TRISDEŠIMTMETIS KARAS
Turinys
I. Trisdešimtmečio karo etapai: 4
I.1 Bohemiškais etapas (1618 – 1623) 4
I.2 Daniškas karo etapas (1625 – 1629) 5
I.3 Švediškasis karo etapas (1630 – 1635) 6
I.4 Prancūziškasis karo etapas (1635 – 1648) 8
II. Vestfalijos taikos sutartis 9
Literatūros sąrašas 11
I.Trisdešimtmečio karo etapai
I.1 Bohemiškais etapas (1618 – 1623)
1617 m. Šventosios Romos imperatoriui Matiasui nepalikus įpėdinių, katalikiškas seimas naujuoju valdovu paskelbė Matiaso sūnėną Ferdinandą II Štirietį, kuris ir tapo imperatoriumi bei Čekijos karaliumi po dėdės mirties 1619 m. Tačiau grafo Turno vadovaujami čekų protestantai atsisakė pripažinti aršaus kataliko, nusiteikusio priešiškai prieš protestantus, Ferdinando II kandidatūrą į Čekijos sostą, taip pat išreiškė savo protestą. „Protestantų susirinkimo Prahoje metu, jie per valstybinės kanceliarijos langus išmeta karaliaus vietininkus Slavatą ir Martinicą bei jų sekretorių Fabricijų“ . Ši Prahos situacija simbolizavo Čekijos atsiskyrimą nuo Austrijos. Po to čekai įkūrė laikinąją vyriausybę, o grafas Turnas pradėjo rinkti kariuomenę. Tai buvo protesto akcija nukreipta prieš protestantų bažnyčios puldinėjimą. Buvo pradėtos organizuoti įvairios pasipriešinimo kampanijos prieš protestantus. Taigi Bohemijos maištininkai sukilo ir užėmė Vienos miestą. Kai Ferdinandas II 1619 m. gavo imperatoriaus titulą, maištininkai jį oficialiai nušalino nuo Bohemijos sosto ir iškėlė savo kandidatą, kalvinistą, Pfalco elektorių – Fridrichą V – ąjį. Šis maištininkų žingsnis reiškė, jog tylusis laikotarpis baigėsi ir nesutarimai buvo permesti į atvirą karą.
„Bila Horos mūšyje, 1620 11 07 susitiko Bohemijos maištininkų ir imperijos kariuomenės. Kautynėse dalyvavo puikūs imperatoriaus karvedžiai Tillis ir Bjukua, kurie įveikė gausesnius, bet nedisciplinuotus protestantus“ . Įdomu tai, kad čekams nepadėjo net ir naujos karinės rikiuotės, kurią vėliau ištobulino švedai, panaudojimas. Sužinojęs apie savo kariuomenės pralaimėjimą, prieš metus išrinktas Čekijos karaliumi Pfalco kurfiurstras Fridrichas V, palieka naująsias savo valdas ir bėga į vienintelę, tuo metu savo sąjungininkę Olandiją, kurioje ruošiasi tolesnei kovai su imperatoriumi ir katalikų lyga. Imperatorius už maištą ir nepaklusnumą atėmė iš Fridricho V visas paveldėtas jo Pfalco žemes ir turtą bei žiauriai susidorojo su čekų protestantų vadais ir visais, kas buvo įtariamas dalyvavęs prieš imperatorių bei katalikų bažnyčią. Pradėjo vokietinti šalį ir diegė katalikybę.
Po trukusių mūšių ir apgulčių virtinės, kurios nesuteikė lemiamos persvaros nei vienai iš kovojančių pusių, 1623 m. įvyksta paliaubos. Jų metu, anglų spaudžiamas Fridrichas V pasiūlė Ferdinandui II taiką. Tačiau galo karui padaryti neleido prieš taikos sutartį stojęs aršus protestantas – grafas Mansfeldas, bei kiti įtakingi protestantų grafai ir kunigaikščiai. Taigi karas įsiliepsnojo iš naujo. Sekančiais metais į karą, kaip Fridricho V ir protestantų sąjungininkai, stoja antihabsburginę koaliciją sudariusios – Prancūzija ir Olandija. Po kelių mėnesių, prie pastarųjų prisijungia ištisa Europos valstybių virtinė: Anglija, Švedija, Danija.
1625 m. vasarą, markizo Spinolos vadovaujama ispanų kariuomenė, po beveik metus trukusios apgulties, paima Bredą. „Dar tebevykstant Bredos apsiausčiai, Danijos karalius, Kristianas IV, aktyviai remiamas prancūzų, olandų ir anglų, nusamdo ir apginkluoja kariuomenę, su kuria stoja į kovą prieš grafo Tilli vadovaujamą katalikų lygos kariuomenę“ . Taip prasideda antrasis Daniškasis Trisdešimtmečio karo laikotarpis (1625-1630).
I.2 Daniškas karo etapas (1625 – 1629)
Danijos karalius Kristianas IV įsitraukė į karą. Jam buvo patikėta suburti ir vesti sąjungininkų armiją prieš imperijos kariuomenę. Stengtasi nors šiek tiek sušvelninti protestantų padėtį. Sužinojęs apie danų planus, imperatorius suprato, jog reikia įkurti antrąją kariuomenę. Tačiau Ferdinandą II spaudė nemažos finansinės problemos. Šiuo sunkiu laikotarpiu imperijai į pagalbą ateina žmogus, jau anksčiau valdovui žinomas kaip geras patarėjas bei puikus karvedys – Albrechtas fon Valnšteinas. Jis pasiūlė Ferdinandui palikti jam kariuomenės sukūrimo klausymą. Kariuomenė turėjo išsilaikyti iš plėšimų ir krašto siaubimo. Kita vertus, katalikiškos Bavarijos hercogas Maksimiljanas ir katalikų lyga buvo nepatenkinti šia imperatoriaus sukurta kariuomene, kuri vykdama į Šiaurinę Vokietiją kovai su danais dar daugiau padidėjo plėšimų sąskaita. Tuo
pačiu metu prasideda ginčai tarp Valenšteino ir Tilli, kurie visgi nesutrukdo jiems laimėti vieną po kito, beveik visus mūšius su danais. Nesėkminga buvo tik Štralzundo apgultis. Valenšteino priešais šiame mieste buvo danų sąjungininkai – švedai. Valenšteinas užėmė Braunšveigą, Žemutinę Saksoniją, Meklenburgą, Holšteiną, Jutlandiją ir Baltijos pakrantę.
„1629 metais danai pasirašo Liubeko taiką, kuri leido jai susigrąžinti prarastas valdas, tačiau mainais jie turėjo pasitraukti iš karo“ . Danų nesėkmės paskatintas, Prancūzijos kardinolas Rišeljė iškovoja Altmarko taiką, tarp kovojančių Švedijos ir Lenkijos-Lietuvos valstybių. Jis siekė įtraukti Švedijos karalių Gustavą Adolfą į šį karą prieš Habsburgus. Kita vertus, Valenšteino iškilimas, įgyvendinant sėkmingus jo žygius, sukėlė daugelio katalikų lygos kunigaikščių pavydą. Be to kai jis pasisakė prieš imperatoriaus paskelbtą restitucijos ediktą, kuriuo buvo paliepta protestantams atiduoti visas bažnytines žemes, užimtas nuo Augsburgo taikos. Jis, Ferdinando įsakymu, buvo pašalintas iš kariuomenės vado pareigų, kurią pats ir sukūrė. „Tuo pat metu, šiems įvykiams plėtojantis, Uzedomo saloje išsilaipina Švedijos karalius, Gustavas Adolfas su 13.000 švedų kariuomene“ . Taip prasideda trečiasis šio karo etapas.