Darbo temai “LDK gudiškų tekstų braižo specifika XVII a. viduryje – XVII a. II pusėje” atskleisti buvo pasirinkta 1650–1651metų Žemaičių pilies teismo knyga esanti Vilniaus Universiteto bibliotekoje.
Nagrinėjami dokumentai buvo parašyti senovės slavų kanceliarine kalba, todėl temos nagrinėjimas reikalauja trumpo šios kalbos vartojimo konteksto apžvelgimo, bei kitų, su dokumentų rašymu susijusių aplinkybių nusakymo. Senoji slavų kalba susiklostė IX antroje pusėje pietinio šnekamosios kalbos dialekto pagrindu, iš pradžių ji vartota bažnytiniams tekstams versti iš graikų kalbos į slavų. XI a. pabaigoje ši kalba tampa literatūrine bažnytine kalba visiems slavams. Lietuvos valstybei plečiantis, prie jos prijungus didžiulius rytinių slavų gyvenamuosius plotus, valdovo raštinėje buvo įvesta tuose plotuose jau iš seno vartota bažnytinė slavų kalba . “Lietuvoje rusiškasis aktas buvo perimtas, jau išėjęs šiokią tokią evoliuciją, todėl seniausių jo formų Lietuvoje nėra…” . Senovės rusų kalba oficialiai pradedama vartoti LDK valstybės kanceliarijoje XIV a. pabaigoje. Didelė polemika iki šiol kyla stengiantis apibrėžti šios kalbos pavadinimą, įvesti vieną terminą: LDK vartotos kalbos negalima vadinti gryna senovės rusų kalba, nes čia slaviškoji kanceliarinė kalba formavosi savitai, kitaip nei Maskvos kunigaikštystėje, ją smarkiai veikė vakarinės rytų slavų dalies šnekamoji kalba, iš kurios ilgainiui susiformavo dabartinė baltarusių ir dalies ukrainiečių kalba. Literatūroje ligi šiol dar nenusistovėjęs šios kalbos pavadinimas: vieni ją vadina senąja baltarusių , kiti – vakarinių rusų, senąja rusų ir pan. . Šios kalbos pamatą sudaro senoji rusų literatūrinė kalba, kuri LDK teritorijoje buvo įgavusi daug vakarinių rusų šnektų ypatybių, be to, turėjo lietuvių ir lenkų kalbų elementų. Joje vyravo šiaurės Voluinės ir pietų baltarusių vietinės kalbos elementai. LDK valstybinė kalba ypač “subaltarusėjo” tik nuo XVI a. vidurio . “Tai visai ne gudų, ne ukrainiečių, ne maskvėnų rusų ir ne kita šnekamoji žmonių kalba, nors kiekvienai jų artima” Gal būt dėl to, ar tikslinga šią kalbą vadinti gudų kalba, iki šiol ginčijamasi.
LDK kultūrinė situacija gali būti vadinami bilingvizmu, kai rašoma ir šnekama buvo skirtingomis kalbomis, jis buvo ypač ryškus lietuviškoje LDK dalyje. Tai būdinga ir kitoms viduramžių šalims. Svetima literatūrinė kalba ir vietinė gyva šnekamoji kalba veikė viena kitą. Žygimanto Augusto laikais jo kanceliarijos raštuose įsigalėjo arčiau Vilniaus esančioms baltarusių teritorijoms būdingas kirilicos greitraščio tipas, kurį archeografai vadina Vilniaus greitraščiu. Vakarų žemių patekimas LDK sudėtin, o vėliau Ukrainos įjungimas į Lenkijos valstybę pagreitino susidarymą senųjų baltarusių ir mažarusių kalbų, kurios taip nutolo nuo senosios rusų kalbos (…), kad Maskvos Rusijoje XVI – XVII a. baltarusių kalba kartais buvo vadinama lietuvių kalba.” . Senąja baltarusų kalba buvo rašomi valstybiniai dokumentai, literatūros kūriniai, metraščiai, netgi religinės knygos, ji tapo LDK bazine bendrine kalba buvo vartojama kaip visuotinai priimta oficialioji raštvedybos kalba. “To meto pažiūroms ir reikalavimams nebuvo jokio reikalo, kad šnekamoji kalba būtų ta pati, kuria raštininkai rašydavo raštus.Reikėjo tiktai, kad vienas raštininkas suprastų kito raštą, daugiau nieko” . Tačiau Vladimirovas mano, kad šią kalbą plačiai “vartojo, vadinasi, ir suprato net LDK Šiaurės – vakarų rajonuose, gyventuose lietuvių ir žemaičių.” Senosios baltarusų kalbos viešpatavimas LDK valdymo organų kanceliarijose buvo nutrauktas 1696 m., kai seimas priėmė nutarimą rašyti lenkiškai. Pagrindiniai šia kalba parašyti LDK rašytiniai paminklai, metraščiai, LDK Statutai, Lietuvos Metrikos dokumentai, teismų knygos bei kita dokumentacija.
Vieni iš svarbiausių asmenų tyrinėjant raštus ir specifiką yra raštininkai, todėl labai svarbu suprasti jų veiklos kontekstą. Net tik centrinėms valstybės įstaigoms raštininkas buvo tas asmuo, be kurio neapsieinama. Begalę raštininkų turėjo visų instancijų teismai.Ypač daug jų prireikė po XVI a. vidurio teismų reformos, pavietuose su Žemaičių seniūnija įsteigus pilies, žemės ir pakamario teismus. Lietuvių kalba etninėse Lietuvos žemėse buvo reikalinga ir bažnyčios ir teismų raštininkams. Raštingi vyrai patekę į raštinę pradėdavo nuo paprastų darbų, jų švarraščius pasirašydavo raštininkas. Žinoma, profesinį išsilavinimą raštininkas gaudavo dirbdamas tiesioginį darbą raštinėje. Raštininkui buvo privalu išmanyti formuliaro reikalavimus ir griežtai jų laikytis. Jablonckis prasitaria, kad ne visi mokėjo gerai rašyti, kaip pavyzdį jis pateikia 1596 m. Žemaičių žemės teismų knygos dokumentus, kuriuose mirga klaidos. Kiekvienas teismas turėjo raštininką. “ aišku, kas patys vieni jie to padaryti neįstengdavo, todėl pasiimdavo savo padėjėjais podpiskių – raštininkėlių.” Raštinininkas neapsieidavo be specialiai parengtų žąsies plunksnų pundelio ir iš lietaus vandens, ąžuolo žievių nuoviro, sieros produktų, acto, trintų kriauklelių, alaus arba vyno pagaminto rašalo.