Realizmas
5 (100%) 1 vote

Realizmas

Realizmas

(XIXa. vid. – XXa.)

TEZĖS

➢ Vidinio ir išorinio konflikto ryšys. Išryškinamas vieno konflikto

perėjimas į kitą.

➢ Subjektyvus laikas siejamas su išoriniu. Dėmesys dabarčiai ir

ateičiai. Aiškiai jaučiama istorijos raida.

➢ Aplinka lemia žmogaus likimą, išgyvenimus, poelgius, charakterį,

kartu neatmetama ir žmogaus valios bei pastangų reikšmė.

➢ Iškeliamas meno objektyvumas, istorinis ir socialinis konkretumas.

➢ Tikrovės atkūrimo principas. Tikrovė- estetinė vertybė.

➢ Vaizduotę skatina gyvenimo sudėtingumas.

➢ Aiškios laiko ir vietos ribos. Laikomasi veiksmo ir įvykių

chronologijos. Priežasties ir pasėkmės ryšys. Jaučiama ateities laiko

perspektyva.

➢ Vaizdų objektyvumas ir realistinis, socialinis konkretumas, žmogaus

paveikslo įvairiapusiškumas.

➢ Neutralus, nešališkas pasakotojas. Pasakojama trečiu asmeniu. Dėmesys

aprašymui (gamtos, darbo, buities), detalėms. Ryški dialogo reikšmė.

➢ Kūryboje buvo tiriama visuomenės poveikis individui.

Atstovai:

O. de Balzakas V. Kudirka

Stendalis Žemaitė

Č. Dikensas J. Biliūnas

M. Tvenas A. Vienuolis

L. Tolstojus P. Cvirka

N. Gogolis I. Simonaitytė

T. Manas V. Mykolaitis-Putinas

Šviečiamasis realizmas. Šviečiamuoju realizmu kartais laikoma

tokia šviečiamosios literatūros atmaina, kuriai būdingas ne tik

švietėjiškas kūrinių turinys, bet ir pastangos sudemokratinti jų formą:

nesilaikyti klasicistinių kanonų, naikinti ribas tarp aukštųjų ir žemųjų

žanrų bei stilių, priartinti poetinę kalbą prie šnekamosios. Kai kurie

švietėjai (D. Diderot Prancūzijoje, G.E. Lessingas Vokietijoje) klojo

teorinius realistinio meno pagrindus. Diderot, kaip ir klasicistai, meną

laiko gamtos imitacija, tačiau ją supranta kitaip negu klasicistai.

Klasicistai ieškojo gamtoje griežtų dėsnių, nepripažino jokių

atsitiktinumų, tuo tarpu Diderot ragino vaizduoti gamtą tokią, kokia ji yra

iš tikrųjų, kadangi „visokia forma, graži ar bjauri, yra vienodai teisėta,

ir viskas, kas egzistuoja, yra toks, koks ir turi būti“. Diderot tvirtina,

kad gamta yra galingesnė ir sudėtingesnė už žmogaus protą, todėl ir menas

esąs menkesnis už gamtą, kurią jis imituoja, nes kopija niekad negalinti

prilygti originalui. Diderot, kaip ir kitiems švietėjams, būdingas

įsitikinimas gamtos ir žmogaus prigimties gerumu. Jo nuomone, galingiausios

žmogaus prigimties jėgos yra tiesa ir dorybė. Kartu tiesa ir dorybė yra

menų bičiulės. Vadinasi, menas siejasi su mokslu, kurio uždavinys –

atskleisti tiesą, o kita vertus, menas siejasi su morale – su praktiniu

žmonių gyvenimu. Diderot aiškina, jog žmogaus meninė veikla yra analogiška

moksliniam pažinimui. Grožis mene turįs tuos pačius pagrindus, kaip ir

tiesa filosofijoje. Tiesa yra gamtos sandaros ir mūsų sprendimų apie ją

atitikimas. O meninis (imitacinis) grožis yra vaizdo ir juo imituojamo

daikto atitikimas. Filosofas, norėdamas likti ištikimas tiesai, turi

derinti savo žodžius su daiktų prigimtimi, o rašytojas, imituodamas žmones,

turi derinti savo žodžius su vaizduojamų charakterių prigimtimi. Tačiau

reikia, kad tas vaizdo ir juo imituojamo objekto atitikimas būtų ne

pasyvus, kad kūrinys išreikštų ir kūrėjo estetinį idealą. Taigi, Diderot

nuomone, ir mokslas, kuriam rūpi tiesa, ir menas, kuriam rūpi grožis,

leidžia pažinti pasaulį. Akcentuojama pažintinė mokslo ir meno reikšmė.

Tačiau moksle pasaulis pažįstamas sąvokomis, o mene – vaizdais. Be to, mene

atsiskleidžia ne tik objektyvusis pasaulis, bet ir paties menininko

asmenybė – įsikūnija jo estetiniai idealai. Jie verčia transformuoti ir

vaizduojamą tikrovę. Todėl tiesa gyvenime (gyvenimiškoji tiesa) ir tiesa

mene (meninė tiesa) yra du skirtingi dalykai. Gyvenimiškąją tiesą verčiant

menine tiesa, menas tampa sąlygiškas. Sąlygiškumas būtinas menui net tuo

atveju, kai menininkas ryžtasi betarpiškai išreikšti savo jausmus ir

išgyvenimus. Tarp tikroviško išgyvenimo ir meninio išgyvenimo būtina laiko

distancija. Ji leidžia rašytojui savo išgyvenimus objektyvizuoti, juos

kritiškai vertinti, iš gyvenimiškų įspūdžių kurti naują – meninę – realybę.

Tokiu būdu iš antikos per Renesansą ir klasicizmą perimtą imitacinės meno

prigimties aiškinimą Diderot priartino prie realistinės estetikos principų.

Panašia linkme kreipė meną ir G.E. Lessingas. Jis irgi laiko meną

gamtos imitacija. Tačiau menas, kaip ir mokslas, sutelkia žmogaus dėmesį į

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 698 žodžiai iš 2298 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.