esame, valdo bendri įstatymai ir vienodas gyvenimo būdas; o jūs (katalikai) ir nežinomų mums papročių žmonės, jei šią naktį nepasitrauksite iš čia, ryto metą neteksite galvų”. Taip aprašė, spėjama, benediktinų vienuolis Jonas Kanaparijus, pagonių tikrai nedailinantis. Vėlgi, Vaitiekaus brolio Gaudencijaus (Radimo) ir kito palydovo Benedikto (Buguso) nenužudė, o leido pabėgti. Dar atkreiptinas dėmesys, kad tai vyko religijų nuolatinių kruvinų karų laikotarpiu bei krašto pasienyje (karalystės angoje), kur ypač griežti įstatymai. Tai žūtbūtinė kova už savo protėvių papročius juos privertė, po kelių perspėjimų, atlikti žiaurią egzekuciją. Ta nesutaikoma žūtbūtinė kova aprašyta ir Vygando Marburgiečio (1394m.) Naujosios Prūsijos kronikoje [M.Bartninkas 1993, N.Vėlius1996] − Trapėnų žemės gynėjai nusprėndė geriau visi žūti Pilėnų pilyje, bet neatsisakyti savo dievų ir laisvės.
Adomas Brėmenietis [8] apie prūsus (1075 m.) rašė: ,, Semba yra rusų ir lenkų kaimynystėje. Joje gyvena sembai arba prūsai, labai žmoniški žmonės, skubantys į pagalbą tiems, kurie jūroje atsiduria pavojuje ar užpuolami piratų. Auksą ir sidabrą menkniekiu laiko, turi gausybę kailių iš kitų šalių…Be abejo, ir po šiai dienai jų žemėje, nors visi kiti papročiai yra tokie kaip mūsų, neleidžiama lankyti miškelių ir šaltinių, kuriuos, jų manymu, krikščionių lankymas suteršia…Žydraakiai, rusvos veido odos ir apaugę plaukais, be to, gyvendami tarp nepereinamų pelkių, nenori pakęsti savo tarpe jokio valdovo”. Labai iškalbingas liudijimas apie lietuvių artimus gentainius prūsus: žmoniški žmonės, skuba į pagalbą, niekina auksą, saugo miškelius bei šaltinius, žydraakiai, mylintys laisvę.
Magdeburgo analuose [8] rašoma: ,, (1147 m.) tais pačiais metais, apie šv. Petro šventę, dieviško įkvėpimo paskatinti ir daugybės vienuolių paraginti, labai daug krikščionių kovotojų, pasiėmę gaivinantį kryžiaus ženklą, išėjo prieš gyvenančius šiaurės pusėje pagonis, kad juos palenktų į krikščionių tikėjimą arba, Dievo padedami, visiškai sunaikintų. Į vieną sąjungą jau buvo susibūrę: Magdeburgo arkivyskupas Friderikas, Halerštato vyskupas Rotholfas, Marburgo – Reihaldas, Branderburgo – Wickeris, bei Moravijos vyskupas Henrikas, be to, maršalas Konradas, maršalas Adalbertas, dvaro palydovai Friderikas ir Hermanas su daugybe kitų palydovų ir šešiasdešimt tūkstančių ginkluotų karių. Kitoje sąjungoje tuo metu pulkavosi Brėmeno arkivyskupas Alberas, Saksonijos kunigaikštis Henrikas, Burgundijos kunigaikštis Konradas, pagarsėjęs princas Hartwigas su daugybe palydovų ir kilmingųjų bei keturiasdešimt tūkstančių ginkluotų karių. Prisidėjo dar ir Dakijos karalius su tos žemės vyskupais bei visu savo tautos branduoliu; sutelkęs labai daug laivų, jis parengė kariuomenę, susidedančią maždaug iš šimto tūkstančių karių. Išvyko ir Lenkijos kunigaikščio brolis su dvidešimt tūkstančių ginkluotų karių ir jo vyresnysis brolis su be galo didele kariuomene kovoti su žiauriaisiais barbarais prūsais ir ilgokai ten užgaišo. Aukščiausiojo Dievo valia patraukė prieš juos su didžiulėmis ginkluotomis pajėgomis ir rusai, kad ir nekatalikai, bet paženklinti krikščionių vardu. Taigi visi jie labai gerai pasirengę ir su didžiausiu užmoju įžengė į kelias pagoniškų žemių sritis, ir visa žemė nuo jų sudrebėjo. Beveik per tris mėnesius skersai išilgai trypdami nusiaubė visą tą kraštą, padegė
pilis bei miestus, o šventyklą, kuri buvo prieš Malcho miestą, sugriovė su visais stabais ir sudegino kartu su pačiu miestu”. Čia buvo pateikta didoka Magdeburgo analų ištrauka, nes ji su siaubą keliančiu vaizdingumu byloja apie tragišką prūsų likimą: …dieviško įkvėpimo paskatinti…pasiėmę gaivinantį kryžiaus ženklą…Aukščiausiojo Dievo valia…su didžiausiu užmoju…tris mėnesius skersai išilgai trypdami nusiaubė visą kraštą…”. Kokia buvo ištverminga prūsų tauta, dar ilgai gynusi save ir lietuvius nuo apsijungusios Europos kruvino krikšto.