Lietuvių tautos trėmimai
Masiniai trėmimai sugriovė daugelio lietuvių gyvenimą. Baigėsi jų svajonės, planai, mintys apie geresnį rytojų. Prieš akis buvo tik tolima kelionė į nežinomybę. Svetimame krašte tremtiniai turėjo tik vieną tikslą – išgyventi. Čia jų gyvenimas buvo kaip tikras pragaras. Šiandien sunku mums įsivaizduoti tai, ką mūsų seneliai turėjo išgyventi. Šita tautžudystė prasidėjo prieš šešerius dešimtmečius.
Baisu pagalvoti, kad mūsų tautiečiai buvo eiliniai trėmimų dalyviai. Visą šį košmarą jie regėjo savo akimis. Trėmimai – tai kažkas siaubingesnio negu siaubo filmai. Apie juos šiek tiek pabandysiu papasakoti.
Lietuvių genocidas prasidėjo 1941 m. birželio 14 dieną. Manoma, kad iš tėvynės buvo išvežta nuo 18 000 iki 34 620 žmonių. Tai nepaprastai daug nekaltų mūsų tautiečių žuvo Sibiro platybėse. Lietuvių trėmimai baigėsi prasidėjus II pasauliniam karui, tiksliau, 1941 m. birželio 21 dieną. Įdomu, kiek būtų išvežta žmonių, jeigu genocidas užtruktų ilgiau.
Masiniai trėmimai – pats baisiausias košmaras, kurį turėjo išgyventi mūsų tautiečiai. Šiandien mums skaudu apie tai kalbėti. Daug faktų apie jų kančias ir gyvenimo sąlygas sužinome iš knygų, televizijos, o kiek dar apie juos nežinome. Tų lietuvių, kurie ištvėrė lageriuose ir išliko gyvi, sąmonėje tremtis paliko didžiulę žymę. Juk jie buvo pasmerkti mirti. Nors praėjo 60 metų po tų įvykių, ši lietuvių tautos istorijos dalelė gyva mūsų atmintyje. Manau, kad mes ir būsimos mūsų kartos neužmirš Sibiro platybėse kentėjusių tautiečių. Tai mūsų pareiga.
Algirdas Šukys
1941 metų birželio 14-sios naktis. Tremtinių ešelonai.
Gimiau 1927 m. sausio 12 d. Kuosėnų kaime. kuris dabar priklauso, berods, Kupiškio rajonui, o jeigu skirstytume kaimus pagal parapijas, tai berods, Viešintų parapijai, pradžios mokyklos mokytojo Aleksandro Šukio ir Marijos Petrylaitės – Šukienės šeimoje. Čia mano nurodoma gimimo data nesutampa su ta, kuri įrašyta mano pase, ten nurodyta 1930.01.12. Toks gimimo datų nesutapimas atsirado tremties metu, kai daugelis motinų, nenorėdamos, kad būtų varomos į darbus, iš kurių ne kiekvieną dieną galėtų grįžti pas savo vaikus, specialiai mažino savo vaikų amžių. Iš to, kad taip buvo galima padaryti, galima spręsti, jog speckomendantūros, kurios tvarkė tremtinių reikalus, neturėjo pakankamai pilnų ir pakankamai tikslių duomenų apie ištremtus vaikus: ar juos gauti sutrukdė mūsų kelionės į tremtį metu prasidėjęs karas, ar kitos priežastys – nežinau. Žinau tik tiek, kad tie pirmosios tremties metu padaryti įrašai vėliau tapo oficialiomis mano ir mano sesers Danutės gimimo datomis. Sesuo, sugrįžusi iš tremties, susirado Adomynės bažnyčioje įrašą apie tikrąją gimimo datą ir, juo remdamasi, atitaisė savo dokumentus, o aš, nesurasdamas laiko paieškoms ir dokumentų perrašinėjimui bei neskirdamas tam ypatingo dėmesio, taip ir likau trejais metais „jaunesnis“. Neužilgo po mano gimimo tėvas buvo perkeltas mokytojauti į Punkiškių mokyklą, priklausiusią Adomynės parapijai. ten ir gimė mano sesuo Danutė. Dar po metų – kitų mūsų šeima persikėlė į Panevėžio apskrities Pušaloto valsčių, kur mano tėvas pradėjo dirbti Jokūbonių kaimo pradžios mokyklos mokytoju. Ten aš baigiau tos mokyklos skyrius, o po to kartu su savo Dėde Broniumi Šukiu (dabar jis gyvena Australijoje) pasiruošėme ir eksternu išlaikėme egzaminus už 6 skyrius, taip sutaupydami vienerius metus. 1939 m. įstojau į Panevėžio berniukų gimnazijos pirmąją klasę. Mokytis sekėsi, tačiau laikai buvo audringi: pirmąją mano mokslo gimnazijoje dieną prasidėjo Antrasis Pasaulinis karas, teko išgyventi ir Klaipėdos krašto praradimą, ir dalies Vilniaus krašto susigrąžinimą, ir sovietinės okupacijos pradžią.
1941 m. birželio 14 d. naktį Jokūbonių mokyklos pastatas, kuriame gyveno mūsų šeima, buvo apsuptas kareivių ir mums pranešta, kad mūsų šeima ištremiama į Sovietų sąjungos gilumą.
Trėmimo naktį mano tėvo nebuvo namie, nes jis jau ruošėsi 1941 birželio sukilimui, kuriame aktyviai dalyvavo, todėl suėmė tik mano motiną, mane, seserį Danutę ir gyvenusį pas mus, netekusį abiejų tėvų našlaitį, – mano pusbrolį Aleksandrą Petrylą (Aliką), kuris buvo jaunesnis ir už Danutę. Vėliau, jau Panevėžyje, cukraus fabriko teritorijoje, kur buvo formuojami tremtinių ešelonai, mano motinai pavyko įtikinti rusų karininką, kad Aliuką, kaip ne visiškai tikrą mūsų šeimos narį, paleistų, ir šis nuėjo pas mūsų giminaičius Jokūbonius ( mano pusbrolio skulptoriaus Gedimino Jokūbonio tėvus), gyvenusius tuomet Panevėžyje, kur jie turėjo nuosavą namuką Upės gatvėje.
Mūsų šeimos suėmime dalyvavo pora civilių,kalbėjusių tik rusiškai, keletas rusų kareivėlių, vienas pušaloto miestelio žydelis ir vienas lietuvis – Jokūbonių kaimo krautuvėlės savininkas, o kartu ir paštininkas, ir pieno punkto priėmimo vedėjas Mykolas Kavaliauskas. Prisimenu, kaip jis išmetė iš sunkvežimio kėbulo tėvelio kelioninius kailinius, kuriuos rusai kareivėliai buvo patarę mums pasiimti, kaip jis nesutiko pakviesti mūsų kaimynės ir geros mano motinos draugės Salomėjos Židonienės, nors mama jo ir labai prašė, nes norėjo palikti jai
Aliuką ir paprašyti prižiūrėti mūsų gyvulius ir namus. Rusai kareivėliai elgėsi su mumis gana gerai, ir tik jų dėka mes pasiėmėme su savimi šiltų drabužių ir maisto. Patys buvome visiškai pasimetę, o Kavaliauskas tvirtino, kad nieko nereikia, nes mus greit sugrąžins namo. Mes, žinoma, juo nelabai tikėjome, prisimindami, kad mus kaip „žalingą elementą“ tremia į Sąjungos gilumą. Tą patį tvirtino ir kareivėliai, sakydami, kad ten kur mus veža, žiemos gana žiaurios. Kareivėliai leido mums, vaikams, net atsisveikinti su neseniai gimusiu teliuku, triušiukais ir šuniuku.
Pakeliui į Pušalotą į sunkvežimio kėbulą dar įsodino Pušaloto valsčiaus buvusio viršaičio Mikoliūno žmoną su sūneliu Algiu (tėvo taip pat nerado namie), o Pušalote – dar mokytoją Alksnienę ir mokytojų Janušauskų šeimą (tėvą, motiną – taip mokytoją, jų dukterį Danutę ir sūnų Apoliuką, dabar tik vienintelį likusį gyvą iš visos šeimos ir gyvenantį Salininkuose, visai šalia Vilniaus). Po to įsodino dar porą nepažįstamų man šeimų ir išvežė į Panevėžį, kur cukraus fabriko teritorijoje jau stovėjo prekinių vagonų sąstatas. Į vagonus sodino vidutiniškai po 30-40 žmonių. Vagonuose iš abiejų pusių buvo sukalti dviaukščiai ištisiniai gultai – „narai“, o viduryje buvo įtaisyta iš keturių lentelių sukalta „parašė“ – sao rūšies „tualetas“. Ant gultų vietos visiems su savo daiktais neužteko, todėl vėliau atvežtieji žmonės sėdėjo ir aplink „parašę“, pridengę ją paklodėmis iš visų keturių pusių, o kai kurie įsitaisė gulėti po „narais“. Vagone buvo karšta ir labai tvanku: dienos buvo saulėtos ir karštos, geležinis vagono stogas įkaisdavo lyg krosnelė, o du mažyčiai grotuoti langeliai buvo aklinai uždaryti ( juos atidarė tik po to, kai buvome jau gana tolokai nuo Lietuvos). Tokių vagonų mūsų sąstate aš suskaičiavau apie 60. Tiesa, ne visi jie buvo su tremtiniais: su mumis važiavo kareiviai – sąstato sargyba, sąstato viršininkai ir palydovai, važiavo ir parduotuvėlė, iš kurios į vagonus atnešdavo ir siūlydavo nusipirkti duonos, druskos, muilo, cukraus ir t.t., tačiau tokiame karštyje, esant tokiai nervinei įtampai, niekam valgyti nesinorėjo, tuo labiau, kad vandens kiekis buvo ribotas: tik vieną kartą į dieną leisdavo kam nors iš vagono, lydint sargybai, nueiti su dviem kibirais kokioje nors stotelėje (didelėse stotyse mūsų sąstatas nesustodavo) prie krano su užrašu „kipiatok“ ir atsinešti vieną kibirą karšto ir vieną kibirą – šalto vandens.
Toje pat cukraus fabriko teritorijoje buvo atskirai formuojamas „vyriškas“ ešelonas : jo vagonuose buvo talpinami vyrai, kurie buvo atskiriami nuo savo šeimų, o taip pat jaunuoliai, kuriuos laikė jau suaugusiais. Mums buvo sakoma, kad toks atskyrimas – laikinas, tik kelionės metui, tačiau vėliau paaiškėjo, kad mums buvo meluojama. Mūsų ešelonas su motinomis, vaikais ir seneliais, kurių tarpe buvo ir keliolika tvirtų vyrų – daugiavaikių šeimų galvų, išvyko iš Panevėžio ankščiau, ir jau birželio 17 d. ties Obeliais kirto Lietuvos sieną. Vyrų ešelonas, kaip mes po to susžinojome, išvyko šiek tiek vėliau. Viena ešelono dalis (daugiau nei 80 vagonų) buvo nuvaryta per Novosibirską į Krasnojarsko krašto lagerius, į st. Rešoty. Jau gerokai po karo pabaigos man teko sutikti vieną iš likusių gyvų to ešelono „keleivių“ – senuką Petrauską, grįžusį iš Krasnojarsko lagerių pas ištremtą į Altajų žmoną. Jis pasakojo apie gyvenimą lageryje, kurio adresas buvo – Krasnojarsko kraštas, Rešoty geležinkelio stotis, žymiai sunkesnį ir žiauresnį negu tas, kurį B. Sruoga aprašė savo „Dievų miške“. Pats Petrauskas išliko gyvas tik todėl, kad turėjo atsivežęs iš Lietuvos gražią, antklodę ir laiku susiprato padovanoti ją vienam lagerio gydytojui. To gydytojo rūpesčiu jis pateko į lagerio sanitarinės dalies pagalbinių darbininkų sąrašą, o po to – dėl gero rusų kalbos mokėjimo ir dėl parodyto sugebėjimo gerai tvarkyti dokumentaciją – net į tos dalies „kontorą“.
Nesakyčiau, kad tų tremtinių, kurie nebuvo suvaryti į lagerius ( t.y., mūsų), gyvenimas buvo lengvas, nors, žinoma, žymiai geresnis negu vyrų lageriuose. Ypatingai sunkūs buvo karo metai.
Kai pačioje birželio pabaigoje ( ar liepos pradžioje, tiksliai nebepamenu) mūsų ešelonas atvyko į Altajaus krašto „sostinę“ Barnaulą ir mus pradėjo kraustyti iš vagonų bei vežti į specialiai pastatytą ir aukšta tvora aptvertą „palapinių miestelį“, mus visus labai nustebino pulkai vaikų, rinkusių nuo žemės mūsų iš vagonų išmetamas sudžiūvusias ir supelyjusias duonos kriaukšleles ir čia pat godžiai jas čiulpusių. O juk ėjo tik antra ar trečia savaitė, tačiau jau nemaža dalis gyvenusių Barnaulo Barakuose ir žeminėse ( o tuomet beveik visas miestas susidėjo iš barakų ir žeminių) vaikų ir jų tėvų bei senelių buvo pusalkaniai, o kai kurie – ir visai alkani. Kas tai yra alkis ir badas, netrukus sužinojome ir mes, kai mus žiemos pradžioje iš Barnaulo (kur mes pradžioje gyvenome palapinėse, o po to barakuose šalia statybų, kur kasė tranšėjas ir nešiojo plytas mūsų mamos, vadovaujamos brigadininko – tremtinio Vanago iš Panevėžio) išvežė į Ustj-Pristanės rajono miškus (į taigą, kaip juos ten vadina). Ten gana dažnai mes
prisimindavome išmestas sudžiūvusias ir apipelyjusias kriaukšleles, kurios dabar mums atrodydavo kaip tikras skanumynas, palyginus su paplotėliais iš džiovintų lupenų, sumaišytų su pelais.
Iki to laiko kai kurie su mumis iš Lietuvos važiavusieji vyrai, jų tarpe ir jau minėtas mokytojas Janušauskas iš Pušaloto, buvo jau suimti: daugelis jų mokėjo rusiškai ir neatsargiai pasidalino kai kuriais samprotavimais su vietiniais gyventojais. Tik visai neseniai jo sūnui Apolinarui pavyko gauti savo tėvo bylos dokumentus, iš kurių jis sužinojo, kad tėvas buvo sušaudytas.