Pirmieji kylimo poþymiai iðryðkëjo 8a. (Karolingø renesansas). Permainos tapo akivaizdþios. Kylimà sulaikë vengrø, vikingø invazijos, bet jø pabaiga reiðkë kokybiniø pokyèiø Europos gyvenime pradþià.
Ankstyvaisiais viduramþiais (5-9a.) susikûrusi c-ja apibûdinama 3 kriterijais:
1)lotyniðkø idëjø ir modeliø, nes perëmë V.Romos I-jos palikimà.
2)krikðèioniðkoji c-ja
3)feodalinë c-ja
Feodalizmo terminas dvireikðmmis.
Pirma – siauràja prasme. Feodalizmas – tai sistema, pagrásta asmeniniais susitarimais tarp virðesniojo “senjoro” ir þemesniojo “vasalo”. Vasalas prisiekia iðtikimybia senjorui savo noru, ásipareigoja tarnauti kariuomenëje, dirbti administracijoje. Sutarties pagrindas – þemës valda – lenas (feodas), skiriama uþ tarnybà. Susiformuoja feodalinë herarchija:
1) aukðèiausia grandis – karalius (suverenas).
2)Hercogai, grafai, vyskupai, archyvyskupai
3)Baronai
4)Riteriai, kurie neturëjo vasalø, nes þemiau jø buvo valstieèiai, kurie á feodalinæ herarchijà neáëjo.
Ðitoks modelis gyvavo nevisur, keitësi.
Antra – feodalizmas plaèiàja prasme. Tai santvarka, kur vieðpatauja þemvaldþiai, kurie gyvena ið þemiausios klasës – valstieèiø darbo. Valstieèiai buvo ávairaus priklausomumo lygio arba baudþiauninkai.
11 a. prasidëjo ekonominis, kultûrinis ir politinis kilimas. Po pergalës prieð vengrus iðkilo Otonas I. Vël atsirado imperatoriaus valdþios idëja. 962 m. popieþius Otonà I-àjá karûnavo imperatoriumi. Tai reiðkë ir ðventos Romos imperijos pradþià, kuri yra Europos valstybiø junginys, gyvavæs iki pat 1806m. Jai priklausë Vokietija, Ð. ir Vid.Italija, Ðveicarija, Èekija, Nyderlandai.
Politinis likimas.
Laikotarpis kai visuomenë kraðtutinai suskaldyta. Vieðoji (valstybës) valdþia irgi suskaldyta. Politiniai svertai supainioti. Daugiau asmeniniai nei instituciniai santykiai. Be to, visa politinë valdþia – tik baþnyèios priedas. Romënø pilietybæ pakeitë ávairialypiai santykiai. Viduramþiais þmonës neþinojo nuo ko jie politiðkai priklausomi. Nebuvo valstybës ðiø dienø prasme, nebuvo net iðvystytos valstybës idëjos.
Po 1000-ûjø metø prieðiðkose pusëse iðkilo popieþius ir imperatorius (pasaulëtinë valdþia). Kovoja dël pirmenybës. Karaliaus valdþia ið pradþiø buvo labai silpna (ypaè Prancûzijoje). Popieþiaus valdþia stiprëjo iki 14 a. Ið pradþiø Otonai ir Popieþiai sugyveno, nes buvo pasidalinæ funkcijas:
1)popieþiui pripaþinta pasaulietinë valdþia Romos srièiai
2)imperatorius skirdavo popieþius ir vyskupus. Taip buvo iki 11a.vid. Pasaulietinë valdþia buvo pasisavinusi investitûros teisæ (aktà, kuriuo skiriami dvasiniai pareigûnai. Jiems suteikiama þemë, skeptras).
Plito negeras reiðkinys – simonija (baþnytiniø rangø pardavinëjimas. Tai vykdë pasaulietinë valdþia). Dël to baþnyèia ypaè supasaulëjo ir subrendo idëja nustatyti santykius tarp baþnyèios ir valdþios, reformuoti baþnyèià.
10-11a. – Kliuni reforma. Esmë – imperatoriai ir Romos aukðtuomenë neteko teisës rinkti popieþiø. Tai gali tik kardinolai. Panaikinta simonija. Ávestas grieþtas celibatas. Stiprinamas popieþiaus absoliutizmas. Valdovai turi tapti popieþiaus vasalais. Romos baþnyèiai turi bûti mokami mokesèiai.
Reformai pasiprieðimo pasaulietinë valdþia. Kova dël investitûros vyko nuo 11a.8deð. iki 1122 m. Tuo metu ávyko Kanoso nusiþeminimas (imperatorius nuðalino popieþiø nuo valdþios, ðis atskyrë já nuo baþnyèios. Popieþiø parëmë dvasininkija, todël imperatorius turëjo nusiþeminti Kanoso pylyje). Vëliau kova vël atsinaujino. Ji baigësi Vornso konkordatu, kuris padalijo investitûrà:
Popieþiui – dvasinë investitûra.
Imperatoriui – pasaulëtinë.
Sustiprëjo baþnyèia. 13a. popieþiaus pasaulietinë valdþia pasiekë didþiausià galià. Popieþius Inocetas 3-iasis pontifikate teigë , kad valstybei turi vadovauti popieþius. Jis to pasiekë. Kai kuriuos karalius atskyrë nuo baþnyèios. (didþiausia reikðmë – neteikia baþnytiniø apeigø). Kai kurie karaliai tapo popieþiaus vasalais. Ásitvirtino konklavos principas (kardinolas renkamas kolegijoje).