Realizmas
(XIXa. vid. – XXa.)
TEZĖS
➢ Vidinio ir išorinio konflikto ryšys. Išryškinamas vieno konflikto
perėjimas į kitą.
➢ Subjektyvus laikas siejamas su išoriniu. Dėmesys dabarčiai ir
ateičiai. Aiškiai jaučiama istorijos raida.
➢ Aplinka lemia žmogaus likimą, išgyvenimus, poelgius, charakterį,
kartu neatmetama ir žmogaus valios bei pastangų reikšmė.
➢ Iškeliamas meno objektyvumas, istorinis ir socialinis konkretumas.
➢ Tikrovės atkūrimo principas. Tikrovė- estetinė vertybė.
➢ Vaizduotę skatina gyvenimo sudėtingumas.
➢ Aiškios laiko ir vietos ribos. Laikomasi veiksmo ir įvykių
chronologijos. Priežasties ir pasėkmės ryšys. Jaučiama ateities laiko
perspektyva.
➢ Vaizdų objektyvumas ir realistinis, socialinis konkretumas, žmogaus
paveikslo įvairiapusiškumas.
➢ Neutralus, nešališkas pasakotojas. Pasakojama trečiu asmeniu. Dėmesys
aprašymui (gamtos, darbo, buities), detalėms. Ryški dialogo reikšmė.
➢ Kūryboje buvo tiriama visuomenės poveikis individui.
Atstovai:
O. de Balzakas V. Kudirka
Stendalis Žemaitė
Č. Dikensas J. Biliūnas
M. Tvenas A. Vienuolis
L. Tolstojus P. Cvirka
N. Gogolis I. Simonaitytė
T. Manas V. Mykolaitis-Putinas
Šviečiamasis realizmas. Šviečiamuoju realizmu kartais laikoma
tokia šviečiamosios literatūros atmaina, kuriai būdingas ne tik
švietėjiškas kūrinių turinys, bet ir pastangos sudemokratinti jų formą:
nesilaikyti klasicistinių kanonų, naikinti ribas tarp aukštųjų ir žemųjų
žanrų bei stilių, priartinti poetinę kalbą prie šnekamosios. Kai kurie
švietėjai (D. Diderot Prancūzijoje, G.E. Lessingas Vokietijoje) klojo
teorinius realistinio meno pagrindus. Diderot, kaip ir klasicistai, meną
laiko gamtos imitacija, tačiau ją supranta kitaip negu klasicistai.
Klasicistai ieškojo gamtoje griežtų dėsnių, nepripažino jokių
atsitiktinumų, tuo tarpu Diderot ragino vaizduoti gamtą tokią, kokia ji yra
iš tikrųjų, kadangi „visokia forma, graži ar bjauri, yra vienodai teisėta,
ir viskas, kas egzistuoja, yra toks, koks ir turi būti“. Diderot tvirtina,
kad gamta yra galingesnė ir sudėtingesnė už žmogaus protą, todėl ir menas
esąs menkesnis už gamtą, kurią jis imituoja, nes kopija niekad negalinti
prilygti originalui. Diderot, kaip ir kitiems švietėjams, būdingas
įsitikinimas gamtos ir žmogaus prigimties gerumu. Jo nuomone, galingiausios
žmogaus prigimties jėgos yra tiesa ir dorybė. Kartu tiesa ir dorybė yra
menų bičiulės. Vadinasi, menas siejasi su mokslu, kurio uždavinys –
atskleisti tiesą, o kita vertus, menas siejasi su morale – su praktiniu
žmonių gyvenimu. Diderot aiškina, jog žmogaus meninė veikla yra analogiška
moksliniam pažinimui. Grožis mene turįs tuos pačius pagrindus, kaip ir
tiesa filosofijoje. Tiesa yra gamtos sandaros ir mūsų sprendimų apie ją
atitikimas. O meninis (imitacinis) grožis yra vaizdo ir juo imituojamo
daikto atitikimas. Filosofas, norėdamas likti ištikimas tiesai, turi
derinti savo žodžius su daiktų prigimtimi, o rašytojas, imituodamas žmones,
turi derinti savo žodžius su vaizduojamų charakterių prigimtimi. Tačiau
reikia, kad tas vaizdo ir juo imituojamo objekto atitikimas būtų ne
pasyvus, kad kūrinys išreikštų ir kūrėjo estetinį idealą. Taigi, Diderot
nuomone, ir mokslas, kuriam rūpi tiesa, ir menas, kuriam rūpi grožis,
leidžia pažinti pasaulį. Akcentuojama pažintinė mokslo ir meno reikšmė.
Tačiau moksle pasaulis pažįstamas sąvokomis, o mene – vaizdais. Be to, mene
atsiskleidžia ne tik objektyvusis pasaulis, bet ir paties menininko
asmenybė – įsikūnija jo estetiniai idealai. Jie verčia transformuoti ir
vaizduojamą tikrovę. Todėl tiesa gyvenime (gyvenimiškoji tiesa) ir tiesa
mene (meninė tiesa) yra du skirtingi dalykai. Gyvenimiškąją tiesą verčiant
menine tiesa, menas tampa sąlygiškas. Sąlygiškumas būtinas menui net tuo
atveju, kai menininkas ryžtasi betarpiškai išreikšti savo jausmus ir
išgyvenimus. Tarp tikroviško išgyvenimo ir meninio išgyvenimo būtina laiko
distancija. Ji leidžia rašytojui savo išgyvenimus objektyvizuoti, juos
kritiškai vertinti, iš gyvenimiškų įspūdžių kurti naują – meninę – realybę.
Tokiu būdu iš antikos per Renesansą ir klasicizmą perimtą imitacinės meno
prigimties aiškinimą Diderot priartino prie realistinės estetikos principų.
Panašia linkme kreipė meną ir G.E. Lessingas. Jis irgi laiko meną
gamtos imitacija. Tačiau menas, kaip ir mokslas, sutelkia žmogaus dėmesį į