Valdymo forma yra sistema, pagal kurią valdoma valstybė. Praktikoje
naudojamos ir siūlomos daugybė įvairių valdymo formas apibūdinančių sąvokų.
Žemiau pateikiamas daugiausiai vartojamų valdymo formų sąrašas.
Pastebėkite, kad praktikoje galima suderinti keletą paprastų valdymo formų
vienoje valstybėje.
Anarchizmas
• Anarchokapitalizmas
• Ekoanarchizmas
• Ekofeminizmas
• Libertarinis socializmas
Autokratija ir diktatūra
• Despotizmas
• Karinė chunta
• Kleptokratija
Monarchija
• Absoliutinė monarchija
• Konstitucinė monarchija (konstitucinės monarchijos paprastai nėra
autokratiškos, nors ir išsivysčiusios iš autokratinių formų)
• Paveldimoji monarchija
• Renkamoji (elekcinė) monarchija
Demokratija
• Tiesioginė demokratija
• Dalyvavimo demokratija
• Atstovaujamoji demokratija
• Westminsterio sistema
• Parlamentinė sistema
• Konsensuso vyriausybė
• Socialinė demokratija
• Prezidentinė sistema
• Pusiauprezidentinė sistema
Oligarchija
• Aristokratija
• Gerontokratija
• Meritokratija
• Plutokratija
• Technokratija
• Teokratija
Respublika
• Bananinė respublika
• Federacinė respublika
• Islamo respublika
• Socialistinė respublika
• Tarybinė respublika
Šios valdymo formos suteikia schematišką apibūdinimą apie valstybės
vyriausybės galios struktūrą, tačiau kiekviena vyriausybė yra unikali, kaip
ir kiekviena šalis ir jos konstitucija – pagrindinis įstatymas detaliai
aprašantis valdymo formą.
Socializmas, komunizmas ir fašizmas, atsiradę kaip socioekonominiai
judėjimai ir perėmę valdžią vadovaujami tam tikrų partijų dėl jų ilgametės
buvimo valdžioje istorijos, stiprių ideologinių ryšių leido kai kuriems
autoriams juos taip pat laikyti valdymo formomis.
Autokratija vadinama valdymo forma, kai valstybę valdo vienas asmuo
(autokratas) turintis neribotas galias. Autokratijoms priskiriamos visos
absoliutinės monarchijos. Joms būdingos pastangos riboti privilegijas,
dvasininkijos ir kilmingųjų įtaką.
Kartais autokratijomis vadinamos ir neribotas galias turinčios grupės
asmenų (karinės chuntos, partijos) valdomos valstybės
Monarchija (iš graikų – μοναρχία, monarchia = „vienvaldystė“, sudėta iš
mono = vienas, archia = valdymas) viena iš valdymo formų, kurioje valstybės
galva yra vienas valdovas (monarchas: kunigaikštis, karalius, imperatorius
ir pan.). Monarchijos būna paveldimos ir renkamos.
Pagal valdovo dalyvavimą valstybės valdyme monarchijos skirstomos į:
absoliutines;
konstitucines.
Demokratija (iš gr. demos „liaudis“ ir kratein „valdyti“) reiškia valdymo
formą, kurioje visi piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdyme,
skirtingai nuo valdymo formos, kurioje tokia teisė priklauso vienai klasei,
išskirtinei grupei arba autokratui. Šią teisę piliečiai įgyvendina
tiesiogiai referendumuose ir plebiscituose arba per savo išrinktus
atstovus.
Šiuo metu demokratija yra tapusi universaliai taikomu žodžiu, nors ne
visada aišku, kokią tikrovę tas žodis atspindi. Kadangi supratimas kas yra
demokratija yra labai įvairus dažnai kartu su šiuo žodžiu naudojami įvairūs
būdvardžiai, „patikslinantys“ kas turima galvoje. Šiuolaikinės Vakarų
demokratijos paprastai vadinamos liberaliosiomis demokratijomis. Dahl’as
teigia, jog demokratija – tai valdovų pretenzijas pateisinantis mitas,
legitimavimo priemonė. Dahl’as vietoj demokratijos siūlo vartoti
poliarchijos terminą.
XIX a. demokratija tampa įtakinga politine idėja, XX a. pr. – ji virsta
politine realybe, XX a. vid. tampa geopolitine realybe, XX a. pb. – tai
universali politinio sutvarkymo paradigma.
Masinės atstovaujamosios demokratijos vystimasis yra stipriai susijęs su
ekonominiu vystimusi ir atitinkamai šalies turtingumu. Todėl nenuostabu,
kad demokratija yra ir išlieka stabili daugelyje Europos šalių ir JAV, bet
sunkiai įsitvirtina kitose pasaulio šalyse. Jei vyriausybė nesugeba
užtikrinti pagrindinių ekonominių šalies gyventojų poreikių, politinis
nestabilumas yra neišvengiamas.
Demokratinių šalių pasaulio žemėlapyje daugėja. Naujojo tūkstantmečio
pradžioje demokratiniai režimai įsitvirtino Vakarų ir Pietų Europoje,
Australijoje, Kanadoje, N. Zelandijoje, Japonijoje ir JAV. Be to per
paskutinius du dešimtmečius demokratinės valdymo formos atsiranda Rytų
Europoje, Lotynų Amerikoje ir Azijoje taip pat kai kuriose Afrikos šalyse.
Tiesiogine demokratija vadinama demokratinė valdymo forma, kai piliečiai
tiesiogiai dalyvauja sprendimų priėmimo procese (mechanizme). Tai reiškia,
kad suverenitetas valstybėje priklauso tiesiogiai liaudžiai. Liaudis
suverenitetą įgyvendina tiesiogiai, pvz., referendumu leisdama įstatymus.
Čia atsiskleidžia pagrindinis skirtumas nuo „atstovaujamosios
demokratijos“, kurioje sprendimus priima išrinkti atstovai. Nors
politologai dažnai grubiai skirsto demokratijos
modelius į dvi grupes:
tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos, atstovaujamosios demokratijos
dažnai naudoja tiesioginės demokratijos elementus. Pavyzdžiui, kaip tam
tikras atstovaujamosios demokratijos priedas daug kur naudojami
referendumai (dažniausiai naudojami sprendžiant dėl konstitucijos keitimų).