Raganos Lietuvoje
Europą 17 –ame amžiuje buvo apėmusi raganų deginimo manija. Toks “raganų” ir “raganių” persekiojimas vyko ir Lietuvoje. Žinoma 1615m. buvus Magūnuose bylą, per kurią atliktas eksperimentas. Įmestas į vandenį pats doriausias ir patikimiausias žmogus Januta Paškėnas bematant nugrimzdo į ežero dugną. Ištrauktą kaimynai vos atgaivino. Užtat su kaimo gyvulių kritimu susijusą raganą Sunėnienę visi matė ilgiau plūduriavus.
Kitas bandymo būdas – badyti įtartojo kūną adatomis. Jei kaltinamojo kūne rasdavo vietą iš kur nebebėgdavo kraujas arba žmogus nejautė skausmo, tai vadino velnio ženklu. Anot P. Dundulienės, susekdavo raganas ir kitu būdu. Jei žiauriai kankinama auka neverkdavo, ji išties buvo ta, už ką ir kaltinta. 1690 m. Žagarėje buvo tardoma Liucija Vaičiulienė – jos kūnas buvo deginamas įkaitinta geležimi.
Raganos buvo kišamos ir į statines. Moterys į jas buvo sodinamos užpakalyje surištomis rankomis ir kojomis, nuo kurių virvių galai buvo išvesti pro skylę ir pritvirtinti kuoliukais. Kaltinamosios galėjo tik klupėt. Statinės buvo padengtos audeklu su žodžiais, “Marija” , “Jėzus” ir “Juozapas”, kad velnias negalėtų prie raganų prieiti. Kad velnias nepasislėptų tariamosios plaukuose, prieš teismą jas statydavo pusplikes, nuskustomis galvomis. Tortūras, t.y. kankinimus vykdė budelis. Vadinamosios tortūros būdavo įvairios: degino įkaitinta skarda, žvakės liepsna, tepdavo kūną karšta derva ar siera, lupdavo odą, paguldytą ant suolo raganą temdavo virvėmis, pritaisytomis prie rato, tarp kojų pirštų buvo dedamos balanėlės ir padegamos. Teigta, vandeniu išbandydavo ryšį su velniu, ugnimi jį išvarydavo, o sudeginimu sielą gelbėdavo. Tačiau laužas laukė tik po teismo.