TURINYS
1. Įvadas……………………………………………………………………………………………………….3
2. Urbanistinė situacija……………………………………………………………………………………4
3. Mūrinės bažnyčios statyba….…………………………………………………….4
4. Tarp renesanso ir manierizmo………………………………………………………………………5
5. Interjeras……………………………………………………………………………………………………5
6. Statistika…………………………………………………………………………..7
7. Išvados……………………………………………………………………………..8
8. Literatūra…………………………………………………………………………..9
ĮVADAS
Kiekviena epocha palieka šedevrų, pranokstančių kitus to meto kūrinius. Ryškiausias gotikos statinys Lietuvoje – Vilniaus šv. Onos bažnyčia, baroko neįsivaizduojame be Vilniaus šv, Petro ir Povilo bažnyčios ar pažaislio, klasicizmo – be Vilniaus katedros. O Renesanso epochos kūriniai tokie individualizuoti ir saviti, kad sunku kurį nors išskirti. Dėl meninės vertės ir unikalumo ypač dėmesio verta Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Ne veltu žymus lietuvių rašytojas Motiejus Valancius vadino ją „puikiausia ant vissų žemaičių“, neatsitiktinai sausuose ir lakoniškuose XIXa. Vizitacijų aktuose išsprūsdavo žodžiai „nuostabiausios archtektūros“. Šiame pastate meistriškai supintos renesanso ir manierizmo formos, gynybiniai elementai. Vietinės tradicijos puikiai suderintos su Vidurio ir Šiaurės Europos krštų patyrimu.
Laikas nepagailėjo paminklo. Jis kentėjo nuo karų,gaisrų, vėtrų. Tačiau atgimdavo iš pelenų,griuvėsių ir vėl būdavo beveik toks pat kaip XVII a.
URBANISTINĖ SITUACIJA
Kuriuo keliu artėsi prie Šiaulių – Klaipėdos ar Kauno, Rygos ar Kryžkalnio pusės – iš tolo pamatysi aukštą, padangėn besistiebiantį bokštą. Ir su niekuo nesupainiosi – Lietuvoje jis toksai vienintėlis: baltas, grakštus, išlakus, aukšta ir smailia viršūne papuošta. Atvykstančiam jis tarsi parodo kur miesto centras, pati jo širdis – Pergalės aikštė. Iš kur bestebėtum Šiaulių panoramą, tas bokštas su stambiu daugiašlaičiu bažnyčios stogu – ryškiausias miesto akcentas, didingai iškilęs virš žemesnių, mažesnių pastatų, nenustelbtas netgi naujausių šiuolaikinių statinių.
Architektūros paminklas dominuoja ne tik dėl įspūdingo aukščio (bokšto viršūnė sekia 70 m), bet ir dėl itin patogios, puikiai parinktos statybos vietos. Bažnyčia stovi ant aukštumėlės, prie ežero krašto. Tai ne atsitiktinumas. Juk mieste būta ir aukštelesnių vietų. Paminklo kūrėjams, matyt, rūpėjo, kad pastatas būtų arti pagrindinių kelių, garai iš toli matytusi ir gražiai derėtų prie ežero.( V. Levandauskas „Šiaulių renesanso paminklas“, 1988, psl. 4)
MŪRINĖS BAŽNYČIOS STATYBA XVII A.
Ar žinoma, kada buvo statoma mūrinė bažnyčia – šiandieninis architektūros paminklas? Jau pirmose lakoniškose XIX a. pabaigos XX a. pradžios publikacijose skelbiama jos pastaymo data – 1625 m. O 1925 m. dailininkas Gerardas Bagdonavičius išleido bažnyčios vaizdų albumėlį su trumpu tekstu, kuriame nurodytas dar ir statybos pradžios laikas – 1595 m. Toks datavimas ( 1595 – 1625 m.) tapo tarsi enciklopedine tiesa, kurią vėliau kartojo žinynai, periodika, populiarūs leidiniai. Tačiau, patyrinėjus XVII a. dokumentus, pasirodė, jog statybos laiką reikia patikslinti. G. Bagdonavičius rėmėsi data, iškalta bažnyčios stogo metaliniame kryžiuje. Tačiau šoninis kryžius su 1595 m. data galėjo būti perkeltas dar iš senosios medinės bažnyčios ir tikriausiai ženklino kurio nors remonto baigmę.
Bažnyčios archyvui žuvus, neišliko sutarčių su amatininkais ir meistrais, stačiusias ją. Dėl to šiandien nežinomos jų pavardės. Įvairius darbus privalėjo dirbti ir bažnyčiai priklausiusių kaimų valstiečiai. Juos laikinai atleisdavo nuo nuo kitų prievolių ir mokesčių. 1621 m. vizitacijos akte pažymėta, kad „Lieporių valstiečiai turėjo iš kiekvieno valako mokėti činšą po 3 kapas grašių, taip pat duoti duoklę po vieną druskinę statinę rugių ir po kitą – miežių, į darbą vasarą eiti po šešias dienas, kada įsakys su visais savo gatavais įrankiais, su kuriais reikės. Dabar nuo šitų dienų klebonas atleidžia dėl darbų prie bažnyčios mūrijimo“
Nors 1634 m. bažnyčia ir konsekruota, tačiau dar nebuvo visiškai sutvarkyta. Karaliaus Vladislavo Vazos 1644 m. kovo 4 d. privilegijoje nurodyta, kad pastatas dar netinkuotas ir neaptvertas (be šventoriaus tvoros), reikia tvarkyti stogą, lietvamzdžius, langus. Šiems darbams atlikti vėl reikėjo pinigų, teko rinkti po kelis grašius nuo žmogaus. Anot M. Griškevičiaus, bažnyčia netinkuota Vladislavo Vazos valdymo metais.
Tad galime teigti, kad pastato architektūrinis vaizdas galutinai susiformavo tik apie XVII a. vidurį. (.( V. Levendauskas „Šiaulių renesanso paminklas“, 1988, psl. 10-12-15-17)
TARP RENESANSO IR MANIERIZMO
XVII a. sukurtas architektūros paminklas mūsų
dienas pasiekė šiek tiek pakitęs. Tačiau jo planas, tūris, fasadų puošyba aiškiai rodo Renesanso epochos kūrybinį sumanymą. Bažnyčia yra lotyniško kryžiaus plano, vienanavė su transeptu ir presbiterija, užsibaigiančia šešiasiene apsida. Tai orginalus planavimas: Lietuvos renesanso bažnyčios dažniau turėdavo pusapskritę ( Kauno šv. Trejybės, Videniškių) arba trisienę, dar iš gotikos paveldėtą, apsidą (Rykantų). Abipus presbiterijos glaudžiasi dvi vienodo dydžio zakristijos , o iš kitos transepto pusės – dvi koplytėlės.
Išraiškingiausias vakarinis bažnyčios fasadas. Čia dominuoja pačiame viduryje stovintis bokštas. Pirmasis bokštas buvo penkių tarpsnių, kiek siaurėjantis į viršų. Ypač raiškus Renesanso epochai būdingas bokšto skaidymas į tarpsnius horizantaliomis linijomis – karnizais.Kiekvienas tarpsnis kitoks. (V. Levandauskas „Šiaulių renesanso paminklas“, 1988, psl. 17-18)
INTERJERAS
Išlaki vienanavė vidaus erdvė mūsų dienas pasiekė beveik nepakitusi, nors pirminės interjero įrangos mažai išliko. Navą ir persbiteriją gaubia cilindrinis skliautas su liunetėmis. Jį puošia retas stambių “nerviūrų” tinklas, kuris gana grubokas, palyginti su tos pačios epochos Vilniaus šv. Mykolo ar net Veliuonos bažnyčių skliautais. Transepto skliautai taip pat su “nerviūromis”, pirmame aukšte jie kryžminiai.
Vidaus sienas skaido piliastrai, remiantys platų sudėtingo profilio karnizą. Viršum jo įrengtos maždaug vieno metro pločio galerijos iš visų pusių supa vidaus erdvę, vakarų pusėje pasiekia vargonų chorą, o transepte – emporas. Galerijos boliustrada anksčiau buvo ąžuolinė. XVII a. vizitacijos aktuose pažymėta, kad ją apšviečia 18 vitražinių langų, o šoninių koplyčių vitražai vaizduoja šventuosius – Petrą ir Povilą. Iš apčios sienos buvo išklotos įvairiaspalviais kokliais, o gridys – keraminėmis plytelėmis (1676 m. jos jau buvo nelygios, vietomis suskilusios).