.
Pirmojo pasaulinio karo baigtis turėjo labai didelę įtaką lietuvių
valstybingumo atkūrimui. Jis iš esmės pakeitė geopolitinę padėtį Rytų
Europoje. Žlugus Rusijos ir Vokietijos imperijoms, čia gyvenusioms tautoms
susidarė unikali galimybė sukurti savo valstybes. Pirmasis pasaulinis karas
ir ypač vokiškoji Lietuvos okupacija palaipsniui keitė lietuvių veikėjų
požiūrį į autonomijos klausimą. Atsiranda radikalesnis – nepriklausomybės –
siekis. Po 1917m. Vasario ir Spalio revoliucijų Rusijoje lietuviai suprato,
jog atėjo tinkamas laikas siekti Lietuvos nepriklausomybės.
Tuo metu prisijungti Lietuvą pretendavo ne tik Rusija bei Lenkija,
bet ir Vokietija, 1915 m. okupavusi visą kraštą. Vokietijos vyriausybė ėmė
derėtis su lietuvių politiniais veikėjais, kad Lietuva prisijungtų prie
Vokietijos kultūrinės autonomijos teisėmis. Lietuviai siekė, kad Lietuva
būtų paskelbta nepriklausoma valstybe, kuri sudarytų sąjungą su Vokietija
po to, kai ši Taikos konferencijoje įsipareigos Lietuvą pripažinti ir ginti
jos interesus. Reikalauta, kad Vokietijos valdžia netrukdytų sušaukti
Lietuvių konferenciją ir Tarybą, kuri vykdys konferencijos nutarimus.
1917m. rugpjūčio 1-4d. Vilniuje vokiečiai leido sušaukti negausų
susirinkimą. 1917 m. rugpjūčio 1 d. pradėjo posėdžiauti Lietuvių
konferencijos organizacinis komitetas. Keletą dienų trukusiuose posėdžiuose
parengta konferencijos darbotvarkė. Konferencijos dalyviai nebuvo renkami.
Organizacinio komiteto dalyviai pateikė apylinkių atstovų sąrašus arba
nuvykę į vietas kartu su valsčių inteligentija paskyrė į konferenciją
vyksiančius atstovus. Vietoj vokiečių siūlomos patikėtinių tarybos
Komitetas sušaukė platesnę krašto atstovų konferenciją. Leidimas tam buvo
duotas tik su sąlyga, jog bus priimta rezoliucija dėl Lietuvos sąjungos su
Vokietija sudarymo.
Organizacinis komitetas pareiškė, jog šį klausimą galutinai galėtų
išspręsti tik Steigiamasis Seimas.
Lietuvių konferencija vyko 1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis.
Konferencijos posėdžiai buvo uždari. Konferenciją atidarė organizacinio
komiteto narys A. Smetona. Konferencijos dalyviai nagrinėjo ne tiek
vokiečių pasiūlytos Patikėtinių tarybos sudarymą, kiek Lietuvos ateities
klausimus. Pirmininkavo Jonas Basanavičius, dalyvavo 214 visų luomų,
partijų bei politinių srovių atstovų, atvyko keletas atstovų iš užsienio.
Konferencija pareiškė lietuvių tautos pasiryžimą atkurti nepriklausomą
demokratinę Lietuvos valstybę etnografinėmis sienomis. Buvo sprendžiamas
klausimas, kaip pasiekti Lietuvos nepriklausomybės, kurios iš didžiųjų
valstybių pagalba remtis. Sąjungai su Lenkija niekas nepritarė, dalis
delegatų buvo linkę derėtis su Rusija, tačiau tiesioginė Vokietijos įtaka
bei viltis, kad vokiečiai pralaimės karą, vertė ieškoti Vokietijos paramos.
Konferencija nutarė, jog Vilniuje turi būti sušauktas Steigiamasis seimas,
kuris priims valstybės konstituciją ir nustatys santykius su kitomis
valstybėmis.
1917 m. rugsėjo 21 d. konferencijoje išrinktas vykdomasis organas –
Lietuvos Taryba iš 20 narių. Lietuvos Taryba turėjo įgyvendinti
konferencijos nutarimus. Į Tarybą išrinkti 8 Krikščionys demokratai, 2
tautininkai, 2 socialdemokratai, 1 liaudininkas ir 7 nepartiniai asmenys.
Lietuvos Tarybos pirmininku buvo išrinktas Antanas Smetona, pirmuoju
vicepirmininku S. Kairys, nariais – J. Basanavičius, S.Banaitis,
M.Biržiška, K.Bizauskas, P.Dovydaitis, P.Klimas, D.Malinauskas, V. Mironas,
S.Narutavičius, A.Petrulis, J.Smilgevičius, J.Staugaitis, A.Stulginskis,
K.Šaulys, J.Šernas, J.Vailokaitis, J.Vileišis.
Vokietijos valdžia Lietuvos Tarybą laikė organu, su kuriuo vokiečių
valdžia turėjo tartis dėl Lietuvos likimo. 1917m. Tarybai buvo ypač svarbu
užmegzti santykius su užsienyje gyvenančių lietuvių veikėjais ir gauti jų
pritarimą. Lapkričio mėn. lietuvių organizacijos užsienyje pripažino
Lietuvos Tarybai teisę atstovauti Lietuvai, tik lietuvių bendruomenės
Rusijoje priekaištavo už per daug glaudžius ryšius su Vokietija.
Lietuvos Taryba, vykdydama Vilniaus konferencijos nutarimus, mėgino
sušvelninti okupacinio rėžimo sunkumus.1917 m. spalio 20 d. Taryba nusiuntė
Vokietijos kancleriui memorandumą, kuriame reikalavo, kad Lietuvos Tarybai
būtų suteikta teisė siūlyti karinei valdžiai, kaip pašalinti okupacinio
valdymo negeroves – nepakeliamas rekvizicijas, darbo batalionus, žmonių
vežimą į prievartos darbus. Tačiau karinė valdžia Lietuvoje mažai
teatsižvelgė į civilinės Vokietijos valdžios reikalavimus.
1917 m. rugsėjo 6 d. vokiečiai leido lietuviams leisti politinį laikraštį
„Lietuvos aidas“, kuris tapo Lietuvos Tarybos spaudos organu. Lietuvos
Tarybą „vyriausiuoju lietuvių tautos organu kraštui ir valstybei atstatyti“
pripažino ir užsienio lietuviai Stokholmo ir Berno lietuvių konferencijose.
Netrukus susidarė palanki politinė padėtis
Lietuvos
nepriklausomybės paskelbimui. 1917 m. spalio pabaigoje Rusijoje į valdžią
atėję bolševikai paskelbė „Rusijos tautų teisių deklaraciją“, kurioje
pripažino Rusijos tautų laisvo apsisprendimo teisę kurti savarankišką
valstybę. 1917 m. gruodžio 2 d. Sovietų Rusija pasirašė paliaubų sutartį su
Vokietija, gruodžio 9 d. tarp šių valstybių prasidėjo taikos derybos.
Derybose Lenkijai buvo pažadėta nepriklausomybė. Derantis dėl Lietuvos,
Vokietijai reikėjo dokumento, nustatančio Vokietijos ir Lietuvos santykius,
rodančio lietuvių norą sudaryti sąjungą su Vokietija. Vokietija sutiko
pripažinti nepriklausomą Lietuvą, jei Lietuvos Taryba pažadės susieiti su
Vokietija tvirta ir amžina sąjunga, pagrįsta keturiomis konvencijomis
(karine, muitų, valiutos ir susisiekimo).
1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos
nepriklausomybės deklaraciją. Pirmajame deklaracijos punkte Taryba skelbė,
jog atkuriama nepriklausomos Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje ir
nutraukiami visi Lietuvos ryšiai, kuriuos ji yra turėjusi, su kitomis